Kąsnelis Visatos CCXXIII: Tranzitas

Šiandien žiūrėjome į Merkurijaus tranzitą, o praeitą penktadienį SpaceX vėl nutūpdė raketą ant plūduriuojančios baržos. Tuo tarpu Marse atrastas verdantis vanduo, o už 12 parsekų – trys planetos prie vienos labai šaltos žvaigždės. Apie tai ir kitus įdomius dalykus – Kąsnelyje po kirpsniuku.

***

NASA technologijos. Praeitą savaitę paskelbti naujausi NASA pažangių technologijų programos pirmojo etapo projektai – inovatyvios idėjos, kurių kiekviena gauna po 100 tūkstančių JAV dolerių ir devynis mėnesius, kad būtų vystomos toliau. Tarp trylikos finansuotų projektų – dvimačiai mini erdvėlaiviai, kurie galėtų apgaubti ir taip rinkti kosmines šiukšles iš orbitos; genetiškai modifikuoti mikroorganizmai, skirti elektroninių grandinių komponentams gaminti; keletas teleskopų idėjų; keletas zondų – ir skraidysiančių aplink planetas, ir ant jų nusileisiančių. Aišku, visos idėjos greičiausiai netaps realybe, bet kiekviena iš jų yra savaip įdomi.

Viena technologija, kurią NASA jau senokai kuria ir pradeda vykdyti bandymus, yra pripučiamas karščio skydas erdvėlaivių saugiam nusileidimui. Jį bus galima naudoti Marse arba ir Žemėje, pavyzdžiui gabenant daiktus iš Tarptautinės kosminės stoties. Praeitą savaitę išbandyta, kaip tokio skydo prototipą galima talpiai sulankstyti ir sudėti į raketą. Netrukus bus pradėtas gaminti didesnis bandomasis variantas, kuris bus tikrinamas artimesnėmis realioms sąlygomis.

***

SpaceX nusileidimas. Nepraėjo nė mėnuo nuo pirmo sėkmingo SpaceX Falcon raketos nutūpimo ant plūduriuojančios baržos, kai jie pakartojo tai antrą kartą. Penktadienį jau ketvirtu šiemet Falcon skrydžiu į orbitą buvo iškeltas Japonijos ryšių palydovas JCSAT-14, o raketa-nešėja vėliau nutūpė ant baržos Atlanto vandenyne. Visa operacija truko mažiau nei 9 minutes. Pakilimo, skrydžio ir nusileidimo nuotraukų rasite čia.

***

NASA Saulės dinamikos observatorijos (SDO) daryta Merkurijaus tranzito nuotrauka tolimųjų ultravioletinių spindulių ruože. ©NASA/SDO

Šiandien beveik visame pasaulyje buvo matomas Merkurijaus tranzitas Saulės disku. Įvykis nedažnas – per šimtmetį pasikartoja 12-13 kartų. Kaip jis buvo stebimas praeityje ir kodėl apskritai vyksta, galite paskaityti Space.com straipsnyje. Tranzito progresas buvo sekamas įvairiose vietose internete, pavyzdžiui čia. Merkurijaus tranzitai visada vyksta gegužės pradžioje arba lapkričio pradžioje, nes Žemės ir Merkurijaus orbitos viena kitos atžvilgiu yra taip pasvirusios, kad tik tuo metu Merkurijus apskritai gali praskristi tarp Žemės ir Saulės. Tai nulemia ir tranzitų retumą.

Jei praleidote Merkurijaus traniztą, labai nenusiminkite. Šią vasarą, kaip ir kiekvieną, lis meteorais. Kaip geriausia juos stebėti, rašoma čia.

***

Mėnulio verpetai. Mėnulio paviršiuje įvairiose vietose matyti vingiuojančios tamsios ir šviesios „garbanos“, kartais besidriekiančios dešimtis kilometrų. Jų kilmė iki šiol buvo nežinoma, bet dabar pasiūlytas jų atsiradimą paaiškinantis modelis. Pasirodo, šviesios garbanos randamos ten, kur Mėnulio paviršiuje yra stipresnis magnetinis laukas, taigi jos žymi daug mažiau Saulės vėjo nugairintą paviršių. Tokia hipotezė iškelta jau seniau, bet tik dabar pavyko įrodyti, kad ji tikrai gali paaiškinti garbanų savybes. Nors Mėnulio magnetinis laukas yra labai silpnas, sąveikaudamas su Saulės vėju jis gali sukurti pakankamai stiprų elektrinį lauką, kuris nustumia daleles. Tokius skaitmeninių modelių rezultatus patvirtina ir Mėnulio apžvalgos zondo (LRO) stebėjimų duomenys, kurie rodo, kad šviesiose garbanose erozija vyksta tikrai lėčiau, nei aplink jas. Tyrimo rezultatai publikuojami Icarus.

***

Verdantis vanduo. Marse vanduo gali būti ne tik skystas, bet ir verdantis. Būtent taip grupė mokslininkų siūlo paaiškinti atsikartojančių šlaitų linijų (Recurrent slope lineae, RSL) reiškinį. Šios linijos kartais atsiranda, kartais išnyksta, ir primena nedideles nuošliaužtas arba tekančio vandens paliktus griovius. Tačiau Marso paviršiuje atsmoferos slėgis yra šimtą kartų mažesnis, nei Žemėje, todėl skystas vanduo ten turėtų labai lengvai užvirti. Verdantys vandens lašeliai, esantys negiliai po paviršiumi, gali sproginėti ir sukelti miniatiūrines nuošliaužas, taip suformuodami RSL. Jei šis paaiškinimas tikrai teisingas, tai reiškia, kad Marso paviršiuje skysto vandens greičiausiai būna labai nedaug, ir jis išsilaiko labai trumpai – tikrai ne tiek, kiek pakaktų gyvybei išsilaikyti.

Smalsiukas toliau atkakliai ropščiasi į kalną Sharp, nors jo ratai jau toli gražu ne geriausios kokybės. Nors ratus Marso paviršius gadina nuo pat misijos pradžios, kol kas situacija nėra kritiška – nesulūžo nei viena protektoriaus juostelė, kurių kiekvienas ratas turi po 19. Taigi misijos vadovai neabejoja, kad užkilti kalnu ir nuvažiuoti dar likusius bent 7,5 km problemų nekils. Kol kas Smalsiukas yra nuvažiavęs 12.7 km Marso paviršiumi.

Oficialiai paskelbta, kad jungtinės Europos ir Rusijos kosmoso agentūrų misijos ExoMars antros dalis – marsaeigio – paleidimas atidedamas bent dvejiems metams, iki 2020-ųjų. Atidėjimo priežastis – įvairios techninės ir biurokratinės problemos, dėl kurių išnaudotas ir laiko, ir finansų biudžetas, taigi parengti misijos iki 2018-ųjų metų darosi nebeįmanoma. Pirmoji misijos dalis – to paties pavadinimo orbitinis zondas ir nusileidimo modulis Schiaparelli – sėkmingai išskrido į Raudonąją planetą balandžio mėnesį ir turėtų nuskristi iki jos spalį.

***

Encelado čiurkšlės. Dar 2005-aisiais metais aptiktos vandens čiurkšlės, besiveržiančios iš poledinio vandenyno Encelade – bene žymiausias Cassini misijos atradimas. Dabar šis Saturną ir jo palydovus tyrinėjantis zondas aptiko, kad kai kurių čiurkšlių stiprumas priklauso nuo Encelado atstumo iki Saturno. Kovo mėnesį praskrisdamas pro Enceladą, zondas nustatė, kad vienos iš čiurkšlių, sudarančių į kosmosą lekiantį garų debesį, vandens purškimo sparta paaugo net keturis kartus, lyginant su senesniais duomenimis. Vienintelis skirtumas tarp naujų ir ankstesnių stebėjimų – Encelado atstumas nuo Saturno. Tai reiškia, kad potvyninės jėgos, veikiančios Enceladą, ne tik jį kartais stipriau suspaudžia ir išstumia daugiau vandens į paviršių, bet taip pat pakeičia ir pavienių kiaurymių savybes, leisdamos pro jas pratekėti skirtingam vandens kiekiui. Tyrimo rezultatai kol kas nepublikuoti, bet ankstesnė Encelado čiurkšlių analizė skelbta Lunar and Planetary Science konferencijoje.

***

Devintoji planeta. Jau keli mėnesiai netyla kalbos apie devintąją Saulės sistemos planetą. Kai kurie mokslininkai bando aiškintis, kaip ją aptikti, jei ji tikrai egzistuoja, o kiti mąsto, iš kur ji galėjo atsirasti. Taip toli nuo Saulės susiformuoti masyviai planetai būtų sudėtinga, tad galbūt Saulė tą planetą pasigrobė iš kaimynės? Daugybės skaitmeninių modelių rezultatai leidžia susidaryti tikimybinį vaizdą ir palyginti įvairius scenarijus. Pavyzdžiui, tikimybė, kad devintoji planeta susiformavo arčiau Saulės, o vėliau buvo išmesta į tokią tolimą orbitą, yra labai maža – daug daugiau šansų, kad planeta būtų visiškai išsviesta iš Saulės sistemos. Iš kitos pusės, tikimybė, kad Saulė pasigavo planetą iš gretimos žvaigždės ir kad ta planeta pasiliko būtent tokioje orbitoje, kokia yra tikėtina devintajai planetai, yra apie 2%. Du procentai – nelabai daug, bet daugiau, nei nulis. Galutinį atsakymą sužinosime nebent tada, kai planeta bus aptikta tiesiogiai. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Trys egzoplanetos. Prie labai mažos žvaigždės aptiktos trys uolinės planetos. Žvaigždė, pavadinta TRAPPIST-1, yra pirmasis teleskopo TRAPPIST (TRAnsiting Planets and PlanetesImals Small Telescope) radinys. Žvaigždės masė yra maždaug 8 procentai Saulės masės; tai yra labai arti apatinės masės ribos, kai žvaigždėje dar gali vykti termobranduolinės reakcijos. Dvi planetos sukasi labai arti žvaigždės – jų metai trunka, atitinkamai, 1,5 ir 2,4 dienos; temperatūros jose gerokai per aukštos skystam vandeniui egzistuoti. Trečiosios planetos metai trunka nuo 4,5 iki 73 dienų – tiksli planetos orbita dar nežinoma. Į šį intervalą patenka žvaigždės gyvybinė zona, taigi trečioji planeta gali būti tinkama gyvybei. Visos trys planetos yra tik nežymiai didesnės už Žemę, taigi beveik neabejotinai yra uolinės. Atstumas iki TRAPPIST-1 sistemos – apie 12 parsekų; tai yra 37-a artimiausia planetų turinti žvaigždė. Čia rasite įvairių dailininkų piešinių, kaip galėtų atrodyti ši sistema. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature.

***

Tiksli supermasė. Supermasyvių juodųjų skylių mases išmatuoti galima įvairiais būdais, bet rezultatas gaunamas tuo tikslesnis, kuo geresnė duomenų erdvinė skyra. Dabar pristatyti galaktikos NGC 1332 centrinės juodosios skylės masės matavimai, gauti iš ALMA teleskopų masyvo duomenų. ALMA stebi dangų submilimetrinių bangų ruože, taip aptinkamos labai šaltos dujos. Aplink juodąją skylę aptikta tokių šaltų dujų, besisukančių kelių šimtų parsekų skersmens disku. Jų judėjimo greitis leido nustatyti juodosios skylės masę – 660 milijonų Saulės masių. Tai yra aukščiausios erdvinės skyros dujų judėjimo duomenys, panaudoti supermasyvios juodosios skylės masei nustatyti, taigi ALMA ateityje turėtų patikslinti ne vienos kitos centrinės juodosios skylės parametrus. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Gravitacinės dainos. Gravitacinių bangų signalas, apie kurio atradimą paskelbta vasario mėnesį, primena čirptelėjimą – besijungiančioms juodosioms skylėms artėjant vienai prie kitos, gravitacinių bangų dažnis ir amplitudė auga, o paskui staigiai pranyksta, kai juodosios skylės tampa viena. Bet tai – ne vienintelis įmanomas dviejų juodųjų skylių signalas. Neseniai pristatyti skaitmeniniai modeliai, rodantys labai sparčiai besisukančių juodųjų skylių susiliejimo signalą. Jis yra panašesnis į pratisą dainavimą, su pakylančiu ir vėliau krentančiu dažniu. Tai – gana netikėtas rezultatas; anksčiau nebuvo tikimasi, kad gravitacinių bangų signalas priklausytų nuo juodosios skylės sukimosi spartos. Rezultatas suskaičiuotas žvaigždinės masės juodosios skylės kritimui į sparčiai besisukančią supermasyvią, bet panašūs rezultatai turėtų būti gaunami ir dviejų žvaigždinės masės juodųjų skylių susiliejimui. Tokio signalo aptikimas patvirtintų sparčiai besisukančių juodųjų skylių egzistavimą. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Savaitės filmukas – irgi apie juodąsias skyles ir gravitacines bangas. Apie tas, kurių atradimas paskelbtas prieš porą mėnesių. Kaip tos bangos sukuriamos, vaizdžiai pasakojama Deep Astronomy vaizdo siužete:

[tentblogger-youtube zIfHgFLe4_U]

***

Daug civilizacijų. Kiek Visatoje galėjo būti technologinių civilizacijų iki mūsų? Atrodo, kad tikėtiniausias atsakymas yra „labai daug“. Naujame tyrime pora mokslininkų modifikavo garsiąją Dreiko lygtį, nurodančią šiuo metu Galaktikoje egzistuojančių komunikuojančių civilizacijų skaičių, ir apskaičiavo, kiek visoje Visatoje galėjo būti civilizacijų nuo pat pirmųjų žvaigždžių ir planetų susiformavimo. Gautas rezultatas, kad žmonija gali būti pirma tokia civilizacija tik tuo atveju, jei tikimybė civilizacijai išsivystyti gyvybei tinkamoje planetoje yra mažesnė, nei $$10^{-24}$$. Tikrojo skaičiaus mes nežinome, bet šis – tikrai labai mažas; anksčiau net ir pesimistiniai Dreiko lygties koeficientų įvertinimai šią tikimybę laikė ne mažesne, nei $$10^{-12}$$. Taigi tikėtina, kad Visatoje jau egzistavo milijardai, o gal ir trilijonai, civilizacijų. Tiesa, tai visai nebūtinai reiškia, kad šiuo metu Paukščių Take yra kitų protingų civilizacijų. Tyrimo rezultatai publikuojami Astrobiology.

***

Štai tiek surinkau įdomybių apie praėjusią savaitę. Kaip visada, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.

Laiqualasse

9 komentarai

  1. Jooo… su tom civilizacijom, tai kaip apskritai su egzogyvybe — kol neteko tiesiogiai pamatyti, tai nieko negali žinoti. Norėtųsi, kad per artimiausius metus koks nors nežemiškas mikrobas būtų surastas.

    1. Taip, daryti ekstrapoliacijas iš vieno duomens – sudėtinga. Bet pasiutusiai įdomu :)

  2. Gana keista, kaip sugebėta apskaičiuoti 9-osios planetos pasigrobimo tikimybę lygia 2 %, kai apskritai sunku net numanyti kiek galėtų būti klaidžiojančiojų „bešeimininkių“ planetų, susidariusių iš dujų-dulkių gumulų, nepakankamai masyvių susidaryti žvaigždės-planetų sistemoms. Beje, o jei mūsų 9-osios planetos paieškai panaudoti tą patį tranzito metodą, tik atvirkštinį – juk ~10Ž.m. objektas ~400a.v. atstumu nuo Saulės sudarytų tokį regimąjį kampinį dydį, kuris ne tik kad pritemdytų, bet net ir visai uždengtų kokią už ~200šv.m. esančią žvaigždę? Yra milžiniški žvaigždėto dangaus nuotraukų archyvai, tai juos suskaitmeninus ir sukūrus paieškos programą „ana žvaigždutė dingo“, pagal teigiamus rezultatus jau galima numatyti tolesnę paiešką.
    Ačiū autoriui! Laukiu vis įdomesnių naujienų.

    1. Dėl tikimybės – iš to, ką žinome apie planetų formavimąsi ir planetines sistemas, galima nustatyti planetų orbitų parametrų ribas. Tada suskaičiuoti, kaip evoliucionuotų žvaigždžių grupė, kurioje yra planetų su įvairiais parametrais, patenkančiais į tas ribas. Suskaičiavus labai daug modelių, galima tiesiog pažiūrėti, kokioje dalyje jų gauname, kad Saulės analogė pasigauna kažką panašaus į devintąją planetą.

      Dėl tranzitų metodo: iš principo tai įmanoma, tačiau žvaigždės danguje užima labai nedidelį suminį erdvinį kampą, todėl tikimybė, kad planeta tranzituos prieš foninę žvaigždę irgi yra nedidelė, reikėtų ilgalaikių stebėjimų.

      1. Apie stebimąjį suminį žvaigždžių erdvinį kampą paaiškinote įtikinamai – man pačiam prisimiršo garsus paradoksas: kodėl esant to-o-okiai begalei žvaigždžių, jų tiek reta – kodėl dangaus skliautas nespindi kaip Saulės kraštas (!).
        Pagal Merfio dėsnį (ne pažodžiui) – jei kokia situacija gali įvykti, ji įvyksta. Tai, jei metodas rutininis, bet iš principo visai įmanomas, pasitelkus rusišką priežodį „если долго мучиться, что-нибудь получится“ (ilgokai pavargus, šis tas gautųsi) – juk šiuolaikiniai kometų ieškotojai dažniau naujas kometas atranda analizuodami nuotraukas, nei vizualiai. Tai pirmyn!
        P.S.: . . jei, kartais, mūsiškė 9-oji bus aptikta būtent šiuo tranzito metodu, prisiekiu nepretenduosiantis į bendraautorystę :-D

        1. Iš principo taip, toks aptikimas įmanomas. Arba netgi pavyks pamatyti planetą būtent kaip judantį šviesų taškelį, nors ir labai neryškiai šviečiantį. Makemakė ir panašios nykštukinės planetos taip ir aptiktos. Ypač dabar, kai daugmaž aišku, kur reikėtų ieškoti, šansų aptikti daugėja.

Komentuoti: Darau, Blė Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.