Mokslo populiarinimas per meną

Berenkant informaciją paskutiniam Kąsneliui, akis užkliuvo už teksto Space.com apie mokslo populiarinimą ir kaip mokslu sudominti žmones. Astrofizikas Paul Sutter aptaria problemą (mažai mokslo populiarinimo, nes mokslininkai neskatinami to daryti) ir pasiūlo bent vieną sprendimo būdą (mokslo populiarinimas bendradarbiaujant su menininkais, konkrečiai – šokėjais). Beskaitant kilo įvairių minčių, čia jomis pasidalinsiu. Ir kartu paklausiu skaitytojų – kaip jūs manote, kaip mokslo populiarinimas galėtų tapti efektyvesnis? Ir konkrečiai jums, ir bendrai visai visuomenei. Ir nebūtinai pasiūlymai turėtų būti taikomi man – gal netyčia kas kitas juos pamatys ir sugalvos įgyvendinti.

Taigi, mintys. Pirmoji mintis, kuri straipsnyje išsakyta labai trumpai, bet man labai patiko – tai kad matematika, kuria naudojantis daromi moksliniai atradimai, turėtų būti suprantama kaip kitokia kalba, negu anglų/lietuvių. Neretai pagaunu save mąstantį būtent matematinėmis koncepcijomis, o ne angliškais ar lietuviškais žodžiais. Tai yra labai naudinga – matematika leidžia žymiai greičiau mąstyti apie kai kuriuos dalykus, kartais netgi leidžia suformuluoti tokias mintis, kurių lietuviškai ar angliškai turbūt nesugebėčiau pasakyti. Iš kitos pusės, tai yra problema – bandant mokslinius pasiekimus pateikti populiariai, reikia juos išversti iš matematinės kalbos į nematematinę. Profesionalių vertėjų tarp šių kalbų trūksta (nėra?), o ir šiaip kalbos yra pernelyg skirtingos – norint matematinį tikslumą perteikti nematematiška proza, reikalingi išskirtinai ilgi sakiniai, darantys tekstą sausą ir nuobodų. Taigi mokslo populiarintojams tenka nelengva užduotis būti vertėjais.

Antroji mintis – kad mokslą populiarinant nėra blogai paaukoti tikslumą, siekiant perteikti tam tikrą jausmą ar intuiciją. Ši mintis man irgi patinka, bet manau, kad labai sunku pasiekti gerą balansą. Mokslai (bent jau gamtos/tikslieji mokslai, apie socialinius/humanitarinius nežinau) yra labai tikslūs, mokslinių tyrimų rezultatuose jų patikimumas yra vienas svarbiausių elementų. Bet už to tikslumo, už tų rezultatų, pateikiamų su tam tikromis paklaidomis, slypi nauji suvokimai apie gamtoje vykstančius procesus. Tie suvokimai atneša daug džiaugsmo juos padarantiems mokslininkams (aš irgi esu patyręs ne vieną „eureka“ akimirką), o jų įsiliejimas į bendrą mokslinio supratimo kontekstą duoda pasitenkinimą. Šiuos pojūčius norėtųsi kažkaip perduoti ir nemokslininkams, bet vien rezultatų pristatymu to padaryti nepavyks. Taigi reikia daryti kažkaip kitaip – stengtis pristatant mokslinį atradimą atskleisti būtent ieškojimo ir atradimo procesą, o ne matematinį rezultatą. Bet man, skaitant apie tokias idėjas, kyla baimė, kad atskleidžiant procesą nebūtų perlenkta lazda ir nebūtų prarasta žinia, kodėl mes tais rezultatais galime pasitikėti – kad tai nėra tik mokslininkų „vaizduotės vaisius“, bet kurią akimirką galintis pavirsti kitokiu, o kruopštaus darbo ir ilgo proceso rezultatas, tvirtai besiremiantis įvairiais bandymais, kuriais nepavyko jo paneigti. Jei pavyktų atskleisti atradimo procesą ir tuo pat metu neprarasti suvokimo apie šį tikslumą, tai būtų puiku.

Ir paskutinė mintis – man nepatiko tai, kaip lengva ranka šokis yra priskiriamas „dalykams, kuriuos supranta/mėgsta visi“, kai tuo tarpu matematika priskiriama „dalykams, kurie įdomūs/suprantami tik nedaugeliui/niekam“. Neturiu jokios statistikos, kokiam procentui žmonių patinka žiūrėti šokius (ypač tokius, kokie minimi šitame straipsnyje – interpretatyvius/modernius, o ne tradicinius) ir koks procentas juos supranta (for a given definition of „supranta), bei analogiškų procentų matematikos mėgimui/supratimui, bet intuityviai nemanau, kad pasaulyje šokio mėgėjų būtų tiek žymiai daugiau, nei matematikos mėgėjų, kad galima būtų daryti tokį besąlygišką atskyrimą. Ar gal čia tik mano labai iškreiptas požiūris toks, ir tikrai šokis yra daugybę kartų labiau meinstryminis dalykas, nei matematika?

Laiqualasse

4 comments

  1. Galimas kelias :
    1. mokslininką įkalbėti populiariai (kaip jis pats supranta populiarumą) aprašyti savo atradimą,
    2. duoti tokį jo tekstą kokiam nors redaktoriui. Tai galėtų būti kolega, labiau įgudęs kalbėti publikai, galėtų būti tiesiog leidyklos redaktorius, galėtų būti geras fizikos mokytojas iš mokyklos ar gimnazijos.
    3. patalpinti tokį tekstą internetinėse „kūrybinėse dirbtuvėse“ – kaip kokioj Wikipedijoj, ir pakviesti skaitytojus patraukliai ir įdomiai užrašyti mokslininko parašytus dalykus.

  2. Įdomios mintys – ačiū.

    Mokslą populiarinti turbūt reikėtų pradėti nuo vaikų. Deja, „užsidegę“ mokytojai dabar yra retenybė – ir nieko keisto…

    1. Į sveikatą :)

      Taip, užsidegusių mokytojų trūkumas – gal net visa atskira problema, nors, aišku, labai susijusi. Ir pritariu, kad nuo mažens reikia vaikams atskleisti visokio pasaulio pažinimo džiaugsmą, tame tarpe ir mokslo.

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *