Mokslas pasakose

Ne kartą esu susidūręs su tokiu… keistu požiūriu, kuris kartais išreiškiamas fraze „mokslas nužudė mitą“. Suprask, mokslininkai paima kažkokį dalyką – objektą, reiškinį – viską apie jį išsiaiškina ir tas dalykas praranda savo žavesį. Man tokie teiginiai yra visiškai nesuprantami. Mano požiūris yra praktiškai toks pat, kaip Ričardo Feinmano (čia jį gražiai iliustravo Zen Pencils): mokslinis pažinimas tik papildo estetinį, meninį ar dar kokį nors. Tai, kad aš suprantu, kokie fizikiniai procesai sukelia jūros bangavimą, nemažina mano patiriamo bangų mūšos vaizdo ir garso grožio, o tik jį papildo. Čia dar paveiksliukas į tą temą.

Bet aš ne apie save norėjau parašyti. Neseniai sužinojau, kad panašios problemos – vienų žmonių manymas, kad „mokslas nužudė mitą“, o kitų manymas, kad visiškai ne – egzistavo ir XIX amžiuje, Viktorijos laikų Britanijoje. 1801-aisiais metais poetė Liusi Eikin (Lucy Aikin) maždaug taip ir rašė, tačiau kaip tik tame amžiuje buvo ne vienas bandymas, ir gana sėkmingas, pasakas panaudoti kaip mokslo populiarinimo priemonę. 1859-aisiais metais išleista knyga „The Fairy Tales of Science„, kurioje dinozaurai užima mitinių drakonų vietą, elektra yra fėja, lakstanti per transatlantinius telegrafo laidus, ir taip toliau. 1887-aisiais pasirodė „Fairy Land of Chemistry“ – kita pasakų knyga, kurioje fėjomis virsta atomai – vandens molekulė tampa dviejomis vandenilio fėjomis, kurios rankomis susikibusios su deguonies fėja. Nežinau, kaip atrodytų azoto fėja, galinti sudaryti penkias jungtis – šitos knygos teksto niekur rasti nepavyko. Bet apie jas abi ir apie visą XIX amžiaus mokslo populiarinimo per pasakas kultūrą rašoma naujoje knygoje „Science in Wonderland„. Šitos knygos irgi dar neskaičiau, bet iš recenzijos New Scientist manau, kad bus įdomu. Jums irgi siūlau.

Laiqualasse

2 komentarai

  1. Iš vienos pusės mokslas ar žinios papildo, iš kitos — šį tą sunaikina. Kitaip ir negali būti. Yra taip vadinama eidetinė atmintis arba eidetinis suvokimas, kurį turi vaikai ir gyvūnai. Tai tokia atminis arba suvokimas, kai matomas daiktas yra nežinomas, nepažįstamas, jam nesuteiktas pavadinimas. Na, suaugę žiūri į akmenį ir žino, kad tai akmuo, žino jo pavadinimą. Nėra to tiesioginio vaizdinio priėmimo, jis per kažką perfiltruojamas. Tad galbūt tas mitų sugriovimas yra iš dalies siejamas su noru išlaikyti reiškinių stebuklingumą.

    Regis, „Gyvulėlių kapinėse“ buvo tinkamas palyginimas. Sako gydytojui, jei pas tave ateina moteris ir išsirengia, KAIP tau gali nestovėt? :-D

    1. Manau, kad panaši situacija, kaip gydytojui, būtų ir striptizo klubo apsauginiui, bet ji kyla ne iš perdėto žinojimo, o iš paprasčiausio pripratimo. Mokslinis pažinimas nelygus pripratimui. Turėdamas mokslinį supratimą, matysi reiškinius kitaip, bet visai nebūtinai prasčiau, nei tokio supratimo neturintis.

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *