Gyko komentarai. Incandescence

Kai prieš porą mėnesių skaičiau „Marsietį“ ir džiaugiausi kietu ten esančiu mokslu, viena pažįstama paminėjo romaną „Incandescence“, kuris lyg ir dar rimtesnis. Perskaičiau aprašymą, nusipirkau, sulaukiau siuntinio, perskaičiau. Skaitydamas dažnai šypsojausi ir mintyse sakiau „tai nuostabu“. Nes tai tikrai buvo nuostabu; aišku, tik tokiems keistuoliams, kaip aš, kuriems kuo daugiau hard science mokslinėje fantastikoje, tuo geriau. Tad jei jums nebaisios fizikinės teorijos ir jomis paremti siužetai – žiūrėkite po kirpsniuku arba išvis iškart eikite užsisakyti šį Greg Egan romaną.

Romano veiksmas vyksta tolimoje ateityje; laikas tiksliai neįvardintas, bet kitaip būti ir negali, nes mūsų laiko atskaitos sistema tikrai pasimetusi istorijos užmarštyje. Žmonija ir kitos protingos būtybės išplitusios po Galaktika, susivienijusios į federaciją ar kažką panašaus, vadinamą Amalgama. Keliauti iš vienos žvaigždės sistemos į kitą – labai paprasta: tavo sąmonė nuskaitoma, išsiunčiama moduliuotu gama spindulių signalu, o kitame gale sugaunama ir įkeliama į naują atspausdintą kūną. Kūną galima pasirinkti; kai kurios sąmonės apskritai ilgą laiką gyvena be kūnų, vien virtualybėje. Aišku, keliones riboja šviesos greitis – nusižengimų fundamentaliems fizikos dėsniams romane nerasite – taigi jos trunka tūkstančius metų. Keliaujanti sąmonė to nejaučia; iš kitos pusės, dėl tokių kelionių labai pasikeičia protingų būtybių bendravimas. Ilgalaikiai santykiai praktiškai neįmanomi, nes vieną kartą išsiskyrus, kitas susitikimas gali įvykti kiekvienai sąmonei nugyvenus labai nevienodą laiko tarpą. Mirtis – ne problema, sąmonės praktiškai nemirtingos, tačiau nugyventas nevienodas subjektyvių šimtmečių skaičius pakeičia asmenybę.

Visa tai, ką rašiau aukštesnėje pastraipoje, yra tik romano fonas, atsiskleidžiantis per keletą nedidelių scenų ir keletą informacijos numetimų (infodumpų); pastarieji man pasirodė kaip romano minusas, bet jų nėra daug, taigi labai netrukdo. Tiesa, minusas ne tuo, kad atskleidžiama tiek informacijos – priešingai, šitie pamąstymai man labai patiko – o tuo, kaip tai daroma: įpynimas į bendrą siužetą būtų geriau. O bendras ir pagrindinis siužetas sukasi aplink izoliuotą protingų būtybių civilizaciją, gyvenančią Galaktikos centriniame telkinyje, ir jos paieškas. Centrinys telkinys (dar vadinamas baldžu, nuo angl. bulge) Incandescence visatoje yra užribis Amalgamai, pastaroji egzistuoja tik diske. Baldže šeimininkauja kita civilizacija, Atsiskyrėliai (The Aloof), apie kuriuos praktiškai nieko nežinoma. Visus bandymus susisiekti jie ignoruoja, visus siunčiamus zondus tvarkingai apsuka ir išsiunčia atgal į pradžios tašką. Tolimi stebėjimai nieko nepasako (nors nežinia, kodėl – vienoje romano vietoje veikėjai pastato kelių milijonų kilometrų skersmens teleskopą, ir tai neatrodo kažkuo išskirtinis inžinerinis pasiekimas, taigi disko gyventojai tokių ir didesnių teleskopų aplink centrinį telkinį galėjo pristatyti daugybę. Bet nepristatė). Ir štai vieną kartą viename kelionių ryšių mazge pasirodo būtybė, kuri teigia, jog skrido pro centrinį telkinį ir ten buvo trumpam „įkūnyta“. Ta prasme, jos sąmonės signalas buvo pagautas ir įdėtas į fizinį kūną. Tada jai parodė asteroidą, kuriame aptikti DNR pėdsakai. Kas parodė ir kaip – būtybė nesužinojo, tiesiog pamatė tą asteroidą ir suprato, kad reikia apie jį išsiaiškinti daugiau. Bet pati nesugebėjo, tad nusprendė paskleisti žinią ir surasti ką nors, kas apsiimtų ištirti asteroidą ir išsiaiškinti, iš kur jis atkeliavo ir kaip jame atsidūrė DNR. Du veikėjai, tuo metu kaip tik gyvenę virtualybėje tame ryšių mazge, nusprendžia leistis į nuotykį, nes vis tiek nieko įdomesnio Galaktikoje nevyksta.

Bet tai – tik pusė siužeto, ir ne įdomioji pusė. Na, du keliautojai po truputį atkapsto asteroido istoriją, atranda seniai išnykusios protingos civilizacijos pėdsakus, vėliau ir tos civilizacijos palikuonis sutinka, ir vienas – pats irgi DNR pagrindu paremtos gyvybės atstovas – lieka su jais gyventi. Gaunasi toks kosminis detektyvas, kurio keliose vietose netgi galima užbėgti veikėjams už akių ir kažką suprasti pačiam, kas yra visai malonu. Veikėjų pokalbiai apie etines/moralines dilemas iškelia įdomių klausimų, kuriuos gvildena ir šiandieniniai filosofai, bet intriguojančių atsakymų nepateikia.

Antroji siužeto pusė vystosi pasaulyje, kurį jo gyventojai vadina „Atplaiša“ (Splinter). Jie turi legendą, kad kadaise pasaulis buvo žymiai didesnis, bet vėliau kažkoks kataklizmas jį sudaužė, ir jiems liko tik Atplaiša. Todėl ir gyventi nėra lengva, reikia nuolatos dirbti – palaikyti tunelių būklę, rūpintis augalais ir gyvuliais, o kai kuriems – ir amatais užsiimti, pavyzdžiui įrankių gamyba ar knygų rašymu. Tunelius paminėjau ne šiaip sau: gyvenimas vyksta Atplaišos viduje, išlįsti į kokią nors išorę niekas nei bando, nei nori. Dauguma gyventojų turbūt ir negalvoja, kad kokia nors išorė gali būti. Tik vėjas – Švytėjimas (pavadinimą romanui davęs Incandescence) – iš kažkur atpučia energiją, duodančią peno augalams ir apšviečiančią tunelius.

Ir šiame pasaulyje vienam asmeniui kyla klausimas „kodėl?“. Kodėl taip yra, kad per Atplaišos vidurį eina nesvarumo linija, dviem priešingomis kryptimis nuo jos tolstant svoris auga ir traukia tolyn nuo vidurio, o dviem kitomis – artyn? Kodėl svorių santykis viena ir kita kryptimis yra toks, o ne kitoks? Kodėl paleidus akmenuką šalia nesvarumo linijos, jis iš pradžių juda viena kryptimi, paskui apsisuka ir juda atgal? Kodėl ties nesvarumo linija pritvirtintos svyruoklės svyravimų plokštuma sukasi? Ir kodėl to sukimosi periodas nesutampa su besisukančio akmenuko periodu? Aplink pirmąjį klausėja netrunka susiburti pasekėjų, kurie vis giliau kapstosi ir atranda vieną dėsningumą po kito, išsiaiškina, kaip ir kur juda Atplaiša, sužino apie jai gresiantį pavojų ir su juo susitvarko.

Fizikiškai pasikaustę skaitytojai gal ir iš mano trumpų užuominų supras, kas per situacija yra su Atplaiša. Kitiems pasakysiu, kad taip įdomiai svoris pasiskirsto esant mažos masės kūno viduje, kai tas kūnas juda orbita aplink masyvesnį. Tuomet mažojo kūno gravitacija yra nereikšminga, ir svorį kuria tik potvyninės masyviojo kūno jėgos. Pavyzdžiui, Mėnulis traukia Žemės artimąjį ir tolimąjį kraštus nevienodai, todėl susidaro potvynio bangos. Statmena kryptimi esančius taškus Mėnulio trauka šiek tiek prispaudžia Žemės centro link. Bet išsiaiškinti šitai, nematant jokios išorės, reikia ypatingų protinių gebėjimų. Atplaišos gyventojams tas pavyksta. Jų atradimai paaiškinti gana nuosekliai, tik, žinoma, visi terminai skiriasi nuo mūsiškių, todėl ieškoti daugiau informacijos gali būti sudėtinga. Visgi autorius daug detaliau visą fiziką ir matematiką pristato savo puslapyje (dizainas siaubingas, bet turinys – puikus), taigi pasigilinti įmanoma. Ar paaiškinimų, esančių knygoje, užtenka, norint sekti Atplaišos gyventojų mokslo progresą, nežinau. Man užteko didesnei knygos pusei, tik į pabaigą pradėjau pasimesti, bet aš visai pakenčiamai gaudausi toje pristatomoje fizikoje, tad negaliu pasakyti, kaip tie atradimai atrodytų skaitytojui nefizikui ar apskritai nemokslininkui. Bet rekomenduoju pabandyti. Tuo labiau, kad atradimai neapsiriboja Niutono mechanika; svarbų vaidmenį vaidina ir bendroji reliatyvumo teorija. Taip pat įdomu, kad visi atradimai padaromi galvojant praktiškai vien apie erdvėlaikio geometriją, o ne apie mases ir traukos jėgas, taigi prieinama prie jų iš kitos pusės, nei mūsų mokslo istorijoje.

Grįžtant prie siužeto, dar viena įdomybė – dvi siužeto linijos nesikerta tarpusavyje. Taip, jos abi susijusios, bet vieno ir kito siužetų veikėjai nesusitinka, nebendrauja, netgi greičiausiai jokių žinių vieni kitiems neperduoda. Ir baigus skaityti lieka klausimas, kaip visgi tie du siužetai siejasi. Nespoilinsiu, kokie galimi atsakymo variantai, bet apie juos kartais vis dar pagalvoju, nors knygą perskaičiau jau daugiau nei prieš mėnesį. O Greg Egan knygas skaitysiu ir ateityje; visi jo kūriniai yra kupini labai kieto mokslo ir iš jo išplaukiančios fantastikos, kas mane mokslinėje fantastikoje labiausiai ir žavi.

Laiqualasse

10 komentarų

  1. na ir prispoilinai, gerai, kad neskaičiau:)))

    man kito kitas klausimas, ar Hokinso knyga apie visatos sandarą ir pan. naudinga kažkuo tam, kas mokslo populiarinimo knygeles apie astronomiją ir visokius ten kvarkus jau nokykloj pervarė, bet vėliau specialiai nesidomėjo? nes aš kažkaip neretai pastebiu, kad naujienų, aišku, atsiranda, bet jos gana smulkios ir iš esmės nekeičia pasaulio vaizdo, susiklosčiusio prieš 20-30 metų. nesinori nudegti, iš serijos „omg, čia gi mokyklinis kursas“.

    1. Turbūt Hokingo, ne Hokinso. Jei vaizdas susiformavęs prieš 20-30 metų, tada knyga bus naudinga – prieš tiek laiko dar nebuvo žinoma tamsioji energija ir greitėjantis Visatos plėtimasis, kas gana smarkiai apvertė aukštyn kojomis supratimą apie Visatos vystymąsi ir ateitį.

  2. Gera apžvalga, ačiū! Tikriausiai Greg Egan turi vieningą stilių: geros idėjos pateikiamos nelengvai virškinamais metodais (tinka ir knygoms, ir saitui). Man patiko jo Permutation City, nuoširdžiai rekomenduoju.

  3. Man pagrindinis knygos minusas ir buvo tai, jog abi siužeto linijos nesusikerta. Knyga tikrai gera, patiko. Kai supratau, kame „šuo pakastas“, t.y. kodėl rašoma apie dvi, iš pradžių visiškai nesusijusias istorijas, iškart pradėjau laukti momento, kai jos susijungs.
    Dabar pagalvojus, galbūt ir gerai taip, jog paliko paslaptį to neaprašydamas. Iš kitos pusės, knyga būtų galėjusi būti daug geresnė, jeigu būtų tinkamai aprašytas susitikimas.

    1. O kaip manai, kuri iš siužetinių linijų vyko anksčiau? T.y. ar ieškotojai Atplaišą atrado anksčiau, nei Atplaišos chebra išsiaiškino apie reliatyvumą, ar vėliau?

      1. Aha, čia rašytojas „išdūrė“.
        Gal atrado – anksčiau; bent jau anksčiau, nei vyko visą Atplaišą apėmę įvykiai.

        P.S. Smagu, kad patiko; paties rašytojo kūryba man iš vis labai tvarkingai atrodo. (Beje, iš normaliai mokslinę pusę ršančių dabartinių dar patarčiau Peter Watts – ten biologija normali. Tiesa, pats autorius filosofine prasme hiperrealistas-cinikas, priešingai nei utopistas Egan).

      2. Prisipažinsiu, net nepagalvojau apie siužetinių linijų laikmetį. Supratęs, kad tie du pasakojimai yra susiję, tikėjausi, jog knygos gale jie susidurs, tokiu atveju laikmetis būtų tas pats. Visgi, taip nebuvo.
        Nepamenu, kad knygoje būtų užsiminta apie kokį nors laiko susietumą, tad ar anksčiau, ar vėliau – abiems duočiau po vienodą tikimybę.

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *