Kąsnelis Visatos CCXXII: Raudonasis drakonas

Ten yra drakonų. Na, kol kas nėra, bet jei viskas gerai, tai po poros metų Marse bus bent vienas drakonas. SpaceX pranešimas, kad 2018-aisiais ketina nusiųsti zondą į Marsą, yra svarbiausia praeitos savaitės kosmoso naujiena. Taip pat sužinojome šį tą apie Titano jūras, atradome beuodegę kometą ir Makemakės mėnulį, pavyko nustatyti prožvaigždę supančio disko dydį, ir dar keletas naujienų buvo. Apie jas visas – po kirpsniuku.

***

Samanta Kristoforeti Tarptautinėje kosminėje stotyje. ©NASA

Savaitės paveiksliukas – gal jau matyta italės astronautės Samantos Kristoforeti (Samantha Cristoforetti) nuotrauka, daryta Tarptautinėje kosminėje stotyje (TKS). Tai – vienas iš filmo „A Beautiful Planet“ („Gražioji planeta“) kadrų; šį filmą kuria NASA kartu su IMAX, jo tikslas – parodyti gražiausius Žemės vaizdus, užfiksuotus iš TKS. Filmas jau pasiekė kino teatrus, taigi netrukus turėtų atsirasti ir internetuose.

***

Savaitės filmukas – Saulės dinamikos observatorijos (SDO) nufilmuotas Saulės žybsnis. Vaizdą pasididinkite ir pakelkite kokybę – filmuota yra 4k HD raiška!

[tentblogger-youtube Ski2JSA-Xh0]

***

SpaceX į Marsą. SpaceX paskelbė, kad išsiųs zondą į Marsą. Ir padarys tą jau 2018-aisiais metais. Zondas pavadintas labai adekvačiai – Raudonuoju drakonu (Red Dragon), – o prie jo šiek tiek prisidės ir NASA. NASA turėtų padėti SpaceX su nusileidimo technologijomis, taip pat galbūt bus atsakinga už dalį mokslinės veiklos. Raudonasis drakonas yra gerokai masyvesnis objektas, nei bet kas, ką pavyko saugiai nutūpdyti Marse – kol kas sunkiausias toks objektas buvo tonos masės Smalsiukas. Skrydžiui būtų naudojama naujos kartos raketa Falcon Heavy. Kaip viskas galėtų atrodyti, galite pamatyti iliustracijų rinkinyje. Ateityje ketinama pasinaudoti šios misijos patirtimi ir skraidinti į Marsą zondus, kurie grąžintų mėginius į Žemę, bei žmones.

Viena iš technologijų, įgalinanti tokius SpaceX žingsnius į priekį, yra daugkartinio naudojimo raketos. Bet kiek gi jos atpigina skrydžius? Pagal vieną vertinimą, panaudojant raketą keletą kartų, vienos misijos į Žemės orbitą kaina gali atpigti apie 30% – nuo 60 iki 40 milijonų dolerių.

Perskaitę apie SpaceX planus, galime prisiminti ir keletą kitų privačių idėjų nuskristi į Marsą – Mars One ir Inspiration Mars. Nei vienas iš šių projektų, atrodo, nepasieks tikslo, bet gal SpaceX seksis geriau?

***

Kosminiai skrydžiai. Į Marsą keliauja ne vien SpaceX ar kitos privačios kompanijos. Štai Kinija irgi paskelbė, kad 2020-aisiais metais į Marsą nusiųs zondą. Kol kas Marse sėkmingai nusileidę buvo tik JAV zondai; aplink Marsą sukasi JAV, Europos ir Indijos prietaisai. Taip pat Kinija plėtoja ir kitas kosmoso tyrimų sritis – dar šiemet ketina paleisti kosminę stotį, pirmosios savo stoties Tiangong įpėdinę, vysto daugkartinio naudojimo raketų technologiją ir taip toliau.

Tuo tarpu NASA, deja, priversta smarkiai sumažinti biudžetą naujoviškos Marso nusileidimo technologijos vystymui. Šį technologija rėmėsi kieto parašiuto, panašaus į skraidančią lėkštę, išleidimu ir buvo keletą kartų sėkmingai išbandyta aukštai Žemės atmosferoje. Biudžetą nukirpti reikėjo todėl, kad kitaip neužtenka pinigų jau esamų palydovų aptarnavimui.

Iš kitos pusės, naujo marsaeigio Mars 2020 parengimo darbai juda į priekį. Vienas iš prietaisų, kurį svarstoma įtalpinti į roverį, yra mikrofonas. Nors Marso atmosfera labai reta, bet joje garsas sklinda, taigi būtų įdomu išgirsti, kaip jis skamba. Tai būtų pirmas kartas, kai kažką iš Marso ne tik paliečiame, bet ir išgirstame.

Tuo tarpu negalintiems nukeliauti į Marsą NASA siūlo ten nuvykti virtualiai. Na, ne visai taip, tačiau NASA pradėjo bendradarbiauti su Microsoft ir naudoti papildytos realybės technologiją, kad leistų mokslininkams pažvelgti į Marsą taip, lyg jie tikrai būtų ten. Naudodami Smalsiuko atsiųstus duomenis, jie sukūrė virtualų trimatį Marso dalies atvaizdą, po kurį galima pasivaikščioti. Galbūt ateityje kažką panašaus galės padaryti ir plačioji visuomenė.

O Europos kosmoso agentūra toliau vysto idėją sukurti nuolat gyvenamą tyrimų stotį Mėnulyje. Tokioje stotyje, vadinamoje „Mėnulio kaimu“, galėtų dirbti įvairių sričių mokslininkai ir astronautai; būtų tyrinėjamas Mėnulis ir jo formavimosi istorija, ruošiamasi kelionėms į tolesnius Saulės sistemos objektus, ir taip toliau.

***

Kometa beuodegė. Aptikta kometa, kuri galbūt yra pabėgęs asteroidas. Kometa C/2014 S3 skrieja ilgesne nei 800 metų trukmės orbita, ir šiuo metu yra maždaug dvigubai toliau nuo Saulės, nei Žemė. Tačiau jos aktyvumas – 100 tūkstančių kartų mažesnis, nei kitų panašiomis orbitomis lekiančių, taigi iš Oorto debesies atskrendančių, kometų. Tai reiškia, kad S3 sudaryta daugiau iš uolienų, o ne ledo, kuris galėtų išgaruoti. Gali būti, kad ji yra asteroidas, išmuštas iš orbitos arti Saulės dar besiformuojant planetoms. Jei tai tiesa, tai S3 gali atskleisti daug žinių apie tai, kaip atrodė ankstyvoji Saulės sistema, mat išlėkęs į jos pakraščius, šis objektas buvo mažiau veikiamas Saulės ir mažiau pasikeitė per penkis milijardus metų, negu arčiau esantys asteroidai. Tyrimo rezultatai publikuojami Science Advances.

***

Marso stebėjimai. Gegužės 22-ą dieną Marsas bus opozicijoje – priešingame dangaus taške, negu Saulė. Taigi jis matomas gilią naktį ir yra labai patogus stebėti, nes Saulė apšviečia jį visą. Šį kartą opozicijos metu Marsas santykinai netoli Žemės, 75 milijonų kilometrų atstumu (paprastai per opozicijas jis būna nutolęs 54-103 mln. km), taigi šis laikas palankus astronomams mėgėjams. Patogiai stebėti Marsą galima jau dabar, ir jis bus ryškus bent iki birželio pabaigos. Gero stebėjimo!

Stebint Marsą iš arčiau – su aplink besisukančiais zondais – galima atrasti seniai pamestus dalykus. Pavyzdžiui, britų nusilieidimo modulį Beagle 2, kuris į Marsą nusileido 2003-aisiais, tačiau neatsiuntė jokio signalo. Prieš keletą mėnesių pasklido gandas, kad Biglį pavyko atrasti. Ir tikrai, išanalizavus orbitinio zondo Mars Express nuotraukas bei ja sujungus, pavyko įžiūrėti Biglio kontūrus. Taip pat paaiškėjo, kad greičiausiai Biglis neįsijungė, nes tvarkingai neišsiskleidė jo Saulės baterijos, kurios dar užblokavo ir ryšio anteną. Detaliau apie Biglio atradimo vietą paskaityti galite ir infogramoje.

Kadaise Marse buvo daug skysto vandens. Bet kiek ilgai truko šis periodas? Nauja Opportunity atsiųstų duomenų analizė leidžia spręsti, kad neilgai. Iš nuosėdų, likusių Marso paviršiuje, galima nustatyti, kokio gylio vandenynas buvo šiaurinėje jo dalyje; pasirodo, jis buvo visai negilus, vos vieno-kito metro gylio. Tai greičiausiai reiškia, kad vandenynas greičiausiai buvo trumpalaikis, atsiradęs, kai Vėlyvojo bombardavimo metu (prieš 3,9 milijardo metų) asteroidų smūgiai ištirpdė Marso paviršių dengusius ledynus. Tyrimo rezultatai pristatyti Lunar and Planetary Science konferencijoje.

***

Slaptas palydovas. Cassini nuotraukos nesiliauja stebinti. Štai naujausioje matome dalį žiedų struktūros, o fone žiedų metami šešėliai ant planetos sudaro tarsi antros žiedų plokštumos įspūdį. Taip pat vos įžiūrimas nuotraukoje yra mažytis Saturno palydovas Panas, vos 30 km skersmens akmuo, skriejantis tarpe tarp žiedų. Pano gravitacija tą tarpą ir sukuria; panašių palydovų randame daugelyje kitų tarpų, nors kai kurie tarpai yra tušti, greičiausiai sukuriami tolimesnių palydovų gravitacijos.

Saturno palydove Titane yra jūrų ir ežerų. Tiesa, juose tyvuliuoja ne vanduo, o angliavandeniliai – metanas ir etanas. Prieš Cassini misiją dauguma mokslininkų galvojo, kad jūrose daugiausiai turėtų būti etano, o metanas daugiau cirkuliuotų Titano atmosferoje. Visgi dabar paaiškėjo, kad bent jau antros didžiausios Ligėjos jūros (Ligeia Mare) sudėtis – beveik grynas metanas. Tai nustatyti pavyko aštuonerius metus stebint ją radiometru ir apskaičiavus dielektrinę skvarbą, kuri etanui ir metanui yra skirtingai ir kuri nulemia radijo bangų sklaidą. Taip pat išaiškinta, kad jūros dugne, 160 metrų gylyje, greičiausiai yra organinių medžiagų, susikaupusių lietui ardant pakrantes, sluoksnis. Tyrimo rezultatai publikuojami Journal of Geophysical Research Planets.

***

Plutono vaizdai. New Horizons vis dar siunčia duomenis iš skrydžio pro Plutoną. Tuo tarpu mokslininkai Žemėje iš šiuo metu turimų geriausių nuotraukų sudėjo Plutono.. e… plutonlapį (na neapsiverčia man liežuvis jų „žemėlapiais“ vadinti). Pusė Plutono jame neryški, nes ta nuotrauka buvo daryta iš gana toli, o skrisdamas pro pat nykštukinę planetą, New Horizons matė tik apie pusę jos paviršiaus. Kol kas paskelbtas tik nespalvotas paveikslas, spalvotos nuotraukos į plutonalpį bus sudėtos ir paskelbtos netrukus.

Viename Plutono regione aptikti keisti krateriai su aureolėmis. Taip vadinami žiedai aplink kraterių pakraščius, gerai matomi nuotraukose. Spektrinė informacija parodo, kad kraterių dugne yra vandens ledas, o ties pakraščiais bei šlaituose – metano ledas. Kas nulemia tokį pasiskirstymą, kol kas neaišku.

Praeitos savaitės Kąsnelyje rašiau apie gravitacijos bangas Plutono atmosferoje. Dabar šios atmosferos nuotrauką galite užsidėti ant kompiuterio darbalaukio – Space.com siūlo kelių dydžių tapetus.

Tuo tarpu New Horizons tolsta nuo Plutono ir dairosi naujo taikinio link. Tokiu taikiniu dar pernai parinktas 25-40 km skersmens Kuiperio žiedo objektas MU69, kuris, kaip manoma, yra vienas iš pirmykščių Saulės sistemos planetas formavusių akmenų. Praeitą savaitę New Horizons komanda oficialiai pateikė NASAi pasiūlymą, kaip pratęsti misiją ir įtraukti į ją skrydį 3000 km atstumu nuo MU69. Beveik neabejojama, kad misijos pratęsimas turėtų būti patvirtintas; jei taip ir bus, naujus duomenis pradėsime gauti 2019-ųjų metų sausį.

***

Makemakės mėnulis. Viena iš nykštukinių Saulės sistemos planetų, Makemakė, turi palydovą. Jį aptikti pavyko Hablo teleskopu. Palydovas yra maždaug 160 km skersmens, o nuo planetos nutolęs per 20 tūkstančių km. Pačios Makemakės dydis yra apie 1400 km. Anksčiau Makemakė buvo vienintelė Kuiperio žiede esanti nykštukinė planeta be žinomo palydovo. Kitų planetėlių – Plutono, Haumėjos, Eridės, Kvavaro, Orko – palydovai žinomi jau ne vienerius metus. Dar dvi Saulės sistemos pakraštyje žinomos nykštukinės planetos – Sedna ir 2007 OR10 – palydovų neturi, bet jos priklauso ne Kuiperio žiedui, o išsklaidytajam diskui – smulkių objektų telkiniui, išbarstytam gravitacinių sąveikų su Neptūnu. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Prožvaigždės dydis. Jaunas žvaigždes pirmas kelias dešimtis milijonų metų supa dujų diskai, iš kurių jos iš pradžių ryja medžiagą, o vėliau iš likusio disko formuojasi planetos. Centrinė disko dalis turėtų būti tuščia, išgarinta žvaigždės spinduliuotės. Dabar pirmą kartą pavyko išmatuoti šios centrinės ertmės dydį. Žvaigždės YLW 16B, kurios amžius – vos vienas milijonas metų, disko centre yra 0,08 astronominio vieneto (AU; 1 AU yra atstumas nuo Žemės iki Saulės, 150 milijonų km) dydžio skylė. Jos dydį nustatyti pavyko, matuojant žvaigždės spinduliuotės pokyčius ir tai, kaip jie atsiliepia diske. Disko šviesio pokyčiai vėlavo maždaug 75 sekundes; įvertinus disko geometriją ir sistemos polinkį mūsų atžvilgiu, tokį pavėlavimą geriausiai atitinka būtent 0,08 AU dydžio skylė. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Egzogyvybės nėra? Kokia tikimybė rasti nežemišką gyvybę kur nors Saulės sistemoje ar už jos ribų? Atsakymo į šį klausimą, deja, neturime, ir galime tik spėlioti. Spėlionėms šiek tiek padeda statistinis metodas, vadinamas Bajeso išvada (Bayesian inference), kuris leidžia susieti reiškinio stebėjimų duomenis su reiškinio įvykimo tikimybe. Metodą galima pritaikyti net ir tokioms mažoms stebėjimų imtims, kaip vienetinis duomuo, jog gyvybė Žemėje atsirado praėjus vos keliems šimtams milijonų metų po pačios Žemės atsiradimo. Dažnai teigiama, kad tai įrodo, jog abiogenezė (gyvybės atsiradimas) yra tikėtinas procesas, jei tik yra jam palankios sąlygos. Visgi Bajeso išvada duoda kitokį rezultatą – abiogenezė gali įvykti anksti Žemės istorijoje, net jei jos tikimybė yra maža. Taigi klausimas, ar kitose planetose gali egzistuoti gyvybė, lieka dar labiau neaiškus… Bent jau kol aptiksime dar bent vieną nepriklausomai kilusios gyvybės įrodymą. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Blazaro neutrinai. Pastaruoju metu daug kalbama apie gravitacinių bangų astronomiją, tačiau šios kalbos nustelbia kitą, ne mažiau svarbų, žingsnį pirmyn – prasidedančią neutrinų astronomijos erą. Antarktidoje esantis detektorius IceCube jau aptiko apie šimtą neutrinų, atsklindančių iš už Saulės sistemos ribų. Turint omeny, kaip silpnai jie sąveikauja su kita materija, šis skaičius yra didžiulis. Prieš daugiau nei ketverius metus, 2012-ųjų gruodį, buvo aptiktas neutrinas, kurio energija siekė 2 petaelektronvoltus (tai yra maždaug 320 mikrodžaulių – makroskopiškai nedaug, bet kaip dalelei – milžiniška energija). Dabar pavyko identifikuoti, iš kur tas neutrinas atlėkė. Iš pačios dalelės detektoriuje palikto pėdsako pavyko atsekti, kad ji sklinda iš 32 laipsnių skersmens dangaus ploto. Tame plote yra keletas blazarų – aktyvių galaktikų, kurių čiurkšlės nukreiptos į mus ir kurios gali į mus paleisti neutrinų pliūpsnius. Dabar, ištyrus archyvinius šių blazarų stebėjimų duomenis, paaiškėjo, kad panašiu metu aktyvus buvo tik vienas iš jų, kodiniu numeriu PKS B1424–418, taigi jis ir yra energingojo neutrino šaltinis. Pats savaime šis atradimas gal ir nėra labai įspūdingas, tačiau jis padeda tiksliau nustatyti kosminių neutrinų savybes ir susieti juos su konkrečiais objektais, kuriuos vėliau bus galima tyrinėti ir pagal jų skleidžiamus neutrinus, o ne tik elektromagnetines bangas. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Physics.

***

Štai ir viskas, ką surinkau šią savaitę. Kaip visada, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.

Laiqualasse

8 comments

  1. Šiandien atėjau su kava, prisėdau, atsiverčiau — ir neradau kąsnelio. Gerai, kad po valandos vėl pasitikrinau :-D Klausimų/komentarų neturiu, viskas ir taip aišku, bet antradieniai tikrai man kaip šventė :-)

    Gaila, mano seno laptopo grafika jau nesugeba aparatūriškai spartinti didesnių, nei Full HD vaizdų :-( O be aparatūros biškį pastriginėja.

    Su tuo Red Dragon tai kažkaip keista, pritweetino Muskas, kažkaip vis dar suku patikėt, kad toks dalykas gali būt realus ir taip greitai. Bet ką jam daryt, jei pats nori Marse numirt :-) Aš irgi visai sutikčiau.

    1. SpaceX kol kas turi visai gerą track record. Tai įtariu, kad ir šitas gali pavykti. Gal ne 2018-ais, bet dar šiame dešimtmetyje.

  2. Aha, su map=žemėlapis nė iki Plutono nenusigauname :)
    Gal „vaizdálapis“ visai gerai būtų?
    „Tuo tarpu mokslininkai Žemėje iš šiuo metu turimų geriausių nuotraukų sudėjo Plutono vaizdalapį.“

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *