Kąsnelis Visatos CCXIII: Ateities statybos

Praeitą savaitę parodytas filmas apie paskutinį mėnulėną, virš Atlanto sprogo meteoras, o internetai aptiko seną Apollo misijos įrašą ir pamanė, kad rado sensaciją. Ir dar visokių įdomių dalykų įvyko, apie kuriuos skaitykite šiame Kąsnelyje – kaip visada, po kirpsniuku.

***

Paskutinis Mėnulėnas. Praeitą savaitę JAV pradėtas rodyti dokumentinis filmas „Paskutinis žmogus Mėnulyje“ (The Last Man on the Moon); anksčiau filmas keletą kartų buvo rodytas įvairiuose festivaliuose. Jame pasakojama apie Džiną Sernaną (Gene Cernan), paskutinį Mėnulio paviršiumi vaikščiojusį žmogų. Jo misija, Apollo 17, Mėnulyje nusileido 1972-ųjų gruodį. Filme pasakojama toli gražu ne tik istorinė informacija; daug dėmesio skiriama astronauto šiandieniniam gyvenimui, taip bandoma žiūrovams parodyti jį ne kaip beveik mitinių žygdarbių veikėją, o kaip žmogų, kad ir neeilinį. Pagrindinė premjera vyko Hiustone, kur susirinko pora dešimčių astronautų, NASA skrydžių valdymo centro darbuotojų ir kitų su kosmoso programa susijusių žmonių. Lietuvos kino teatrai filmo atsivežti neplanuoja, bet jį galima pažiūrėti internetuose, o po poros mėnesių sulauksime ir DVD.

Praeitą savaitę įvyko ir Oskarų dalybos. Animacinių filmų kategorijoje nominacijų sulaukė du su kosmosu susiję filmai – rusų animatoriaus Konstantino Bronzito (Константин Бронзит) „Mes negalime gyventi be kosmoso“ ir amerikiečio Dono Hercfelto (Don Hertzfeldt) „Rytojaus pasaulis“. Ir, žinoma, „Marsietis“ sulaukė keleto nominacijų.

***

Meteoro sprogimas. Virš Atlanto vandenyno sprogo meteoras. Apie šį įvykį pranešė labai daug žiniasklaidos priemonių, nors apskritai jis nėra kažkuo labai įspūdingas. Taip, tai buvo didžiausias į Žemę pataikęs meteoroidas nuo Čeliabinsko sprogimo. Tokio dydžio – 5-7 metrų skermens – akmenys į Žemę nukrenta kartą per keletą metų, taigi šis įvykis visiškai neturėtų stebinti. Už Čeliabinsko meteorą šis buvo daugiau nei dvigubai mažesnis (Čeliabinsko meteoras buvo 20 metrų dydžio – tokie į Žemę nukrenta kartą per 60 metų). Žalos šis sprogimas nepadarė jokios; greičiausiai žalos nebūtų buvę net jei jis būtų sprogęs virš Žemės, mat sprogimas, kad ir galingas – 13 kilotonų – įvyko aukštai virš Žemės paviršiaus. Taigi kitą kartą išgirdę apie meteoro sprogimą kažkur virš Žemės, nepanikuokite – greičiausiai tai nėra nieko baisaus.

***

Kosminės statybos. Jau balandį į Tarptautinę kosminę stotį turėtų iškeliauti kompanijos Bigelow Aerospace bandomasis pripučiamas gyvenimo/darbo modulis; čia galite susipažinti su šios kompanijos projektų istorija.

Kita kompanija, Made in Space, ruošiasi į TKS siųsti jau antrą 3D spausdintuvą. Taip pat jie pradeda projektą Archinaut – 3D spausdintuvo ir robotinės rankos junginį, kuris ateityje galės kosmose statyti įvairias struktūras. Šios sistemos demonstracija numatyta 2018-aisiais metais; kompanijos atstovų teigimu, jau po penkerių metų ji turėtų pradėti veikti ir tada bus galima didžiulius zondus, palydovus ar erdvėlaivius statyti tiesiai orbitoje.

Kitose orbitinėse naujienose – naujas NASA kosminis teleskopas. Šis infraraudonųjų spindulių apžvalginis teleskopas, WFIRST, stebės 100 kartų didesnį dangaus plotą, nei Hablas. Be to, jam gaminti bus panaudota sena JAV karinės žvalgybos technologija – vienas iš dviejų teleskopų, kuriuos 2012-aisiais NASAi padovanojo Nacionalinė žvalgybos tarnyba. Teleskopas turėtų pakilti į orbitą kito dešimtmečio viduryje. Pagrindiniai misijos tikslai bus du – egzoplanetų aptikimas ir klasifikavimas bei tolimų galaktikų stebėjimai, padėsiantys nustatyti tamsiosios materijos ir tamsiosios energijos poveikį kosminės struktūros formavimuisi.

***

Mėnulio kolonizavimas. Kompanija Lockheed Martin NASA užsakymu jau kurį laiką kuria planus, kaip galėtų atrodyti ilgalaikio darbo kosminė stotis orbitoje aplink Mėnulį. Šį rugpjūtį turėtų būti paskelbti studijos rezultatai; kol kas koncentruojamasi į idėją sukurti stotį, kurioje astronautai galėtų dirbti iki 30 dienų pamainomis, o tarp pamainų stotis galėtų egzistuoti ir be įgulos. Ištemptoje orbitoje aplink Mėnulį tokia stotis galėtų skrajoti tūkstančius metų be korekcijų, tad jos išlaikymas erdvėje nebūtų problema. Pagrindinė problema – apsauga nuo Saulės vėjo. Tokioje stotyje astronautai galėtų ruoštis misijoms į Marsą bei valdyti Mėnulio paviršių tyrinėjančius robotus.

Kada nors kolonijų bus ir Mėnulyje. Kaip jos turėtų atrodyti? Tai – ne vien inžinerinis klausimas; svarbus ir psichologinis aspektas. Apie tai, kaip sukurti kosmines gyvenvietes, kuriose gyventi būtų ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai įmanoma ar net malonu, rašo tarpdisciplininių kosmoso tyrimų studijų studentas, tarpdisciplininių kosmoso tyrimų idėjų kalvės Metaplaneta kūrėjas Tomoya Mori.

Taip pat vasarį įvyko Baltųjų rūmų organizuotas mokslininkų ir kūrėjų fantastų susitikimas, skirtas kosmoso kolonizavimo idėjoms aptarti. Susitikimo tikslas – leisti mokslo ir fantastikos atstovams pasidalinti idėjomis apie kosmoso tyrimus, kolonizavimą bei gyvenimą kosmose, kad ateityje šios idėjos galėtų skintis kelią į mūsų gyvenimus.

***

Mėnulio muzika. Turbūt praeitą savaitę girdėjote ar skaitėte pranešimų apie neva neseniai atrastą keistą muziką Apollo misijų įrašuose, kurią astronautai girdėjo tolimojoje Mėnulio pusėje. Tai va, Space.com aiškina, kad visa tai yra didelis išpūstas burbulas. Visų pirma, šie įrašai išslaptinti dar 1982-aisiais metais, o nuo 2008-ųjų viešai prieinami internete. Visų antra, apie tą „muziką“ rašė dar Apollo 11 misijos astronautas Maiklas Kolinsas (Michael Collins) 1974-aisiais metais išleistoje knygoje. Pasirodo, tai tiesiog radijo bangų interferencija, kylanti iš dviejų siųstuvų, iš kurių vienas yra misijos valdymo modulyje, o kitas – nusileidimo modulyje. Štai ir visa paslaptis.

***

Cassini darbuojasi. Net dvi naujienos apie misijos pabaigon artėjantį zondą Cassini. 12 metų stebėjęs Saturno palydovo Titano temperatūrą, jis pamatė dviejų metų laikų – šiaurės pusrutulio pavasario ir vasaros – kitimą. Palydovo temperatūros žemėlapiai ją labai gerai atskleidžia: šiaurinėse platumose temperatūra kilo, o pietinėse – krito. Tiesa, temperatūrų skirtumai tarp Titano pusiaujo ir ašigalių nėra dideli, siekia vos keletą laipsnių. Metai Titane, kaip ir Saturne, trunka 30 Žemės metų.

Cassini atlikti stebėjimai taip pat padeda ieškoti devintosios planetos. Tos, apie kurią prieš mėnesį buvo daug kalbama, kai pora mokslininkų pasiūlė jos egzistavimą kaip tolimų Saulės sistemos kūnų keisto išsidėstymo priežastį. Dabar grupė mokslininkų, pasinaudodami labai tiksliais duomenimis apie Saulės sistemos kūnų padėtis ir judėjimą, tarp kurių yra ir daugybė Cassini atliktų Saturno matavimų, įvertino, kokią įtaką judėjimui turėtų devintoji toli esanti planeta. Poveikis, žinoma, būtų menkutis, tačiau matavimų tikslumo pakanka jam įvertinti ir patikrinti. Pasirodo, jei planetos dabartinė padėtis, žvelgiant iš Saulės, sudaro maždaug 117 laipsnių kampą su pericentro (artimiausio Saulei orbitos taško) kryptimi, tai pagerina planetų padėčių ir greičių teorinės prognozės sutapimą su realybe, o jei šis kampas yra intervale tarp -130 ir -100 arba tarp -65 ir 85 laipsnių (kampas matuojamas planetų judėjimo aplink Saulę kryptimi) – pablogina. Tai nereiškia, kad planeta tikrai yra ten, kur prognozuoja šis tyrimas, bet ta kryptimi jos ieškoti būtų prasmingiau. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Karštieji Jupiteriai – egzotiškas egzoplanetų tipas: labai masyvios planetos, esančios labai arti savo žvaigždės. Jų egzistavimas paneigė didelę dalį planetų formavimosi ir evoliucijos teorijų. Ir dabar jie yra tikros keistenybės, kurių savybių iki galo paaiškinti neįmanoma. Apie juos plačiau – savaitės filmuke (deja, negaliu jo įterpti tiesiai į įrašą).

***

Sprogimo nekaltininkė. Kai sprogsta supernova, dažnai imama jos vietoje ankstesnėse nuotraukose ieškoti žvaigždės, kuri galėjo būti sprogimo kaltininkė. Taip buvo padaryta ir supernovos SN2008S atveju – pastaroji, sprogusi 2008-aisiais metais, atrodė kiek neįprasta, todėl iš pradžių palaikyta „apsimetėle“ – kažkokiu kitokiu reiškiniu, kuris tik paviršutiniškai panašus į supernovą. Visgi netrukus infraraudonųjų spindulių teleskopo Spitzer archyvuose aptikta žvaigždė, buvusi tiksliai toje pat vietoje, kur sprogo supernova – ji įvardinta kaip SN2008S sukėlėja. Bet dabar paaiškėjo, kad ta žvaigždė ten pat tebėra ir šviečia lygiai taip pat, kaip ir anksčiau. Supernovos metu žvaigždė susprogsta, taigi jos likti negalėjo. Kaip taip gali būti? Vienas paaiškinimas – aptiktoji žvaigždė tik atrodo esanti ten pat, kur supernova, bet iš tikro yra gerokai arčiau arba toliau nuo mūsų. Kitas paaiškinimas – SN2008S iš tikro buvo ne supernova, o keistas labai ryškus žvaigždės žybsnis. Šioms hipotezėms patikrinti reikia detalesnių stebėjimų. Tyrimo rezultatai pristatyti Amerikos astronomų sąjungos suvažiavime sausio mėnesį.

***

Supernovos liekana Laivagalio A. ©Dan Goldman

Prieš maždaug 4000 metų pietiniame Žemės danguje buvo matyti supernova. Už poros kiloparsekų nuo mūsų sprogo žvaigždė, kurios liekanos pasklido po aplinkinę erdvę ir dabar užima apie 30 parsekų skersmens tūrį. O čia matote šios liekanos dalies nuotrauką, kurioje deguonis švyti melsvai, o vandenilis ir azotas – rausvai. Ir galite nuotrauką užsidėti kaip ekrano tapetą.

***

Galaktikos atvaizdas. Paskelbtas naujas Paukščių Tako atvaizdas, šįkart gautas submilimetrinių bangų ruože, kuriame ypatingai aiškiai matyti šaltų tankių dujų telkiniai, kuriuose formuojasi žvaigždės. Atvaizdas gautas iš dešimt metų trukusių apžvalginių stebėjimų, darytų teleskopu APEX – Atacama Pathfinder Experiment – esančių Atakamos dykumoje Čilėje. Šis erdvėlapis leis detaliai pažvelgti į žvaigždėdaros regionus mūsų Galaktikoje. Erdvėlapyje matomų struktūrų palyginimas su matomomis kituose elektromagnetinių bangų ruožuose – šiame filmuke.

***

Radijo žybsniai. Prieš keletą metų aptikti greiti radijo žybsniai (fast radio bursts), trunkantys keletą milisekundžių. Dabar pirmą kartą aptikta galaktika, iš kurios tas žybsnis atsklido, ir nustatytas žybsnio sukėlėjo nuotolis – 1,9 gigaparseko; spinduliuotė iki mūsų keliavo penkis milijardus metų. Visiems radijo žybsniams išmatuotas parametras, vadinamas dispersija – jis parodo, kiek žemesnio dažnio spinduliuotė atsilieka nuo aukštesnio. Iš jos galima nustatyti, kiek įprastos (barioninės) medžiagos yra tarp mūsų ir šaltinio. Pasirodo, jog tos medžiagos vidutinis tankis sudaro maždaug 5% kritinio Visatos tankio. Tai labai gerai atitinka rezultatus, gautus iš kosminės foninės spinduliuotės stebėjimų – pagal juos ši dalis yra 4,5%. Likusį tankį sudaro tamsioji medžiaga ir tamsioji energija. Taip pat paaiškėjo, kad žybsnis greičiausiai yra susijęs su gama spindulių žybsniu, mat jo vietoje dar šešias dienas buvo matoma blėstanti spinduliuotė. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Gravitacinės bangos. Vis nerimsta diskusijos ir idėjos apie gravitacinių bangų signalo GW150914 šaltinį. Naujausia idėja – galbūt abi juodosios skylės susiformavo vienos žvaigždės sprogimo metu. Taip galėjo atsitikti, jei žvaigždės branduolys sukosi labai greitai; tada jis, susiplojęs į blyną, galėjo dėl gravitacijos susitraukti į hantelio formos darinį su dviem sutankėjimais, ir abu sutankėjimai galėjo sukolapsuoti beveik vienu metu. Taip atsiradusios juodosios skylės būtų labai arti viena kitos ir nepraeitų daug laiko, kol jos susilietų. Priešingu atveju, jei juodosios skylės atsirastų iš atskirų žvaigždžių sprogimų, pradinis atstumas tarp jų galėtų būti toks didelis, kad susiliejimui prireiktų gerokai daugiau laiko, nei Visatos amžius. Šiuo modeliu taip pat buvo bandoma paaiškinti gama spindulių žybsnį, kurį Fermi teleskopas užfiksavo praėjus vos 0,4 sekundės po gravitacinių bangų signalo, atsklidusį maždaug iš ten pat, iš kur ir GW150914. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad tas žybsnis buvo tik atsitiktinis sutapimas, taigi ir šio modelio patikimumas tampa abejotinas. Visgi idėja tikrai įdomi. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Štai ir visas kąsnelis šiai nakčiai. Laukiu jūsų komentarų ir klausimų.

Laiqualasse

7 komentarai

  1. Mhm. Smalsu, kokių gi keblumų iškyla „spausdinant“ objektus nesvarumo sąlygomis…

    1. Dar, įtariu, gali būti problemų su spausdintuvo padėties/krypties erdvėje išlaikymu.

  2. Su nekantrumu laukiu, kai 9-oji Saulės sistemos planeta bus aptikta praktiškai. Tik pamanyk – net ~10 Žemės masių! Senai mąsčiau, juk Saulės sistemoje visai gali būti sunkiai pastebimų masyvių objektų nebūtinai šalia ekliptikos plokštumos (pagrobtų Saulės grvitacijos). O jūs ieškokit, ieškokit, net jei jums grės pakliūti į Palmyros Kelertienės nemalonę! :)

    1. Neaišku, ar ta planeta tikrai egzistuoja, bet neabejoju, kad per metus-kitus ši idėja bus patikrinta ir patvirtinta arba paneigta.

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas.