Kąsnelis Visatos CC: Dušimtasis!

Taip jau išeina, kad šitas Kąsnelis yra dušimtasis. Jau beveik ketverius metus kiekvieną savaitę (su nedidelėmis išimtimis) pristatau naujienas iš kosmoso. Jei kam įdomu, pirmasis kąsnelis buvo šitoks. Kaip jis pasikeitė – į gerą ar į blogą – paliksiu įvertinti jums. O po kirpsniuku rasite, kaip jau įprasta, dešimt naujienų iš Visatos. Tiesa, šįkart už Saulės sistemos ribų beveik neišeisime, bet arti mūsų irgi yra visko įdomaus.

***

Daugkartinės raketos. Praeitą savaitę kompanijos Blue Origin raketa iškėlė kapsulę į kosmosą (100 km aukštį) ir saugiai nusileido nutūpimo aikštelėje; tai buvo pirmas toks sėkmingas bandymas istorijoje, apie tai truputį jau rašiau. Kompanijos vadovas Džefas Bezosas (Jeff Bezos) teigia, kad dabar kosminių kelionių pramonė perėjo į kokybiškai kitą etapą, netgi, galima sakyti, aukso amžių. Žinoma, jis kitaip ir negalėtų šnekėti, bet jo žodžiuose yra tiesos: daugkartinio naudojimo raketos turėtų reikšmingai atpiginti kosminius skrydžius. Pagrindinė Blue Origin konkurentė kuriant daugkartinio naudojimo raketas, SpaceX, šiemet du kartus nesėkmingai bandė nutupdyti raketas. Jos vadovas Ilonas Maskas (Elon Musk) šiek tiek atsikirto Bezosui, nors ir pasveikino jį su pasiekimu.

***

Prancūzija kosmose. 1965-aisiais metais lapkričio 26 dieną iš bazės Alžyre į kosmosą pakilo raketa Diamant-A, iškėlusi į orbitą palydovą A1, vėliau pavadintą Asteriksu. Taip prasidėjo Prancūzijos kosmoso programos istorija. Apskritai Prancūzija buvo šešta kosminė valstybė pasaulyje, po JAV, SSRS, D. Britanijos, Kanados ir Italijos, tačiau net trečia – po JAV ir SSRS – iškėlusi palydovą su nuosava raketa. Taigi Prancūzijos kosmoso agentūra švenčia 50 metų jubiliejų. O Asteriksas aplink Žemę vis dar sukasi ir suksis porą šimtmečių, nors jau seniai neveikia.

***

Kosminiai keltuvai. Vienas iš teorinių būdų pakilti į kosmosą – pastatyti kosminį keltuvą, lyną nuo Žemės paviršiaus iki geostacionarios orbitos, ir kilti juo. Problemų tokį planą įgyvendinti kyla daug, viena iš pagrindinių – lyną temps milžiniškos jėgos, taigi jis turėtų būti padarytas iš labai tvirtos medžiagos. Tokios tvirtos, kad kol kas nei viena Žemėje randama ar gaminama medžiaga netinka. Dažnai kalbama, kad galbūt padėtų anglies nanovamzdeliai, o dabar atrasta dar tvirtesnė medžiaga – deimanto nanovamzdeliai. Dideliu slėgiu paveikus benzeno molekules, žiedu išsidėsčiusios anglies grandinės susijungė į vielas, kurios yra 20 tūkstančių kartų plonesnės už žmogaus plaukus, tačiau stipresnės už įprastus anglies nanovamzdelius. Nauja medžiaga turėtų būti labai paslanki ir galėtų būti pritaikyta daugybėje sričių. Kosminiai keltuvai – tik viena, nors ir smarkiai žadinanti vaizduotę, galimybė.

***

Žemės tamsioji medžiaga. Aplink Žemę gali būti nutįsę tamsiosios medžiagos plaukai. Bendrai paėmus, tamsioji medžiaga sudaro halus aplink galaktikas, tačiau tie halai gali turėti struktūrą – gravitacijos sutrauktas pailgas vijas, kurios visaip susimaišiusios užpildo galaktikos diską. Pralėkusios kiaurai žvaigždę ar planetą (tamsioji medžiaga nesąveikauja su paprasta, išskyrus gravitaciškai, todėl jai visi objektai yra permatomi), vijos susitraukia į plonus plaukus, kurie išsidėsto spinduliškai nukreipti tolyn nuo planetos centro. Žemės atveju, plaukai prasidėtų už milijono kilometrų nuo centro ir tęstųsi tolyn, sutankėję dešimt milijonų kartų labiau, nei palaidose vijose. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Kasinėjimai kosmose. Abeji JAV parlamento rūmai patvirtino įstatymą, pagal kurį JAV kompanijoms suteikiama nuosavybės teisė bei teisė pardavinėti medžiagas, išgautas iš Mėnulio, asteroidų ir kitų dangaus kūnų. Tai – esminis teisinis žingsnis, sudarantis sąlygas kosmoso kasinėjimų ir resursų išgavimo operacijoms vykti. Įstatymo formuluotė gana panaši į žvejybos tarptautiniuose vandenyse įstatymus: kompanijos ar asmenys neturi teisių į dangaus kūnų paviršiaus plotus, tik į resursus, kuriuos iš jų išgauna. Taigi Gūglis asteroiduose savo vėliavos nekels, bet kosminius akmenis galbūt pardavinės.

***

Meteorai Merkurijuje. Žemėje keletą kartų per metus būna meteorų lietūs. Marse irgi neseniai tokie užfiksuoti. O kaip Merkurijuje, kurio atmosfera gerokai retesnė net už Marso? Pasirodo, jų yra ir ten: kometa Encke, vieną ratą aplink Saulę apsukanti per 3,3 metų, po savęs paliko dulkių taką, pro kurį Merkurijus reguliariai praskrenda. Meteorų smūgiai į planetos paviršių išmuša iš ten šiek tiek medžiagos, tarp jos ir kalcio atomų, kurie matomi planetos spektre. Išaugęs kalcio signalas spektre išmatuotas kaip tik tuo metu, kai Merkurijus skrido pro Encke paliktą uodegą. Tyrimo rezultatai publikuojami Geophysical Research Letters.

***

Rūgštusis rūkas. Marse senovėje greičiausiai kai kuriose vietose tvyrojo daug rūgšties turintis rūkas, kuris išgraužė uolienas. Marsaeigio Spirit duomenys, surinkti Kolumbijos kalvose Gusevo krateryje, rodo, kad uolienos ten sudarytos iš tų pačių cheminių elementų, tačiau labai skiriasi jų kristalinė struktūra, geležies jonizacijos laipsnis ir netaisyklingų intarpų kiekis. Visa tai galima paaiškinti netolygiu rūgštaus rūko poveikiu. Toks rūkas susiformuoja po ugnikalnių išsiveržimų ir galėjo tvyroti daugybę metų, po truputį tirpdydamas kristalines uolienas ir leisdamas joms sukibti į netaisyklingas struktūras. Skirtingas mikroklimatas nulėmė, kad įvairiose net tų pačių kalvų vietose rūko poveikis buvo ne visai vienodas. Tyrimo rezultatai pristatyti Amerikos geologų sąjungos susitikime.

***

Marso žiedai. Vieną dieną Marsas turės žiedą, kaip koks Saturnas, Jupiteris ar žieduotas asteroidas. Jau prieš kelias savaites rašiau apie tyrimus, rodančius, kad Marso palydovas Fobas per kelias dešimtis milijonų metų turėtų nukristi ant Marso paviršiaus. Dabar naujame tyrime teigiama, kad Fobas tiek ilgai neišgyvens, o subyrės į šipulius anksčiau – po 20-40 milijonų metų. Palydovo liekanos aplink Marsą sudarys žiedą, panašų į kitų planetų ir kai kurių asteroidų turimus. Tyrimo rezultatai arXiv.

Gerokai anksčiau, kol Fobas dar saugiai skrieja aplink Marsą, į Raudonąją planetą keliaus žmonės. Pavojų, su kuriais gali susidurti jos dalyviai, apstu, o tarp jų svarbų vaidmenį vaidina ir psichologiniai-kultūriniai pavojai, galintys kilti astronautams dėl ilgai trunkančio atsiskyrimo nuo artimųjų ir gamtinės aplinkos. NASA renginyje, skirtame pilotuojamų misijų į Marsą aptarimui, buvo iškeltas pasiūlymas, kad tokiose misijose turėtų būti sudarytos sąlygos natūraliam oro atsinaujinimui – sukurta vietinė ekosistema, su augalais ir mikrobais.

***

Tamsūs ir šviesūs Marso smėlynai. ©HiRISE, MRO, LPL, NASA

Savaitės paveiksliukas man iš pirmo žvilgsnio pasirodė kaip mikroskopinė kokio nors keisto mažyčio padarėlio odos nuotrauka. Kitiems tai atrodo kaip medžiai ar kokios nendrės. Bet iš tiesų čia tėra tamsaus smėlio dryžiai Marse, užfiksuoti Marso apžvalgos zondo (Mars Reconnaisance Orbiter) HiRISE kamera. Tamsus smėlis paprastai slepiasi po šviesiuoju, tačiau pavasarį šylant orams, paviršinis smėlis šiek tiek nugaruoja (jame yra anglies dvideginio ledo), o tamsusis išnyra į paviršių ir gali nubyrėti kaskadomis į pašlaites.

***

Žvaigždės vėjai. Masyvios žvaigždės gyvena santykinai trumpus ir audringus gyvenimus. Pūsdamos stiprius vėjus jos praranda reikšmingą masės dalį, o į gyvenimo pabaigą išsipučia į supermilžines ir masės praradimas tik paspartėja. Nauji vienos didžiausių Paukščių Tako žvaigždžių, Didžiojo šuns VY (VY Canis Majoris) stebėjimai atskleidžia, kaip ta masė prarandama. Pasirodo, aplink žvaigždę esama labai didelių dulkių dalelių – jų skersmenys siekia pusę mikrometro, tai yra apie 50 kartų daugiau, nei vidutinių dulkių dalelių tarpžvaigždinėje terpėje. Tokios didelės dulkės efektyviai sugeria žvaigždės šviesą ir yra išstumiamos tolyn jos slėgio. Kartu su dulkėmis lekia ir dujos, kurių žvaigždė kasmet praranda po 30 Žemės masių. Ir anksčiau buvo manoma, kad dulkės yra labai svarbus žvaigždžių masės praradimo mechanizmo elementas, bet dabar tai patvirtinta labai aiškiai. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Savaitės filmukas – apie raudonąsias nykštukes. Šios žvaigždės yra mažesnės už Saulę, o jų Galaktikoje yra daugiau, nei bet kokių kitų. Taip pat jos gyvena labai ilgai – per visą Visatos gyvavimą dar nei viena nenumirė. Kodėl?

[tentblogger-youtube cd-w2tfveko]

***

Mokslas kine. Kompanija Raw Science antrus metus iš eilės kviečia balsuoti Kip Thorne apdovanojimuose. Šis prizas, pavadintas fiziko ir pirmojo konkurso laimėtojo Kip Thorne garbei, skiriamas už geriausią mokslinių principų pademonstravimą kino filme. Šiemet nominantai trys – animacinis „Išvirkščias pasaulis“ už psichologiją, „Marsietis“ už botaniką ir „Iš mašinos“ už dirbtinį intelektą. Balsuoti galite čia.

***

Štai tiek jubiliejinio kąsnelio. Kaip visada, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.

Laiqualasse

4 comments

  1. Nu, tai kas naujo iš Planko per tuos ketverius metus? :-)

    Man tai paveiksliukas panašus į daugybę sulipusių užmerktų akių.

    Kažkaip įdomu man, kas ten tokio sudėtingo raketą nutupdyt. Greičiausiai firmwarės bugai :-D Juk nusileist — tas pats, kaip pakilt, tik į kitą pusę? :-/ Čia kaip mašiną atbulam parkuot. Žodž, nesuprantu.

    1. Plankas misiją baigė, duomenys analizuojami, truputį patikslino kosmologinius parametrus, Lambda-CDM modelio aukštyn kojomis neapvertė :)

      Raketos pakilimas yra vos-vos kontroliuojamas sprogimas. Tokiu būdu varomą objektą saugiai nutupdyti – tikrai nelengva užduotis. Lyginant su mašinos parkavimu, čia būtų tas pats, kas atbulam važiuojant mašina per porą šimtų metrų nuo 50 km/h sulėtėti iki nulio ir įsiparkuoti šonu tarp dviejų kitų mašinų.

  2. Sveikinimai su dušimtuoju! Tikiuos nesustosit ir toliau, nes savaitės pradžia be Kąsnelio, tai kaip diena be pusryčių :)

Komentuoti: Laiqualasse Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *