Šiąnakt galima žiūrėti į meteorų geminidų lietų, o jei lyja ne meteorais, bet šiaip iš apsiniaukusio dangaus, galima paskaityti Visatos kąsnelį. Jame, kaip visada, dešimt naujienų iš praeitos savaitės – nuo tų pačių meteorų iki robotinių juodųjų skylių stebėjimų. Skaitykite po kirpsniuku.
***
Geminidų pikas. Geminidai, taip vadinami todėl, kad atrodo atlekiantys iš Dvynių žvaigždyno pusės, yra kiekvieną gruodį matomas meteorų lietus. Šiemet jų pikas numatomas kaip tik gruodžio 13 ir 14 dienų naktimis, taigi pasižiūrėti dar turite puikią galimybę, jei tiks pavyks rasti giedro dangaus. Tikimasi, kad šis meteorų lietus bus gražiausias per visus metus. Piko metu dangumi per valandą turėtų pralėkti apie šimtą meteorų. Lietus kyla Žemei skrendant pro kosminių šiukšlių debesį – objekto 3200 Fajetono, kuris yra arba asteroidas, arba smarkiai nugaravusi kometa, paliktą uodegą.
***
Savaitės paveiksliukas – šiuo metu danguje matoma kometa Katalina. Aptikta prieš dvejus metus, prieš mėnesį jį pasiekė perihelį (arčiausią Saulei orbitos tašką) ir dabar jau po truputį tolsta, bet vis dar švyti abiem uodegomis. Tiesa, plika akimi kometos nepamatysite, bet pro nedidelius teleskopus – įmanoma. Dairytis reikėtų rytiniame danguje prieš aušrą, netoli Arktūro Jaučiaganio žvaigždyne. O kol dangus apniukęs, čia rasite daugiau nuotraukų.
***
Savaitės filmukas – apie tai, kodėl reikia teleskopų kosmose. Labai trumpas, vos pora minučių, bet pagrindiniai argumentai išdėstyti aiškiai.
[tentblogger-youtube Ij-u2bHo_fw]
***
Galimas superžybsnis. Daugelyje žvaigždžių stebimi žybsniai, tūkstančius kartų stipresni už Saulės žybsnius. Kas juos sukelia? Naujausi žvaigždės KIC9655129 stebėjimai atskleidžia, kad žybsnius valdantis procesas greičiausiai yra magnetohidrodinaminiai (t.y. magnetizuotoje plazmoje kylantys) svyravimai žvaigždės paviršiuje. Žybsnis atrodo kaip dviejų bangų susiliejimas – kažkas panašaus į stipresnes bangas jūros pakrantėje, kylančias dėl keleto bangų susitapatinimo. Įdomu tai, kad Saulės žybsnius sukelia analogiški procesai. Taigi gali būti, kad Saulėje irgi gali kilti superžybsniai, tik mes jų kol kas nesulaukėme. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Veneros orbitoje. 2010-ųjų gegužę į Venerą išskrido Japonijos zondas Akatsuki („Aušra“), skirtas planetos atmosferai tirti. Deja, tų pačių metų gruodį jam nepavyko įskristi į orbitą aplink Venerą dėl variklio gedimo, ir zondas išlėkė į tarpplanetinę erdvę. Visgi lygiai po penkerių metų jis vėl pralėkė pro Venerą ir šįkart bandymas įskristi buvo sėkmingas. Pirmoji planuota zondo orbita buvo 30 valandų periodo beveik apskritiminė trajektorija, o dabartinė – gerokai labiau ištempta ir ilgesnė, 8-9 parų trukmės, tačiau svarbu, kad apskritai pavyko prisikabinti prie Veneros gravitacijos. Misija, nors ir penketu metų vėluodama, gali prasidėti.
***
Marso bandymai. Prieš keliaujant į Marsą, verta išbandyti siunčiamas technologijas ir astronautus kuo panašesnėmis į realias sąlygomis. Visiško Marso Žemėje sukurti neįmanoma, tačiau negyvenama Devono sala Kanados arktyje – jau kažkas panašaus. Ši sala yra labai toli nuo civilizacijos, joje nėra praktiškai jokios infrastruktūros, temperatūros – ekstremalios. Taigi nuo 1997-ųjų metų NASA ten išlaiko tyrimų centrą, Haughton-Mars Project, įkurtą pačiame 20 km skersmens Haughton kraterio centre. Dvidešimtą sezoną netrukus pradėsiančioje tyrimų stotyje daromos simuliacinės ekspedicijos į Marsą, kurios padeda planuoti robotų ir žmonių misijas.
Kaip ateityje astronautai gyvens Marse? Viena galimybė – statiniai Raudonojoje planetoje bus atspausdinami 3D spausdintuvais. Praeitą savaitę NASA paskelbė tris tokių statinių dizaino konkurso nugalėtojus. Pirmos vietos laimėtojų idėja – statyti namus iš Marso ledo, tokius iglu ir piramidžių hibridus. Antrasis prizas atiteko komandai, pasiūliusiai bunkerius primenančius žemus paplokščius statinius, o trečiasis – labiau įprastas išsipūtusias kosmines stotis primenančių statinių dizaineriams. Kol kas nežinia, ar iš šitos 3D spausdinimo idėjos kažkas išeis, bet dizainai tikrai įdomūs.
***
Cereros krateriai. Cereros paviršiuje matyti įvairių šviesių dėmių, daugiausiai kraterių dugnuose (ryškiausios dėmės yra Okatoriaus krateryje). Dabar naujausi zondo Dawn atsiųsti duomenys rodo, kad šios dėmės yra atviri druskingo vandens ledo telkiniai. Kai kur, pavyzdžiui tame pačiame Okatoriuje, telkiniai garuoja ir sukuria mini-atmosferą savo apylinkėse. Šie telkiniai atsivėrė asteroidų smūgių į Cererą metu; apskritai vandens ledo telkiniai gali sudaryti nemažą dalį šios planetėlės tūrio. Tai reiškia, kad Cerera formavosi už Saulės sistemos sniego linijos – ribos, už kurios Saulės spinduliuotė nebepajėgia išardyti vandens molekulių. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature.
***
Žvaigždžių šydas. Aptikti egzoplanetas šiais laikais santykinai nesudėtinga – žinome jų jau kelis tūkstančius. Tačiau pamatyti jas – kitas reikalas. Planetos šviesa yra labai silpna, lyginant su žvaigždės. Bet žvaigždę galima uždengti – tam naudojami specialūs filtrai, dedami ant teleskopų arba laikomi tikslioje padėtyje prieš juos. Kosmose tą padaryti irgi galima, tačiau sudėtinga, jei filtras – vadinamas žvaigždžių šydu (starshade) – įrengtas kitame erdvėlaivyje, nei pats teleskopas. Visgi NASA juda šia linkme ir, jei viskas eisis kaip planuojama, pirmąjį žvaigždžių šydą turėtų įrengti 2024-aisiais metais. Tada atsivers didžiulės naujos galimybės stebėti egzoplanetas, tirti jų atmosferų spektrus ir taip charakterizuoti jų savybes.
***
Netikros egzoplanetos. Keplerio teleskopu išmatuojami egzoplanetų spinduliai pagal tai, kokią dalį žvaigždės šviesos jos uždengia tranzito metu. Kiek tikslus šis matavimas? Naujais stebėjimais parodyta, kad apie pusė aptiktų planetų-milžinių iš tikro yra visai ne milžinės, o rudosios nykštukės arba apskritai žvaigždės. Ištyrus 129-ias Jupiterio spindulio ir didesnes Keplerio planetas-kandidates ir išmatavus jų mases paaiškėjo, kad 52% yra gerokai masyvesnės ir patenka į rudųjų nykštukių (tarpinių objektų tarp planetų ir žvaigždžių) ar net žvaigždžių masių intervalą. Keplerio komandos atstovai teigia per daug nenustebę dėl tokio rezultato, nes jie labiau saugosi, kad netyčia neišmestų tikrų planetų duomenų, o ne kad tarp duomenų nepakliūtų neplanetų duomenys. Analizuojant Keplerio duomenis, tokios klaidos gali įsivelti todėl, kad nėra visai tiksliai žinomi pačių žvaigždžių spinduliai, o tranzitai kartais yra nepilni. Tyrimo rezultatai arXiv.
Praeitą savaitę rašiau apie naują tyrimą, kuriuo nagrinėjama, ar gali vienoje planetinėje sistemoje egzistuoti dvi gyvybei tinkamos planetos. Neseniai paskelbtas tyrimas, kuriame parodoma, jog tokios sistemos tikrai gali egzistuoti. Pagrindinė galima problema dviems planetoms būti tinkamoms gyvybei – jų orbitų ir sukimosi ašių stabilumas. Žemės ašį stabilizuoja Mėnulis, taigi Žemėje metų laikų kaita išlieka pastovi labai ilgus laiko tarpus. Tuo tarpu dvi greta viena kitos skriejančios planetos gali destabilizuoti viena kitą ir taip trukdyti gyvybei vystytis. Visgi skaitmeniniai modeliai rodo, kad tai – menkai tikėtinas atvejis. Iš kitos pusės, arti esančios planetos gali apsikeisti medžiaga: į vieną trenkęs asteroidas išmuša uolienų, kurios lengvai pasiekia kaimynę. Taip planetų pora netgi padidina šansus gyvybei vystytis jose abiejose, jei pavyksta užsimegzti bent vienoje. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Žvaigždutės audra. Rudosios nykštukės, kaip ir egzoplanetos, pasižymi sluoksniuotomis atmosferomis, kuriose gali susiformuoti debesys ir kilti audros. Dabar vienoje tokioje nykštukėje aptikta audra, panaši į Jupiterio Raudonąją dėmę. Jau keletą metų žinoma, kad rudoji nykštukė W1906+40 turi didelę tamsią dėmę, kuri sukasi kartu su žvaigžde. Stebėjimai, atlikti infraraudonųjų spindulių teleskopu Spitzer, parodė, kad ta dėmė nėra susijusi su magnetinio lauko iškreiptumais, kaip būna žvaigždžių dėmėse. Tokį reiškinį paaiškinti galima didžiulio masto audra. Ir žvaigždutė, ir dėmė yra panašaus dydžio, kaip Jupiteris ir jo Raudonoji dėmė, taigi galime teigti, jog aptikome šios dėmės analogą už Saulės sistemos ribų. Tyrimo rezultatai arXiv.
Žvaigždės, esančios viename spiečiuje, turėtų būti vienodo amžiaus. Bet kartais spiečiuose randame žvaigždžių, kurios atrodo gerokai jaunesnės – šviečia daug ryškiau ir mėlyniau, nei tokios pačios masės kaimynės. Tokios žvaigždės vadinamos „mėlynosiomis atsilikėlėmis“ („blue stragglers“), nes atsilieka nuo tipinio žvaigždės evoliucijos kelio. Dvi hipotezės, kaip tokios žvaigždės gali susiformuoti, yra dvinarės sistemos, kur mėlynoji žvaigždė ryja medžiagą iš kompanionės ir taip papildo savo vandenilio rezervuarą, ir dviejų žvaigždžių susiliejimas į vieną. Dabar, ištyrę grupę mėlynųjų atsilikėlių spiečiuje NGC188, astronomai nustatė, kad pirmoji hipotezė teisingesnė. Iš 21 tirtos žvaigždės, prie septynių atrastos kompanionės, atiduodančios ar atidavusios medžiagą, o dar septynių spektruose aptikta masės pernašos žymių. Taigi bent trečdalis, o greičiausiai du trečdaliai mėlynųjų atsilikėlių susiformuoja dėl masės pernašos dvinarėje sistemoje. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Blausiausia galaktika. Atrasta blausiausia tolimiausia galaktika. Hablo teleskopo stebėjimais aptikta dar viena grupė labai tolimų galaktikų, tarp kurių vienos raudonasis poslinkis viršija 10; tai reiškia, kad galaktiką matome tokią, kokia ji buvo praėjus 500 milijonų metų po Didžiojo sprogimo. O žvaigždžių amžius šioje galaktikoje siekia daugiau nei 200 milijonų metų, taigi pirmosios žvaigždės Visatoje užgimė nepraėjus net 300 milijonų metų po Didžiojo sprogimo. Apskritai šis atradimas padeda daug geriau suprasti, kaip atrodė tų pirmykščių mažų galaktikų populiacija. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Robotai reverberacijai. Vienas iš būdų nustatyti supermasyvių juodųjų skylių mases – reverberacija. Šis metodas remiasi tuo, kad pakitus akrecinio disko aplink juodąją skylę šviesiui, tolesniuose dujų telkiniuose matomi atspindžiai pakinta tik po kažkiek laiko, kiek trunka šviesos kelionė iki jų. Taip galime išmatuoti atstumą iki telkinio, o iš telkinio spektro nustatome jo greitį. Žinodami šiuos du parametrus, galime gana neblogai nustatyti juodosios skylės masę. Bet šis procesas reikalauja ilgų stebėjimų ir daug duomenų analizės, taigi ir daug resursų. Visgi didelę dalį stebėjimų galima automatizuoti – tai ir padaryta 11 teleskopų tinkle LCOGT. Automatinės sistemos valdo viską nuo taikinių parinkimo iki teleskopų sukiojimo, surenka duomenis ir juos apdoroja. Pirmasis sistemos bandymas buvo labai sėkmingas – automatiškai gauti duomenys leido nustatyti galaktikoje Arp 151 esančios supermasyvios juodosios skylės masę. Seniau ji buvo įvertinta tarp 6,5 ir 7 milijonų Saulės masių, nauji rezultatai – 6,2 milijono, sutinka su ankstesniais paklaidų ribose. Taigi sistema veikia, dabar telieka ją išnaudoti kitų galaktikų stebėjimams. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Štai ir visas Kąsnelis šią savaitę. Kaip visada, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.
Laiqualasse