Kąsnelis Visatos CCVIII: Mirę ateiviai

Praeitą savaitę Blue Origin pakartojo raketos skrydį ir nusileidimą, Tarptautinėje kosminėje stotyje pražydo gėlė, o tarp žvaigždžių atrasti makaronai. Apie tai ir kitas įdomybes – po kirpsniuku.

***

Antras skrydis. Pirmą kartą istorijoje ta pati raketa į kosmosą nuskrido antrą kartą. Ir grįžo. Irgi antrą kartą. Lapkričio pabaigoje kompanijos “Blue Origin” raketa po skrydžio sėkmingai nusileido pakilimo aikštelėje. Dabar jie tai padarė dar kartą (čia gana reklaminis įvykio filmukas, čia nuotraukų albumas). Kaip ir praeitas, taip ir šis skrydis buvo bandomieji: nuskrista tik šiek tiek virš kosmoso ribos (vadinamosios Karmano linijos, 100 km virš jūros lygio), ten raketa ir jos nešama šešiavietė įgulos kapsulė atsiskyrė viena nuo kitos ir abi sėkmingai nusileido. Taip išbandyta ir įgulos kapsulės nusileidimo sistema. Blue Origin šia kapsule ketina ateityje skraidinti turistus į kosmosą.

Tuo tarpu SpaceX išbandė savo kuriamos įgulos kapsulės Dragon 2 variklius. Kapsulė buvo pakabinta ant lyno, o varikliai ją kuriam laikui pakėlė ir išlaikė jos svorį. Šie varikliai bus naudojami kapsulei leidžiantis į Žemę,

***

Saturnas praskrenda po Tarptautine kosmine stotimi. ©Julian Wessel

Tarptautinė kosminė stotis aplink Žemę apskrenda per pusantros valandos, taigi žinant, kur žiūrėti, dažnai galima ją pamatyti danguje. Taip pat, žinant, kur pastatyti teleskopą, galima pamatyti ją praskrendant priešais įvairius dangaus kūnus – Saulę, Mėnulį ir panašiai. Šiek tiek mažiau įprastas vaizdas – TKS skrydis priešais Saturną, kurį prieš savaitę užfiksavo astronomas mėgėjas Julianas Veselis (Julian Wessel). Man paveikslėlyje įdomiausia tai, kad TKS kampinis dydis yra beveik tiksliai toks pat, kaip Saturno.

***
Kosminė gėlė. Tarptautinėje kosminėje stotyje pražydo pirmoji gvaizdūnė (zinnia) – viena iš šešių nuo lapkričio vidurio ten auginamų gėlių. Gvaizdūnės yra eksperimento VEG-1 dalis; šiuo eksperimentu bandoma mikrogravitacijos sąlygomis užauginti augalus, taip įgaunant patirties, kurios reikės juos auginant tolimesnių kelionių ir darbo Marse bei kitose planetose metu. Tiesa, tai nebuvo pirmoji TKS pražydusi gėlė – dar 2012-aisiais metais vienas astronautas sėkmingai užaugino cukiniją, brokolių ir saulėgrąžą; pastaroji pražydo ir netgi subrandino sėklas. Tik tas auginimas buvo “asmeninis eksperimentas” – astronauto hobis, o ne kontroliuojamas eksperimentas. Dar anksčiau Mir stotyje buvo sėkmingai išauginti nykštukiniai kviečiai.

Taip pat gvaizdūnių augimas klojosi ne visiškai šauniai: prieš pat Naujuosius metus jas užpuolė pelėsis. Bet stoties vadovas Skotas Keli (Scott Kelly) problemas įveikė ir buvo pakrikštytas “autonominiu sodininku”, nes nesivadovavo detaliai NASA nurodymais.

Mikrogravitacijos sąlygomis įvairūs dalykai elgiasi ne taip, kaip Žemėje. Pavyzdžiui, vanduo sklando lašeliais ir lašais, o niekur nekrenta. O jei turite porą lentelių, padengtų hidrofobine medžiaga, galite žaisti stalo tenisą su tuo vandens lašu. Štai jums vaizdinė medžiaga.

***

Kinai Mėnulyje. Prieš kelerius metus nustebinusi pasaulį sėkmingu zondo nutūpdymu Mėnulyje, Kinija ant laurų nemiega ir dirba toliau. Dabartiniuose planuose – 2018-aisiais metais ketinama nusiųsti zondą į nematomąją Mėnulio pusę. Jei planas pavyks, tai bus pirmas kartas, kai zondas nusileido tolimojoje nuo Žemės Mėnulio pusėje. Kinijos kosmoso agentūra pranešė, kad šiame projekte sutiktų bendradarbiauti su kolegomis iš kitų šalių, bet konkrečių bendradarbiavimo planų kol kas neatskleidė.

***

Gyvybės azotas. Kai kalbame apie gyvybės pėdsakų paieškas egzoplanetų atmosferose, dažniausiai pirmas minimas deguonis. Tačiau Žemės atmosferoje deguonies yra tik maždaug penktadalis; pagrindinė atmosferos sudedamoji dalis yra azotas. Taigi gal verta ieškoti jo? Azotą aptikti sudėtinga, nes jis daug silpniau sąveikauja su spinduliuote, nei deguonis, bet įmanoma: grupė mokslininkų pasiūlė vieną spektrinę liniją, kuri aiškiai parodo azoto kiekį atmosferoje. Ši spinduliuotės sugerties linija matoma infraraudonųjų spindulių ruože, ties 4,15 mikrometro. Ją sukuria molekulė $$\left(N_2\right)_2$$, susidaranti, kai dvi azoto molekulės atsitrenkia viena į kitą. Žemės atmosferoje spektrinės linijos gylis yra 35%, tai reiškia, kad atmosfera sugeria 35% pro ją einančios šio ilgio spinduliuotės. Tokią spektrinę liniją pastebėti turėtų tikrai pavykti, tik stebint egzoplanetą svarbu ją sugebėti atskirti nuo žvaigždės spinduliuotės. Azoto kiekio atmosferoje nustatymas padėtų nustatyti ir slėgį planetos paviršiuje, taigi ir tinkamumą skystam vandeniui egzistuoti. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Kaip ieškome egzoplanetų, kiek jų atradome ir kaip ieškosime ateityje? Apie tai – “Deep astronomy” Youtube kanalo filmuke:

[tentblogger-youtube ZvxAeECtsYM]

***

Mirę ateiviai. Galaktikoje pilna planetų, nemažai jų turėtų būti tinkamos gyvybei formuotis. Tad kur visi ateiviai? Ar gali būti, kad jie tiesiog išmirė? Taip, gali – sako pora mokslininkų, pasiūlę naują gyvybės ir planetos bendros evoliucijos modelį. Pagal šį “Gajos butelio kaklelio” modelį, gyvybei susiformuoti tinkamos sąlygos yra daugelyje jaunų planetų, tačiau gyvybei išsilaikyti gali būti sudėtinga. Be gyvybės poveikio planetos atmosferai, joje prasideda arba katastrofiškas šiltnamio efektas (kaip Veneroje), arba katastrofiškas atšalimas ir atmosferos praradimas (kaip Marse). Tik tuo atveju, jei gyvybė atsiranda ir vystosi pakankamai greitai, ji gali išlaikyti sau pačiai tinkamas sąlygas planetoje milijardus metų, kaip įvyko Žemėje. Tai paaiškintų, kodėl kol kas neaptikome nežemiškų civilizacijų – jos tiesiog nespėjo atsirasti. Tyrimo rezultatai publikuojami žurnale Astrobiology.

O jei pažiūrėtume į optimistiškesnes perspektyvas? Jei nežemiškų civilizacijų visgi yra, tai kada galime tikėtis aptikti jų egzistavimo įrodymų? Space.com straipsnyje į šį klausimą atsako keletas specialistų.

***

Plazmos lęšiai. Stiprių radijo bangų šaltinių – pavyzdžiui, kvazarų – spinduliuotė dažnai gana smarkiai kinta, ir ne dėl paties šaltinio pokyčių, o dėl mūsų Galaktikoje esančios medžiagos poveikio. Didžiausią poveikį radijo spinduliams daro plazmos lęšiai – elektringų dalelių telkiniai. Tie telkiniai, kaip kosminiai objektai, yra mažyčiai – vos keletą kartų didesni, nei atstumas nuo Saulės iki Žemės. Anksčiau nebuvo aišku, nei kaip jie susiformuoja, nei kokios jų tikslios savybės. Tačiau dabar pirmą kartą pavyko užfiksuoti, kaip toks lęšis iškreipia kvazaro šviesą, judėdamas tarp to kvazaro ir mūsų. Lęšiavimas truko apie metus. Iš surinktų duomenų nustatyta, kad lęšis negali būti sferinis, taip pat negali būti sulankstytos plokštumos formos. Jis gali būti arba visiškai plokščias objektas, į kurį žiūrime iš šono, arba išvis pailgas makaronas, kurį matome iš galo. Aptikus daugiau lęšių ir nustačius jų formas, turėtų paaiškėti ir jų kilmė. Jei lęšiai tikrai yra makaronų formos, juos greičiausiai sukuria magnetinio lauko linijos. Jei jie yra plokšti, tai gali būti smūginių bangų susidūrimų pėdsakai. Jei visgi paaiškėtų, kad daug lęšių yra sferiniai, tai galėtų būti gravitaciškai surišti dujų telkiniai. Kai kurie iš šių modelių galėtų padėti paaiškinti ir vieną kosmologinę problemą, vadinamą trūkstamųjų barijonų problema: šiandieninėje Visatoje randame maždaug dvigubai mažiau įprastos materijos, nei tolimoje ir nei prognozuoja teoriniai modeliai. Kur pasidėjo ta pusė medžiagos? Tokie lęšiai gali būti dalis atsakymo. Tyrimo rezultatai publikuojami Science.

***

Antra juodoji skylė? Grupė mokslininkų teigia aptikę įrodymų, kad netoli Paukščių Tako centro gali egzistuoti tarpinės masės juodoji skylė. Šis juodųjų skylių tipas yra tarpinis tarp žvaigždinių ir supermasyvių; teigiama, kad šios kandidatės masė gali būti apie 100 tūkstančių Saulės masių. Jos egzistavimo įrodymas – vieno neįprasto dujų debesies stebėjimai ir skaitmeniniai modeliai. Dujų debesis atrodo kompaktiškas, tačiau jį sudarančios dujos nuo mūsų tolsta labai įvairiais greičiais – tarp lėčiausių ir greičiausių skirtumas siekia net 100 km/s. Tokį judėjimą galima būtų paaiškinti tuo, kad debesis neseniai praskrido pro tarpinės masės juodąją skylę, kurios gravitacija jį ištempė ir įgreitino. Dabar debesis yra išsitempęs į labai pailgą, bet tolsta tiksliai nuo mūsų, todėl matome jį kaip kompaktišką. Tyrimo rezultatai arXiv. Šioje vietoje pridėsiu savo komentarą, kad manęs šis įrodymas visiškai neįtikina. Pagal jų skaičiavimus, debesis turėjo pralėkti arčiau nei per 0,1 parseko nuo juodosios skylės. Turint omeny, kad debesies dydis yra apie 3 parsekus, nemaža dalis debesies dujų (praktiškai apie pusę) turėjo likti pririšta prie juodosios skylės, į ją kristi ir smarkiai spinduliuoti. Visa tai įvyko ne seniau, nei prieš milijoną metų; nurodytos masės juodoji skylė gali ryti medžiagą ne sparčiau, nei dviejų tūkstantųjų Saulės masių per metus sparta, kitaip tariant, ji galėjo suvalgyti ne daugiau nei apie du tūkstančius Saulės masių dujų. Debesies masė yra apie 4000 Saulės masių, taigi panaši masė turėjo likti ir prie juodosios skylės, vadinasi juodoji skylė vis dar turėtų būti maitinama. Tai, kad modelio prognozuojamoje vietoje neaptiktas joks rentgeno spindulių šaltinis, reiškia, kad ten medžiaga gali būti ryjama ne sparčiau, nei $$10^{-14}$$ Saulės masių per metus, daugybę eilių lėčiau, nei maksimali įmanoma (ir tikėtina) sparta. Taigi džiaugtis tarpinės masės juodosios skylės atradimu tikrai nereikėtų.

***
Užgesusios galaktikos. Kai kurios galaktikos sparčiai formuoja žvaigždes, o kitos – lėtai. Skirtumų tarp šių galaktikų tipų yra įvairių, o dabar atrastas dar vienas. Išmatavę grupės įvairių galaktikų spektrus, astronomai nustatė, kad žvaigždžių neformuojančios galaktikos ar jų sritys spinduliuoja reikšmingai kitokį spektrą, nei žvaigždes formuojančios. Tai gal nebūtų nieko nauja – jaunos žvaigždės tikrai spinduliuoja kitaip (mėlyniau, ryškiau) nei senos. Bet užgesusių galaktikų spektras pasirodė labai panašus į anksčiau vienam aktyvių galaktikų tipui priskirtąjį. Tas galaktikų tipas ir jo spektras vadinti LINER – Low-Ionisation Nuclear Emission Region. Kadangi atrasta spinduliuotė yra tokia pati, tik sklinda ne iš branduolio, ji pavadinta LIER – Low-Ionisation Emission Region. Taigi atrodo, kad tokia spinduliuotė gali sklisti iš visos galaktikos ar bent tų jos dalių, kurias apšviečia evoliucionavusios vidutinės ir mažos masės žvaigždės. Tyrimo rezultatai pristatyti Amerikos astronomų sąjungos susitikime.

***
Galaktinis apšvietimas. Visatoje, ypač ankstyvojoje, buvo daug didžiulių dujų debesų, iš kurių formavosi pirmosios žvaigždės ir kurie jungėsi į pirmąsias galaktikas. Šie debesys, vadinami užslopintomis Laimano alfa sistemomis (pavadinimas ateina iš pagrindinės spektro linijos, naudojamos jų aptikimui ir charakterizavimui), tyrinėjami jau keletą dešimtmečių, bet kol kas buvo praktiškai neįmanoma nustatyti jų dydžių. Problema buvo ta, kad pačių debesų spinduliuotė labai menka, todėl būdavo stebima tolimesnių objektų spinduliuotė, kurią debesys sugeria. Tos spinduliuotės šaltiniai dažniausiai būdavo kvazarai, bet jie – taškiniai šaltiniai, taigi apšviesdavo ne visą debesį. Dabar pasiūlytas metodas, kaip stebėti debesų sugertį, kai juos apšviečia neaktyvios galaktikos. Tokiu atveju galima gauti didesnio ploto vaizdą, nustatyti debesies dydį ir masę: pirmi rezultatai rodo, kad šiuose debesyse būna po milijoną-milijardą Saulės masių dujų. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Ardoma galaktika. Pernai aptikta pati šviesiausia galaktika. Jos šviesa iki mūsų keliauja dvylika su puse milijardo metų, o šviesis tūkstantį kartų viršija Paukščių Tako. Dabar ištyrę galaktikos spektrą astronomai nustatė, kad galaktika tarsi veržiasi iš kokono: joje yra labai daug tankių dulkėtų dujų, kurias centre esantis aktyvus branduolys pučia į šalis. Branduolio spinduliuotė, jo keliami vėjai, sujaukia dujas ir verčia jas judėti įvairiomis kryptimis 500-600 kilometrų per sekundę greičiu; tokio greičio pakanka, kad medžiaga sparčiai bėgtų iš galaktikos, tik ne kaip kryptinga tėkmė, o kaip verdanti ir garuojanti atmosfera. Manoma, kad ši galaktika išgyvena perėjimą iš karštos dulkėmis uždengtos (angl. hot dust-obscured galaxy, arba HotDOG) į įprastesnį kvazarą. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Štai toks kąsnelis gavosi šįkart. Kaip visada, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.

Laiqualasse

2 komentarai

  1. Ardoma galaktika.

    Labas, tik truputi besidonintis astronomija :) Noriu paklausti.

    Jeigu šviesa atėjo iš taip seniai, o ivertinus tai, kad maždaug prieš tiek laiko ivyko didysis sprogimas, tai gal mokslinikai mato pirmuosius visatos formavimosi procesus ?

    Gal tai yra visatos centras ?

    Gal sprogimas nesibaigė ? Gal ir toliau yra „spiaudomos“ galaktikos :) Juk visos tolsta vienos nuo kitų.

    1. 12,5 milijardo metų – tai kiek mažiau, nei Visatos amžius (13,8 mlrd.). Seniausios žinomos galaktikos egzistavo praėjus mažiau nei milijardui metų po Didžiojo sprogimo. Taigi čia nėra pirmieji Visatos formavimosi procesai, bet vieni iš ankstyvųjų.

      Visata centro neturi. Visatos plėtimasis vadinamas „becentriu“, šiek tiek apie jį kažkada rašiau čia.

      Apskritai vadinti tą reikalą „sprogimu“ nėra visai teisinga. Tam tikra prasme jis nesibaigė, nes, kaip teisingai pastebite, galaktikos tolsta vienos nuo kitų (tiesa, ne visos, o tik tos, kurių gravitaciniai ryšiai nenugali Visatos plėtimosi). Bet galaktikos kaip nors „spjaudomos“ nėra, jos tolsta todėl, kad plečiasi Visatos erdvė.

Komentuoti: vytas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.