Kąsnelis Visatos CLXXXIII: Kometa prie perihelio

Kometa 67P artėja prie perihelio, „Dawn“ sukasi aplink Cererą, o už Saulės sistemos ribų atrasta pirmoji pašvaistė. Ir tai – tik dalis praėjusios savaitės naujienų, apie kurias paskaityti galite po kirpsniuku.

***

Trobelės ir magnetizmas. Virš pietinės Atlanto vandenyno dalies yra Žemės magnetinio lauko anomalija – laukas smarkiai susilpnėja, aukščiau nei 200 km virš Žemės paviršiaus apskritai pranyksta. Kodėl taip yra? Atsakymas gali slypėti pietinėje Afrikoje, senų kaimų degimo vietose. Kai kurios gentys periodiškai sudegindavo savo kaimus kaip ritualinę auką dievams; degimo metu liepsnos pasiekdavo 1000 laipsnių temperatūrą ir išlydydavo mineralą magnetitą, esantį molyje. Vėliau stingdamas magnetitas užfiksuodavo tuometinį Žemės magnetinį lauką. Analizuodami informaciją apie tai, kada deginimai vyko, ir vietinio magnetito įsimagnetinimą, mokslininkai nustatė, kad Pietų Atlanto anomalija buvo stipri bent pastaruosius tūkstantį metų; anksčiau buvo žinoma tik pastarųjų 150 metų informacija. Svarbu ir tai, kad Žemės magnetinis laukas tada apskritai buvo šiek tiek stipresnis; atrodo, kad jis silpnėja bent pastaruosius tūkstantį metų, ir ne tolygiai, o šuoliais. Tai gali reikšti, kad Anomaliją sukelia kažkokie dariniai arti Žemės branduolio, o ne sąlyginai trumpalaikiai pokyčiai mantijoje ar plutoje. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Communications.

***

Kometos perihelis. Iki kometos 67P perihelio – Saulei artimiausio orbitos taško pasiekimo – liko vos savaitė. Ta proga Rosettos komanda paskelbė Philae darytų aukštos raiškos nuotraukų. Kai kurios iš jų – trimatės, taigi galima suvokti ir objektų aukštį, ne tik ilgį ir plotį.

Philae per keletą dienų iki išsijungiant baterijoms, dar lapkričio mėnesį, padarė labai daug atradimų, bet duomenis atsiųsti pajėgė tik dabar. Tarp jų – informacija apie kometos paviršių (kai kur jis minkštas, kai kur – kietas), cheminę sudėtį paviršiuje ir 10 km virš jo (daug įvairių organinių junginių) ir taip tolia. Su visu tuo galima glaustai susipažinti infogramoje. Kiti atradimai susiję su kometos vidine struktūra. Apskritai atradimai publikuoti net septyniuose straipsniuose žurnale Science.

***

Marso akmenys. Greitai trečias nusileidimo metines švęsiantis Smalsiukas atrado net dvi labai įdomias uolienas. Pirmoji, pavadinta Missoula, yra riba tarp smiltainio ir argilito uolienų plynių. Antroji, Buckskin, turi labai daug silicio ir vandenilio, taigi gali būti puiki vieta anglimi paremtos gyvybės fosilijoms išsaugoti. Susidomėję šia uoliena, misijos vadovai nusprendė išgręžti joje skylę ir išanalizuoti mėginį detaliau.

Marse yra daugybė įdomių vietovių, bet ne visas jas galima analizuoti detaliai. Netgi ne visų nuotraukas mokslininkai spėja peržiūrėti. Taigi dabar NASA atstovai prašo kosmoso entuziastų pagalbos – visi norintys kviečiami analizuoti Marso apžvalgos zondo (MRO) darytas Marso Pietų ašigalio regiono nuotraukas ir žymėti tas, kurios yra išskirtinės ir vertos detalesnių tyrimų. Šiame regione turėtų būti įdomių darinių, atsirandančių dėl periodiško anglies dvideginio garavimo ir šalimo.

***

Cereros cererlapis. Per penkis mėnesius, praleistus prie Cereros, „Dawn“ zondas surinko pakankamai duomenų, iš kurių jau galima sudaryti visą nykštukinės planetos žemėlapį (na, tai ne žemėlapis, o cererlapis, bet jūs mane supratote). Jame matyti daugybė didelių ir mažų kraterių, o jų skersmenų ir gylių pasiskirstymas panašus į tai, ką matome Saturno palydovuose Dijonėje ir Tetidėje. Tai leidžia spręsti, kad Cereros plutoje yra labai daug ledo.

Kartu su žemėlapiu paskelbti ir oficialūs pagrindinių Cereros paviršiaus darinių pavadinimai. Jie pavadinti įvairių tautų žemdirbystės dievų vardais. Žymiosios šviesios dėmės nuo šiol yra Okatoriaus (Occator), romėnų dievo, krateryje.

***

Titano skysčiai. Titano paviršiuje esama ežerų ir jūrų; tiesa, juose telkšo ne vanduo, o metanas ir etanas. Dauguma tų telkinių yra prie ašigalių, o pusiaujo regionai palyginus sausi. Tačiau naujausi duomenys atskleidžia nemažai ratilų ties pusiauju, primenančių garavimo paliktus pėdsakus, tokius kaip ratilai, žymintys išdžiūvusias balas Žemėje. Tai reiškia, kad Titano ežerų padėtys, laikui bėgant, kinta – vieni išgaruoja, o kiti greičiausiai atsiranda. Tokie pokyčiai gali būti sezoniniai, dėl Titano, Saturno ir Saulės sąveikos. Tyrimo rezultatai publikuojami Icarus.

***

Charono ašigalis. Viena iš labiausiai į akis krentančių Plutono palydovo Charono savybių – tamsi sritis šiaurės ašigalyje, pavadinta Mordoru. Dabar pasiūlyta idėja, kaip ji galėjo susiformuoti: per maždaug milijoną metų ten galėjo susikaupti užšalusi Plutono atmosfera. Plutonas turi labai menką atmosferą, kuri po truputį pabėga į tarpplanetinę erdvę. Tačiau Charonas, dydžiu mažai nusileidžiantis Plutonui, dalį atmosferos gali trumpam pagauti. Saulės apšviestose Charono dalyse atmosfera ilgai neužsilaiko, tačiau tamsiose šaltose vietose ji gali sustingti į ledą ir iškristi ant palydovo paviršiaus. Šitaip po truputį prie Charono ašigalių formuojasi kitokios medžiagos sluoksniai, nei likusioje Charono dalyje. Dabar reikia sulaukti duomenų apie Plutono atmosferos cheminę sudėtį ir išsiaiškinti, ar ji atitinka tai, kas matoma Charono šiaurėje.

***

Niuktės veidas. ©NASA/JHUAPL/SWRI

Savaitės paveikslėlis – Plutono palydovo Niuktės nuotrauka, kurią padarė New Horizons LORRI instrumentas. Šiaip gal ir nieko labai išskirtinio, bet joje galima įžiūrėti pasuktą besišypsantį veidelį. Ir tai – toli gražu ne vienintelis Saulės sistemos kūnas, kuriame žmonės yra matę veidų. Jau užtenka vien to, kad Mėnulis plika akimi atrodo šiek tiek panašus į veidą. Ir Marse vienas kalnas ilgai atrodė tarsi veidas. Žmonės yra linkę matyti veidus (ir kitokius pažįstamus objektus) visur, kur jų yra ir kur nėra – tiesiog mūsų smegenys tai veikia. Jokių ypatingų reikšmių tokiems vaizdiniams priskirti nereikia, tačiau pasimėgauti jais tikrai galima.

***

Egzopašvaistė. Pirmą kartą užfiksuota pašvaistė už Saulės sistemos ribų. Pašvaistės susidaro, kai objekto magnetinis laukas sąveikauja su žvaigždės vėju, o vienas iš pašvaisčių požymių – į aplinką sklindantys radijo bangų pulsai. Tokie pulsai aptinkami ir rudosiose nykštukėse – objektuose, kurie pernelyg masyvūs, kad būtų planetos, tačiau nepakankamai dideli, kad būtų žvaigždės – taigi nuspręsta patikrinti, gal juose irgi būna pašvaisčių. Taikiniu pasirinkta nykštukė, esanti už 7 parsekų nuo mūsų. Ir ten aptikta raudona pašvaistė, kurios stiprumas milijoną kartų didesnis, nei Žemės pašvaisčių. Jupiterio pašvaistes naujai atrastoji lenkia 10-100 tūkstančių kartų. Rudosios nykštukės magnetinis laukas yra bene 200 kartų stipresnis, nei Jupiterio – tai paaiškina ir pašvaisčių ryškumą, nes jų intensyvumas didėja kaip magnetinio lauko stiprio kvadratas. Kol kas neaišku, kas tą pašvaistę sukelia, nes nykštukė neturi kompanionės žvaigždės. Viena hipotezė būtų tokia, kad aplink nykštukę sukasi planeta, kuri sujudina nykštukės atmosferą ir sukelia magnetinius išlydžius. Kita hipotezė – kad tarpžvaigždinės medžiagos dalelių ir tarpžvaigždinės spinduliuotės pakanka atmosferos dalelių jonizavimui, o jonizuotos dalelės ir sukuria pašvaistę. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature.

Tokie tyrimai, kaip pastarasis, po truputį atveria naują egzoplanetų tyrimų puslapį – atmosferų tyrimus. Jie padėtų ir patikslinti, kokia planetų įvairovė egzistuoja Galaktikoje, ir ieškoti gyvybės pėdsakų, nes šie geriausiai turėtų atsispindėti atmosferos sudėtyje. Bet labai svarbu nustatyti, ar tie pėdsakai negali atsirasti kitaip, nebiologinių procesų metu. Pavyzdžiui, deguonies atmosferoje gali prisikaupti bent keturiais nebiologiniais būdais. Tuo tarpu vienu metu atmosferoje egzistuojantis deguonis ir metanas – jau gerokai tvirtesnis gyvybės egzistavimo įrodymas, mat šios dujos vienos kitas labai greitai naikina, ir tik gyvybiniai procesai galėtų jas išskirti pakankamai greitai, kad kompensuotų praradimą. Tokie ir panašūs tyrimai, atliekami tarpinstitucinėje Virtualioje planetinėje laboratorijoje (VPL), yra labai svarbus egzoplanetų tyrinėjimų elementas, nes jų rezultatai padės išvengti galimų neteisingų atmosferos sudėties ir planetose vykstančių procesų identifikavimų.

***

Mikrolęšiavimo patvirtinimas. Vienas iš būdų aptikti egzoplanetas – mikrolęšiavimas. Jam reikalingi reti įvykiai, kai žvaigždė, o po kiek laiko ir jos planeta, praeina prieš tolimesnės žvaigždės diską. Dėl gravitacinio lęšiavimo tolimesnės žvaigždės šviesa paryškėja, o iš paryškėjimo dydžio galima nustatyti ir planetos parametrus. Visgi vien šių duomenų nepakanka – būna galimi keli sprendimai. Dabar, praėjus daugiau nei aštuoniems metams po mikrolęšiavimo įvykio, dviem teleskopais – kosminiu Hablu ir Havajuose stovinčiu Keku – stebėta sistema OGLE-2005-BLG-169. Šių stebėjimų pakako, kad būtų nustatytos žvaigždės ir planetos masės: žvaigždė yra 0,65 Saulės masių, o planeta – 13,2 Žemės masių. Tai yra pirmas atvejis, kai pavyko patvirtinti, jog mikrolęšiavimo signalą sukūrė būtent planeta. Tyrimo rezultatai arXiv (antras straipsnis).

***

Artimiausia uolinė planeta. Aptikta artimiausia Žemei uolinė egzoplaneta. Planeta, identifikuojama kaip HD 219134b, nuo mūsų nutolusi vos per šešis su puse parseko (palyginimui, nuo artimiausios žvaigždės mus skiria kiek daugiau nei parsekas). Planeta aptikta radialinių greičių metodu – identifikuojant, kaip žvaigždė juda pirmyn-atgal dėl planetos sukimosi aplink ją. Iš šių duomenų paaiškėjo, kad HD 219134 sistemoje yra bent keturios planetos – b, kurios masė siekia 4,5 Žemės masės, o metai trunka vos tris Žemės dienas, ir dar trys, masyvesnės ir tolimesnės. Pati žvaigždė už Saulę truputį vėsesnė ir blausesnė, tačiau ją galima pamatyti netgi plika akimi, greta vienos iš „apatinių“ Kasiopėjos žvaigždyno W formos žvaigždžių. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Nykštukė žvaigždžių gamykla. Paprastai nykštukinės galaktikos aplinkinėje Visatoje yra blausios, o žvaigždes formuoja labai lėtai. Taip yra todėl, kad jos anksti prarado beveik visas dujas – arba pavertė jas žvaigždėmis prieš milijardus metų, arba tos pačios žvaigždės likusias dujas išstūmė iš galaktikos. Tačiau NGC 1140 – išimtis: nors galaktika už Paukščių Taką mažesnė dešimt kartų, žvaigždės joje formuojasi taip pat sparčiai, kaip mūsiškėje. Aišku, tai ilgai nesitęs – jaunos žvaigždės išpūs likusias dujas ir žvaigždėdara sustos, – bet labai įdomus jau vien faktas, kad nykštukinė galaktika gali pasiekti tokią žvaigždėdaros žybsnio stadiją.

***

Savaitės filmukas – apie klasikinį mokslinės fantastikos tropą: dirbtinę gravitaciją. Ar įmanoma tokį dalyką sukurti, o jei įmanoma, tai kaip?

[tentblogger-youtube DMUj–rULZk]

***

Štai ir visas kąsnelis šiam kartui. Kaip visada, laukiu klausimų ir komentarų.

Laiqualasse

4 komentarai

  1. Laukiau, ar bus kąsnelyje ta rudoji pašvaistė :-D

    O šiaip skaniai susivalgė šiandien kažkaip. Tiesa, gravitacija kaip gravitacija, bet va padarytų kas nors vienpolius magnetus…

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *