Kąsnelis Visatos CLXXXII: Žemės dvynė?

Praskridęs pro Plutoną, New Horizons nulėkė tolyn, kitų horizontų atskleisti. NASA po truputį gauna ir atskleidžia vis naujų duomenų apie Plutono sistemą, tačiau publikos dėmesys krypsta jau kitur – kad ir į naują atrastą superžemę. Apie šiuos ir kitus atradimus, kaip visada, skaitykite po kirpsniuku.

***

SpaceX nesėkmė. Prieš mėnesį, birželio pabaigoje, susprogo SpaceX raketa, gabenusi atsargas į Tarptautinę kosminę stotį. Dabar kompanija pagaliau paskelbė oficialią versiją, kodėl įvyko avarija: skrydžio metu sulūžo ramstis, antros pakopos variklio skysto deguonies bake laikantis aukšto slėgio helio baką. Tiesa, kol kas šie duomenys vis dar vadinami preliminariais, o tyrimas tęsiamas toliau. SpaceX vadovas Ilonas Maskas (Elon Musk) teigia, kad kompanijos darbuotojai buvo šiek tiek apakinti nuolatinės sėkmės ir ėmė nebe taip atidžiai tikrinti visas sistemas prieš skrydį. Pasak jo, tai galėtų būti viena iš priežasčių, kodėl pagedusio ramsčio nepavyko aptikti iš anksto.

***

Smalsiuko perspėjimas. Smalsiukas žiūri ne tik sau po ratais į Marso paviršių, bet ir į dangų. Kartais – netgi į Saulę. O prieš kelias savaites pamatė besiformuojančią Saulės dėmę, kuri netrukus atsisuks į Žemę. Marsas šiuo metu yra kitoje Saulės pusėje nuo mūsų, taigi Smalsiukas mato vaizdą, kurio nematome mes. Taip pat šiuo metu sutrikęs ryšys su viena iš Saulę stebinčių STEREO observatorijų, tad Smalsiuko duomenys yra geriausias būdas sužinoti apie Saulės dėmes. Pirmą kartą jas aptikti pavyko gana netikėtai balandį, kai buvo stebimas Merkurijaus tranzitas Saulės disku. Nuo tada Smalsiukas reguliariai stebi ir Saulę, ir taip perspėja mus apie galimus pavojus dėl Saulės aktyvumo.

***

Cereros šviesos. Pačioje liepos pradžioje zondas „Dawn“, skraidantis aplink Cererą, perėjo į saugos režimą dėl kažkokio gedimo. Praeitą savaitę gedimas buvo pataisytas – pasirodo, problema buvo su variklio sukiojimo sistema. Dabar zondas toliau sėkmingai leidžiasi į trečiąją tyrimų orbitą, pusantro tūkstančio kilometrų virš nykštukinės planetos paviršiaus.

Šviesios dėmės Cereros paviršiuje vis dar neišaiškintos. Naujausi duomenys rodo, kad aplink jas esama kažkokios miglos. Tai gali reikšti, kad iš tų dėmių sklinda kažkokios dujos – pavyzdžiui vandens garai – ir tame Cereros regione atsiranda atmosfera. Jei ši interpretacija pasirodys esanti teisinga, Cerera taps pirmuoju Asteroidų žiedo kūnu su atmosfera. Dar gali būti, kad po Cereros paviršiumi yra nemažai vandens ledo, kuris garuoja pro šias skyles, bet ši hipotezė dar labiau nepatikrinta.

***

Savaitės filmuke – apie keistą Saturno palydovo Japeto savybę. Šis kūnas ties pusiauju turi labai aukštų kalnų grandinę, tarsi juostą, apsivijusią jį visą. Iš kur ji atsirado?

[tentblogger-youtube S3eZmH0GnNI]

***

Plutono lygumos. Plutone, „širdies“ regione, yra ledo lygumos, kurias vagoja vingiuojantys kanalai. Ši sritis, pavadinta Sputniko lyguma, visiškai neturi kraterių, o tai reiškia, kad ji susiformavo per pastaruosius 100 milijonų metų. Lygumoje matyti ir neaiškaus dydžio kalvų bei riedulių. Tai – tik dalis nuotraukų, kurias New Horizons jau atsiuntė, o visas jas gauti prireiks daugiau nei metų. Šiek tiek daugiau aprėpiančiose nuotraukose matyti, kad lygumos pietuose užleidžia vietą kalnų grandinėms, pavadintoms Everesto užkariautojų sero Edmundo Hilario (Edmund Hillary) ir šerpo Tensingo Norgejaus (Tenzing Norgay) garbei.

***

Plutono atmosfera. Tarp kitų Plutono vaizdų sulaukėme ir nuostabaus juodo apskritimo, apjuosto plonu šviesiu žiedu – taip atrodo Plutono naktinė pusė. Joje matome miglą – Plutono atmosferą – kylančią iki 80 km virš nykštukinės planetos paviršiaus. Migla sudaryta iš bent dviejų sluoksnių, taigi Plutono atmosferoje vyksta kažkokie apykaitos procesai, kas yra labai įdomu ir gana netikėta. O dar New Horizons aptiko Saulės vėjo „tuštumą“ už Plutono, kuri reiškia, kad jo atmosfera yra nupučiama į kosmosą ir sukuria 77-109 tūkstančių kilometrų ilgio uodegą. Rugpjūtį New Horizons atsiųs daugiau duomenų apie Plutono uodegą, tada tikimasi ir detalesnės analizės, iš ko ji susideda ir kokie procesai ją kuria.

***

Niuktė (kairėje) ir Hidra (dešinėje). ©New Horizons/ NASA/Johns Hopkins University Applied Physics Laboratory/Southwest Research Institute

Ne tik Plutonas ir Charonas yra New Horizons taikiklyje. Mažesni sistemos objektai irgi buvo apfotografuoti – čia matome Niuktės ir Hidros vaizdus. Šie mažyčiai palydovai greičiausiai susiformavo po stipraus smūgio į Plutoną, išmetusio daug medžiagos į aplinkinę erdvę.

***

Žemės dvynė. Jau turbūt girdėjote apie tai, kad NASA rado Žemės dvynę. Tiesa, aišku, truputį kitokia: tarp 500 egzoplanetų, paviešintų naujausiame Keplerio duomenų rinkinyje, yra ir planeta, šiek tiek didesnė už Žemę, besisukanti aplink labai į Saulę panašią žvaigždę gyvybinėje zonoje. Keplerio-452b nuo mūsų nutolusi per 400 parsekų, o jos skersmuo 60% viršija Žemės. Masė kol kas nežinoma, bet neabejotinai bus nustatyta per keletą artimiausių metų. Buvimas gyvybinėje zonoje iškart sukelia didelį susidomėjimą – galbūt ten gali egzistuoti gyvybė? Konservatyviai žiūrint, planeta galbūt jau nebėra žvaigždės gyvybinėje zonoje – žvaigždė už Saulę senesnė pustrečio milijardo metų, taigi planetai buvo daugiau laiko pavirsti į Veneros analogą, o ne Žemės. Tačiau žvelgiant optimistiškai, gyvybinėje zonoje ji yra ir visada buvo, tad sąlygos gyvybei susiformuoti beveik tikrai galėjo egzistuoti. Tyrimo rezultatai arXiv.

Tyrinėjant egzoplanetų savybes, svarbu tinkamai parinkti stebėjimų taikinius. Vienas svarbus kriterijus – egzoplaneta turėtų turėti skaidrią atmosferą, nes migla ar debesys gali sutrukdyti aptikti įdomias molekules. Dabar pasiūlytas naujas metodas, kaip greitai nustatyti, ar planetos atmosfera skaidri. Pasirodo, tik skaidri atmosfera laužia žvaigždės spindulius pakankamai, kad sukurtų pastebimą planetos paryškėjimą prieš pat tranzitą žvaigždės paviršiumi ir po jo. Tokį paryškėjimą aptikti naujos kartos teleskopais būtų galima per keletą valandų, taigi planetas atrinkti pavyktų santykinai greitai. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Penkiažvaigždė sistema. Daugelis žvaigždžių yra dvinarėse sistemose. Šiek tiek jų yra ir trinarėse, dar mažiau – keturnarėse, o penkianarių žinoma vos keletas. Taigi kiekviena nauja tokia sistema yra vertas dėmesio atradimas. Ir viena tokia buvo atrasta naudojant SuperWASP įrenginį Kanarų salose esančioje observatorijoje. Sistemą sudaro dvinarė ir trinarė žvaigždės, tarpusavyje nutolusios per 140 astronominių vienetų (palyginimui Plutono orbitos spindulys yra apie 40 AU). Maža to, dvinarė ir dvi artimos trinarės grupės žvaigždės sukasi beveik vienoje plokštumoje, taigi abi poros viena kitą periodiškai užtemdo (žiūrint iš Žemės). Sistema nuo mūsų nutolusi per maždaug 80 parsekų. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Pražūtingas vėjas. Už dviejų tūkstančių parsekų nuo mūsų yra dvinarė žvaigždė, kurią sudaro 30 kartų už Saulę masyvesnė narė ir neutroninė žvaigždė. Masyvioji žvaigždė labai sparčiai sukasi, dėl to nusimetinėja išorinius sluoksnius, kurie suformuoja diską. Neutroninė žvaigždė periodiškai pralekia pro tą diską ir išmeta medžiagą tolyn greičiu, siekiančiu 15% šviesos greičio. Neutroninės žvaigždės orbita yra elipsinė, prie kompanionės ji priartėja kas 41 mėnesį. Priartėjimo metu ji pralekia kiaurai diską ir ištempia dalį jo medžiagos su savimi. Tuomet neutroninės žvaigždės vėjas tą medžiagą smarkiai įgreitina ir išsviedžia į tarpžvaigždinę erdvę. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Galaktikų kapinės. Garbanų (Coma) spiečius – vienas tankiausių ir didžiausių spiečių Visatoje. Tūkstančiai galaktikų jame susitelkę 6 megaparsekų dydžio erdvėje (Paukščių Tako skersmuo yra maždaug 200 kartų mažesnis). Šios galaktikos yra masyvios kaip ir Paukščių Takas, bet žvaigždžių jose labai mažai, vos 1% to, kas yra mūsų Galaktikoje. Tai reiškia, kad galaktikos yra „mirusios“ – jose labai seniai nevyksta žvaigždėdara. Kaip tos galaktikos gali išsilaikyti tokiame tankiame spiečiuje? Naujausi skaitmeniniai modeliai rodo, kad greičiausiai galaktikas sulaiko tamsioji medžiaga, kurios spiečiuje yra 100 kartų daugiau, nei paprastos. Palyginimui apskritai Visatoje įprasta medžiaga sudaro apie šeštadalį visos medžiagos tankio, o likusius 84% – tamsioji medžiaga. Paukščių Take santykis yra panašus. Kaip šiose galaktikose atsirado tiek daug tamsiosios medžiagos (kitaip tariant – kur dingo paprasta medžiaga), kol kas neaišku. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Kreiva ankstyva galaktika. Praėjus maždaug 800 milijonų metų po Didžiojo sprogimo, intensyviai formavosi daugybė galaktikų. Daugelis jų buvo labai netaisyklingos formos, o dabar tą galime pamatyti ir nuotraukose Galaktikos BDF 3299 atvaizde matome jonizuotos anglies švytėjimą, kuris parodo didžiulį dujų telkinį, krentantį į pagrindinę galaktikos dalį. Tai yra pirmas kartas, kai tokią ankstyvą galaktiką matome ne kaip tašką, o kaip vidinę struktūrą turintį objektą. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Tai tiek kąsnelio šią vasaros savaitę. Kaip visada, laukiu klausimų ir komentarų, nors būdamas miškuose galiu lėtokai į juos atsakinėti.

Laiqualasse

5 komentarai

  1. Ėhė, išties, dar vienas „Smalsiuko“ pritaikymas :) Tiesa, internetuose rašoma, jog atsisakyta papildomų zūminių lęšių dėl laiko stokos. Kiek plačiau apie [url=“http://www.msss.com/msl/mastcam/MastCam_description.html“]naudojamą MastCam’ą[/url]. Aktuali ištrauka:
    > “ The [url=“https://en.wikipedia.org/wiki/Neutral_density_filter“]neutral density[/url] (400 ir 880 nm) filters are for viewing the Sun.“

    Kažin, o ką [url=“https://en.wikipedia.org/wiki/Deep_Space_Climate_Observatory“]DSCOVR[/url] veikia? Labai jau kūdos naujienos iš pastarosios, L1 besimalančios, observatorijos. Verta paminėti, taipogi sėkmingai paleista su SpaceX. Ir prieš ‘veik porą mėnesių (birželio 8) pasiekusi savo „darbinę“ orbitą.

      1. Ne, BBCode neveikia, bet veikia bazinės html komandos, taigi su „a href=“ galima gauti rezultatą.

    1. Na, iš L1 DSCOVR tikrai kitos Saulės pusės nemato :) Neseniai klaidžiojo internetuose pirmoji Žemės nuotrauka, kurią ji atsiuntė. Tai kažką veikia, netrukus gal ir daugiau sužinosim.

      1. Tiesa, nemato, bet vis šioks toks langas… Juolab, kertu lažybų jog kurkas labiau pritaikyti prietaisai Saulės stebėjimams nei „Smalsiuko“ ;)

        Tęsiant mintį toliau, kiek gi ši metodika panaši į praktiškai pritaikoma? Diena – dvi iki Saulės dėmės susiformavimo – visgi skamba patraukliai, tiesa?

Komentuoti: Ką Mykolas? Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.