Kąsnelis Visatos CCXI: Meteoritas-žudikas?

Praeitą savaitę buvo pasklidusi žinia, kad Indijoje krentantis meteoritas užmušė žmogų. Dar buvo atrasta daug anksčiau nematytų galaktikų, besislepiančių nuo mūsų už Paukščių Tako plokštumos. Ir, aišku, gravitacinės bangos buvo. Apie tai ir kitas įdomybes – po kirpsniuku. Kąsnelis šįkart anksčiau, nei įprastai, nes ateinančią savaitę nežinau, kiek laiko turėsiu sėdėti internetuose.

***

Gravitacinės bangos. Apie jas jau rašiau, ir radijuje šnekėjau, bet dar keletu nuorodų pasidalinsiu. Tiesiog platesniam susipažinimui su reikalu. Pirmiausia – šis tas apie detektorių. Kaip pasiektas toks įspūdingas tikslumas? Neparašyta labai daug, bet pagrindiniai dalykai – lazerio spinduliai, pakabinti vamzdžiai – paminėti. Antra nuoroda – kosmologo Nilo Turoko (Neil Turok) paaiškinimas, kuo šis atradimas svarbus astronomijai. Taip pat jis pamini, kad šiuo metu teoretikams kylantys iššūkiai savo mastu panašūs į tuos, su kuriais susidorojo Ainštainas ir jo amžininkai. Ar pajėgsime tą padaryti mes? Reikia tikėtis, kad taip.

Aptiktų gravitacinių bangų dažnis buvo 50-250 Hz. Tai yra dažniai, kuriuos galime girdėti, taigi signalą lengva paversti garsu. Tai ir buvo padaryta – garsas pristatytas per LIGO spaudos konferenciją, taip pat jį galite išgirsti čia. Garsas pateiktas dviem būdais: pirmasis – tiesioginė konversija, antrajame dažniai keletą kartų padidinti, kad garsai būtų tokio dažnio, kokiam mūsų ausys yra jautresnės. Daug kas sako, kad pirmu atveju garsas panašus į širdies plakimą, antruoju – į lašą, krentantį į vandenį, arba čirpsėjimą. O ką girdite jūs?

Kalbant apie gravitacines bangas (angl. gravitational waves), svarbu nesupainioti jų su visai skirtingu, bet labai panašiai vadinamu reiškiniu – gravitacijos bangomis (angl. gravity waves). Kuo jie skiriasi? Space.com atskuba į pagalbą: gravitacijos bangos – tai bangos, kurias įprastoje terpėje (dažniausiai vandenyje ar kitame skystyje, taip pat dujose, pavyzdžiui Žemės atmosferoje, o kartais ir kietame kūne) sukelia gravitacija. Tarkim, paimkite ilgą žarną, pripilkite vandens ir pakelkite abu galus taip, kad vanduo nusistovėtų. Tada staigiai pakelkite vieną galą – vanduo ims svyruoti, nes viena jo pusė staiga atsidurs per aukštai ir bandys išsilyginti su kita, bet tam prireiks laiko. Tai ir yra gravitacijos banga.

***

NASA biudžetas. JAV pradedamas svarstyti 2017-ųjų metų biudžetas. Prezidento administracija pateikė pasiūlymą, kuriame NASAi skirta 19 milijardų dolerių. Tai yra šiek tiek mažiau, nei šiems metams prašyti 19,3 milijardo. Tiesa, pernai šių metų biudžetą JAV Kongresas ir Senatas padidino pusantro milijardo dolerių, tad gal panašiai bus ir kitąmet. Dabartinis biudžeto pasiūlymas vertinamas prieštaringai – vieni politikai ir ekspertai jį giria, kiti vardina trūkumus, tokius kaip nepakankamą finansavimą kosminėms misijoms, ypač žmonių skrydžių į kosmosą pajėgumų užtikrinimui.

***

NASA misijos. Kol JAV valdžia derina biudžetą, NASA dirba: praeitą savaitę pristatyta Orion įgulos kapsulė, kuri 2018-aisiais skris bandomuoju skrydžiu į Mėnulį. Ateityje tokioje kapsulėje keliaus astronautai, bet pirmasis pilotuojamas skrydis numatomas tik 2021-aisiais. Dabar per ateinančius dvejus metus į kapsulę bus diegiamos visos reikalingos sistemos – daugiau nei 100 tūkstančių komponentų.

Kita NASA misija – skrydis į Europą – stringa. Pagal dabar paskelbtą sekančių metų biudžetą, ši misija gaus tik 49,6 milijono dolerių, o norint ją užbaigti laiku, iki 2022-ųjų, kasmet reikėtų bent po 190 milijonų. Su planuojamu biudžetu misija galėtų būti parengta kito dešimtmečio pabaigoje. Visgi vilties, kad misija bus parengta laiku, yra nemažai – pastaruosius ketverius metus NASA jai gaudavo gerokai daugiau lėšų, nei prašydavo pirminiame biudžeto plane, taigi gali būti, kad kažkas panašaus įvyks ir šiemet.

***

Meteoritas-žudikas? Prieš savaitę, vasario 6-ą dieną, pasklido žinia, kad krentantis meteoroidas užmušė žmogų. Objektas nukrito Indijos Tamil Nadu valstijos koledže; vienas žmogus žuvo, dar trys buvo sužeisti. Įvykio vietoje liko kiek gilesnis nei metro krateris. Visgi po keleto dienų NASA ekspertai pareiškė, kad nukritęs objektas buvo ne meteoroidas, o greičiausiai sprogmens skeveldra arba visas sprogmuo. Taip nuspręsta išnagrinėjus kraterio vaizdą bei dėl to, kad panašiu metu virš Indijos neužfiksuota jokių meteorų. Be to, nebuvo jokių pranešimų apie ugnies juostą ar triukšmo, panašaus į Čeliabinsko meteoro sprogimą. Jei pirminis spėjimas būtų pasitvirtinęs, tai būtų buvęs pirmas žinomas atvejis, kai meteoroidas užmušė žmogų; anksčiau yra buvę tik mirčių nuo sprogimo bangos – Tunguskos sprogimo metu žuvo du medkirčiai.

***

Teleskopas ASTRO-H. Penktadienį dieną iš Tanegašimos kosmoso centro Japonijoje pakilo raketa, nešanti orbitinį teleskopą ASTRO-H. Šis Japonijos kosmoso agentūros JAXA teleskopas skirtas energingų spindulių, nuo rentgeno iki gama, stebėjimams. Jis yra ankstesnio Japonijos teleskopo Suzaku pasekėjas, tačiau bent dešimt kartų jautresnis. Teleskopas suksis gana žemoje orbitoje aplink Žemę, pakilęs mažiau nei 600 km nuo paviršiaus. Vieną ratą aplink planetą apsuks per pusantros valandos. Tikimasi, kad jis dirbs bent trejus metus, bet turint omeny, kad Suzaku misija buvo planuojama dvejiems metams, o dirbo ilgiau nei dešimt, ASTRO-H greičiausiai irgi laukia ilgas atradimų kelias.

***

Kalafijoriški akmenys. Ar egzistavo Marse kada nors gyvybė? Atsakymo į šį klausimą kol kas neturime, nors jau žinome daug apie Marso praeities sąlygas, kurios gyvybei buvo tinkamos. Dabar mokslininkai ėmėsi nagrinėti dar 2008-aisiais metais marsaeigio Spirit aptiktus keistus akmenis, kurie truputį primena kalafijorus. Klausimas, į kurį ieškoma atsakymo, yra tokios fraktališkos delikačios akmenų formos priežastis: ar juos nuardė vėjas? O gal tai – mikrobų darbas? Akmenys sudaryti beveik vien iš silicio dioksido (t.y. smėlio), kuris kristalizuojasi iš vandens, tekančio pro įkaitusius vulkaninius akmenis. Žemėje panašių struktūrų randame Islandijoje, Naujojoje Zelandijoje ir Jeloustoune JAV, ir visur ten gyvena karštį mėgstančios bakterijos. Dabar mokslininkai ištyrė panašias uolienas, susiformavusias Atakamos dykumoje Čilėje, kur sąlygos turbūt panašiausios į Marsą iš visų Žemės vietų. Tose uolienose aptiktos struktūros, kurias greičiausiai suformavo bakterijos, bet galutinis verdiktas dar nepaskelbtas. Kadangi Atakamos dykuma turbūt panaši į Gusevo kraterį, kuriame Marse rastos tos kalafijoriškos uolienos, tolimoje praeityje, tai radus gyvybės pėdsakų čia, galima bus tvirčiau teigti, kad galbūt jų buvo ir Raudonojoje planetoje. Tyrimo rezultatai pristatyti Lunar and Planetary Science konferencijoje.

***

Savaitės filmukas – apie planetas ir jų žiedus. Gražūs tie žiedai, bet iš kur jie atsiranda?

[tentblogger-youtube eQUHfmc6xAA]

***

Pabėgusi planeta. Aptikta nauja planeta-vienišė, t.y. planeta, pabėgusi nuo savo motininės žvaigždės. Planeta pavadinimo neturi, tik katalogo numerį PSO J318.5338-22.8603 (čia užfiksuotos ir jos koordinatės danguje), ir priklauso padrikai žvaigždžių grupei, vadinamai Tapytojo betos judančiąja grupe. Tiksliau sakant, pats objektas buvo žinomas jau seniau, bet dabar nustatyta, kad jis tikrai priklauso šiai grupei, ir apskaičiuota jo masė, kuri pasirodė esanti 8,3 karto didesnė, nei Jupiterio. Tai reiškia, kad objektas yra planeta, o ne rudoji nykštukė ar žvaigždė. Nedažnai pasitaiko planetų, kurias galime stebėti tiesiogiai, taigi šis atradimas ir tolesni stebėjimai, ypač detali spektroskopija, padės patikrinti įvairius planetų evoliucijos modelius. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Didžiausia uolinė planeta. Už pusantro šimto parsekų aptikta masyviausia žinoma uolinė planeta. BD+20594b masė 16 kartų viršija Žemės masę, o spindulys siekia tik pusę Neptūno. Tai reiškia, kad jos vidutinis tankis yra 8 gramai į kubinį centimetrą – pusantro karto daugiau, nei Žemės (5,5 gramo į kubinį centimetrą). Planetos žvaigždė savo mase, spinduliu ir chemine sudėtimi labai panaši į Saulę, tačiau planeta skrieja labai arti žvaigždės – jos metai trunka vos 42 dienas. Anksčiau buvo manoma, kad daugiau nei 10 kartų už Žemę masyvesnės planetos turėtų būti dujinės ar bent jau ledinės milžinės, kaip Uranas ir Neptūnas, taigi šis atradimas labai stebina. Detalesni šios ir panašių planetų tyrimai padės atskleisti jų struktūrų įvairovę ir patikrinti planetų formavimosi teorijas. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Šiltnamio efektas. Kai kalbama apie planetų tinkamumą gyvybei, paprastai didžiausias dėmesys skiriamas vandens egzistavimo galimybėms. Dabar naujas tyrimas parodė, kad vandens egzistavimui svarbu ne tik iš žvaigždės gaunama šiluma, bet ir šiltnamio efektas dėl planetos atmosferos. Anksčiau nebuvo žinoma, kokių atmosferos sąlygų reikia, kad planetoje esantis vanduo išgaruotų iš išlėktų į kosmosą. Astronomai sukūrė skaitmeninį planetos, padengtos vandeniu, modelį ir ištyrė jos evoliuciją, esant įvairioms atmosferos sudėtims. Paaiškėjo, kad kai anglies dvideginio dalis atmosferoje viršija 0,15%, atmosfera tampa nestabili: lengvai įkaista iki tokios temperatūros, kad vandens garavimas nebeleidžia jai atvėsti. Taigi visas vanduo išgaruoja, o paskui pabėga į kosmosą. Manoma, kad panašiai nutiko Veneroje. Taigi dabar, tyrinėdami egzoplanetas, galėsime išmatavę atmosferos sudėtį tiksliau pasakyti, ar ten galima tikėtis paviršiuje rasti skysto vandens. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Communications.

***

Ūkas NGC 6357 ir jį ardantis spiečius Pismis 24. ©CHART32 komanda, Johannes Schedler

Savaitės paveiksliukas – Hablo teleskopu daryta ūko, tai yra molekulinio debesies, NGC 6357 nuotrauka. Tokiuose debesyse gimsta žvaigždės, o šiame jos – labai masyvios. Nuotraukos centre matomas žvaigždžių spiečius Pismis 24 (deja, nepavyko rasti lietuviško pavadinimo vertimo, jei toks ir yra), kuriame randame keletą masyviausių Paukščių Tako žvaigždžių – jų masės siekia šimtą Saulės masių. Žvaigždžių šviesa ardo debesį – tą akivaizdžiai matome kaip įvairaus dydžio ertmes, pilnas karštesnių (mėlynų) dujų.

***

Šimtai naujų galaktikų. Mūsų Paukščių Takas trukdo stebėti dalį dangaus; ta sritis, esanti už matomo Galaktikos disko, netgi vadinama “Vengimo zona” (“Zone of Avoidance”). Bet gerėjant teleskopams ir analizės algoritmams, pavyksta prasiskverbti ir ten. Praeitą savaitę paskelbta apie didelio apžvalginio Vengimo zonos stebėjimo rezultatus. Išmatuota ten esančių galaktikų neutralaus vandenilio 21 cm bangos ilgio spinduliuotė. Iš viso aptikta beveik 900 galaktikų; dalis jų buvo žinomos ir anksčiau, iš optinių ar infraraudonųjų bangų stebėjimų, bet apie porą šimtų yra visiškai naujos. Taip pat pirmą kartą išmatuoti atstumai iki daugumos šių galaktikų, taigi nustatytos ir jų sudaromos struktūros. Vienas įdomus ir svarbus klausimas, kurio atsakymas slypi kažkur ten – Didžiojo Traukiko (angl. The Great Attractor) kilmė. Didysis Traukikas – tai kažkoks masyvus darinys, kurio link juda Paukščių Takas ir kitos aplinkinės galaktikos. Kol kas nežinia, kas tai yra, bet spėjama, kad turbūt koks nors didelis superspiečius. Detalesni Vengimo zonos galaktikų stebėjimai padės tai išsiaiškinti. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Štai toks, kiek trumpesnis, kąsnelis šį kartą. Kaip visada, laukiu klausimų ir komentarų.

Laiqualasse

One comment

  1. O kurių gi metų NASA’os biudžetas nebuvo vertinamas prieštaringai? :) Nereikia nė tokių milžiniškų sumų, kad vieni ar kiti žmonės suabejotų…

Komentuoti: Ką Mykolas? Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.