Kąsnelis Visatos CLXXXI: Praskridom pro Plutoną

Kaip ir buvo galima tikėtis, praeitą savaitę dauguma kosmoso naujienų vėlgi buvo apie Plutoną. Taigi jam paskyriau tris iš dešimties Kąsnelio gabaliukų – vieną apie New Horizons misiją, vieną apie patį Plutoną, ir dar vieną apie Plutono palydovus. Bet kiti septyni – apie įvairius kitokius dalykus, nuo neįprastos triuodegės kometos iki Paukščių Tako mikrobangų žemėlapio. Apie visa tai – po kirpsniuku.

***

Triuodegė kometa. Birželio viduryje prie pat horizonto kartais buvo įmanoma pamatyti kometą C/2014 Q1 PanSTARRS. Vėliau ji paryškėjo iki ketvirto ar net trečio ryškio, tačiau pasitraukė į pietų pusrutulį ir priartėjo labai arti Saulės. Dabar nuo Saulės ji jau tolsta, o ryškis šiek tiek sumažėjo – gal iki penkto. Bet ji vis tiek gerai matoma per žiūronus, taigi ir nuotraukų galime tikėtis gausybės, nors Lietuvoje būdami pamatyti ir negalėsime. Įdomi kometos savybė – trys uodegos. Prie paprastai matomų dviejų (spinduliuotės ir magnetinio lauko kuriamų) prisideda trečia dulkių uodega, atsiradusi dėl to, kad arčiausiai prie Saulės priskridusi kometa apiro ir išmetė labai daug dalelių į aplinką, kurios nusidriekė paskui ją kaip dar viena uodega.

***

Nauji projektai. NASA ne tik dirba su gerai patikrintomis technologijomis, bet ir skatina inovacijas. Praeitą savaitę septyni projektai gavo antros stadijos Inovatyvių naujoviškų koncepcijų (NASA Innovative Advanced Concepts, arba NIAC) programos grantus, kurių kiekvienas siekia iki pusės milijono dolerių. Šie projektai – povandeninis laivas Titano jūromis tyrinėti, zondų spiečius asteroidų ir kometų sandarai bei gravitacijai išmatuoti, lazerinio spinduliais Mėnulio olas tyrinėsiantis palydovas, išlankstomi veidrodžiai Saulės energijai perduoti į tamsius Mėnulio kraterių dugnus, titano dioksido vertimo deguonimi aparatas gyvybės palaikymo sistemoms kosmose tobulinti, Saulės vėją gaudanti elektrinė burė ir cheminio kuro varikliai saugiam nusileidimui tolimuose kosmoso kūnuose užtikrinti.

***

Marso žemynai. Senovėje Marso paviršiuje buvo skysto vandens. Taip pat buvo ir kitų sąlygų, tinkamų gyvybei egzistuoti. O gal ir žemynai buvo, t.y. skirtinga pluta sausumoje ir po vandenynais? Žemėje taip ir yra – žemynų plutoje gausu silicio, o po vandenynais – bazaltinių uolienų. Pasirodo, kažkas panašaus greičiausiai buvo ir Marse. Išnagrinėjus 22 akmenis, kuriuos tyrinėjo Smalsiukas per jau beveik trejus Marse praleistus metus, paaiškėjo, kad dauguma jų labiau primena silicio pilnus žemyninės plutos akmenis, o ne bazaltines uolienas. Anksčiau buvo manoma, kad būtent bazaltinės uolienos dengia visą Marso paviršių. Taigi gali būti, kad tokie siliciu praturtinti akmenys yra kadaise Marse egzistavusios žemyninės plutos liekanos. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Geoscience.

***

Jupiterio link. New Horizons praskrido Plutoną ir nulėkė tolyn į Kuiperio žiedą (žr. žemiau), tad ko laukti dabar? Artimiausias panašaus masto įvykis – kitų metų liepos 4-ą dieną Jupiterį turėtų pasiekti NASA zondas Junona (Juno). Paleistas 2011-ųjų rugpjūtį, jis jau nukeliavo daugiau nei 90% atstumo iki Jupiterio. Dabar reikia sėkmingai priartėti ir įskrieti į orbitą aplink dujinę milžinę. Aplink Jupiterį Junona skraidys ištęsta orbita, o vieną ratą apsuks per 14 dienų. Per 20 mėnesių truksiančią misiją turėtų būti apsuktos 32 orbitos, kurių metu bus sudarytas Jupiterio magnetinio lauko ir gravitacijos žemėlapiai. Jie padės išsiaiškinti, ar planeta turi kietą branduolį, kaip sukasi planetos sluoksniai, kaip ji susiformavo ir vystėsi.

***

New Horizons kelionė. Kai New Horizons išvyko į savo kelionę, LT United buvo ką tik sužibę Eurovizijoje, Adamkus buvo Prezidentas, o apie išmaniuosius telefonus pasaulis dar nebuvo girdėjęs. Kaip gi atrodė gyvenimas tada, rašo BuzzFeed. Apskritai apie misijos istoriją paskaityti galite čia.

Svarbiausia misijos atkarpa – skrydis pro Plutono sistemą – sėkmingai įvyko antradienį. Po pirmo pranešimo (jau trečiadienį paryčiais Lietuvos laiku), kad zondas gyvas, dar pusę dienos reikėjo palaukti nuotraukų. Bet laukimą atpirko nuotraukų grožis ir kokybė – jauni kalnai Plutone, grioviai Charone ir taip toliau. Darbo mokslininkams bus ne vieneriems metams į priekį. Ir šiaip dar daugiau nei metus lauksime, kol New Horizons mums perduos visus praskridimo metu surinktus duomenis.

***

Plutonas. Kalbant apie naujausius atradimus Plutone, visai gerai yra prisiminti, kas tai apskritai per objektas. O atradimai – tikrai gausūs. Jau pirmosios nuotraukos atskleidė visokiausių detalių, tarp kurių – labai jaunos ledo lygumos su kalneliais „širdies“ regione. Tiesa, „širdies“ regionas jau turi oficialų pavadinimą – dabar jis vadinasi Tombo regionu (Tombaugh Regio), Plutono atradėjo Klaido Tombo (Clyde Tombaugh) garbei. Kiti Plutono ir Charono paviršiaus dariniai jau netrukus irgi turės savo vardus.

Vienas įdomus New Horizons atradimas – Plutonas visgi yra didžiausias Kuiperio žiedo objektas. Anksčiau buvo ginčijamasi, ar jis didesnis už Eridę, tačiau patikslintas Plutono skersmuo siekia 2370 km, šiek tiek daugiau nei Eridės 2326 km.

Nors Plutonas ir Saturno palydovas Titanas tarpusavyje atrodo visai nepanašūs, Plutono duomenys gali mums padėti išsiaiškinti šį tą ir apie Titaną. Abiejų kūnų dydžiai panašūs, o jų atmosferos sudarytos iš azoto bei metano. Manoma, kad atmosferos sąlygos Titane periodiškai kinta nuo tokių, kokios yra dabar – tanki atmosfera, sudėtingi medžiagų apykaitos ciklai – iki visiškai ledo sukaustytų, panašių į Plutoną. Žinios apie Plutono atmosferą leis patikrinti, kiek tokia ciklinė evoliucija yra tikėtina.

***

Charonas. ©NASA/JHUAPL/SwR

Savaitės paveiksliuku parinkau ne Plutoną, o Charoną. Kodėl? Ogi matote tą tamsų regioną prie šiaurės ašigalio? Neoficialiai jis vadinamas „Mordoru“. NASA yra nuostabūs. Frodui tikrai sunku bus ten nueiti, bet tikėkimės, kad pavyks. Daugiau apie nuotraukas ir paslaptingus vaizdus jose.

***

Aplink Plutoną. Kaip ir apie Plutoną, taip ir apie Charoną bei Hidrą verta paskaityti bendresnės informacijos.

Detalios Charono nuotraukos kol kas parodė keletą įdomybių: jaunus ilgus kanjonus, tamsų regioną šiaurės pusrutulyje, keletą smūginių kraterių ir, kas įdomiausia – kalną, juosiamą griovio. Tokia struktūra kol kas visiškai nepaaiškinama, taigi planetologams bus apie ką ilgai mąstyti.

***

Jupiterio analogas. Po Plutono vėl grįžtame prie Jupiterio. Tik dabar jau kitoje planetinėje sistemoje. Ta sistema vadinasi HIP 11915, o joje pirmą kartą atrasta maždaug Jupiterio dydžio planeta maždaug Jupiterio vietoje. Be to, žvaigždės cheminė sudėtis leidžia tikėtis aplink ją atrasti ir uolingų planetų, panašių į Žemę. Kol kas ši sistema atrodo panašiausia į Saulės sistemą iš visų žinomų egzoplanetų šeimų. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Spalvotos mikrobangos. Palydovas Plankas, nuo 2009-ųjų matuojantis kosminės foninės spinduliuotės pasiskirstymą, duoda žinių ir apie daugybę kitų reiškinių. Pavyzdžiui, mikrobangų spinduliuotę, atsirandančią mūsų Galaktikoje. Praeitą savaitę paskelbtas naujausias šios spinduliuotės žemėlapis, kuriame spalvos nurodo spinduliuotės poliarizacijos kampą. Spinduliuotė tampa poliarizuota (ir apskritai atsiranda) energingoms dalelėms – daugiausiai elektronams – sąveikaujant su Galaktikos magnetiniu lauku, taigi tokie duomenys leidžia nustatyti magnetinio lauko pasiskirstymą. Energingos dalelės atsiranda supernovų sprogimų metu, dėl aktyvumo Galaktikos centre, jas kartais sukuria baltosios nykštukės ir neutroninės žvaigždės. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Anglies rutuliukai danguje. Viena iš struktūrų, kurias gali įgauti anglies atomų rinkinys, yra panaši į rutuliuką. Tokie kamuoliukai (angliškai vadinami „buckyballs“) sutinkami įvairiose aplinkose, o dabar, atrodo, ir tarpžvaigždinėje erdvėje. O atradimas padarytas neįprastai – laboratorijoje. Mokslininkai sukūrė molekulę $$C_{60}^+$$, t.y. iš 60 anglies atomų sudarytą rutuliuką, iš kurio pašalintas vienas elektronas. Tada atšaldė ją iki tipinių tarpžvaigždinės terpės temperatūrų – keleto laipsnių virš absoliutaus nulio. Gautos medžiagos sugerties spektras labai gerai atitiko tą, kurį matome tarpžvaigždinėse dujose. Ten jis vadinamas „pasklidusiomis sugerties juostomis“, o jų kilmė iki šiol neaiški. Šio tyrimo rezultatas rodo, kad bent dalį juostų galima paaiškinti anglies kamuoliukais. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature.

***

Kas atsitinka, kai dvi galaktikos pradeda sąveikauti tarpusavyje? Jose paspartėja žvaigždėdara. Ar bent jau vienoje. Anksčiau manyta, kad paspartėjimas vyksta abiejose galaktikose, bet nauji duomenys rodo, kad tik masyvesnėje. Apie tai – savaitės filmuke (deja, jo negaliu įterpti tiesiai į įrašą, tai teks spausti ant nuorodos).

***

Tai tiek plutoniško kąsnelio šiam kartui. Kaip visada, laukiu klausimų ir komentarų.

Laiqualasse

2 komentarai

  1. Nestokojantiems laiko, oficiali paskutinių Plutonysčių NASA apžvalga:
    https://youtu.be/dWr29KIs2Ns (~1 val.)

    Pateikiama trumpa Plutono esminių paviršiaus detalių analizė, spėlionės dėl cheminės sudėties ir procesų susijusių su paviršiaus „nuotekomis“ bei atmosferiniais reiškiniais (kaip antai teorizuota migla ~100 mylių aukštyje). Teorizuota ir dabar nelabai į modelius telpanti ;}

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *