Kąsnelis Visatos CLXXV: Kosmoso jubiliejus

Žvalgydamas praeitos savaitės naujienas, jų radau keistai nedaug – praktiškai nereikėjo atrinkinėti, ką išmesti, kad susidarytų dešimt įdomybių. Ir tos įdomybės kažkaip arti mūsų vyksta – vos dvi su puse išeina už Saulės sistemos ribų. Na, bet yra kaip yra, tad skaitykite po kirpsniuku.

***

50 metų kosmose. 1965-ųjų metų birželio 3-ą dieną pirmą kartą į atvirą kosmosą išėjo JAV astronautas Edvardas Vaitas (Edward White). Tai nebuvo pirmasis žmogaus išėjimas į kosmosą – tų pačių metų kovą jį aplenkė rusas Aleksejus Leonovas, – tačiau pasiekimas vis tiek puikus. Kaip tai atrodė, galite pažiūrėti istoriniuose NASA kadruose. Taip pat šia proga NASA sukūrė dokumentinį filmą apie penkis kosminių pasivaikščiojimų dešimtmečius, o Nacionalinis oro ir kosmoso muziejus Vašingtone atidarė sukakčiai skirtą parodą.

***

Probleminė burė. Su burlaiviais – vienos problemos. Net jei tie burlaiviai yra kosmose. Pakilęs į naujausią misiją JAV karinių oro pajėgų kosminis lėktuvas X-37B paleido į orbitą LightSail – mažytį aparatą, kuriame sulankstyta kosminė burė. Bet praėjus vos dviems dienoms, gegužės 22-ąją, LightSail… pakibo. Taip, kaip kompiuteriai pakimba. Ilgiau nei savaitę truko bandymai atgaivinti aparato programinę įrangą, ir galiausiai birželio pirmą dieną tai pavyko, tačiau, atrodo, tik todėl, kad į kažkurią mikroschemą pataikė pro šalį lekianti elektringa dalelė. Birželio 3 dieną LightSail sėkmingai išskleidė Saulės baterijas ir… vėl pakibo. Penktadienį vis dar buvo bandoma išsiaiškinti, koks įvyko gedimas.

***

Gyvybingi mikrobai. Kaip elgiasi gyvi padarai, patekę į atvirą kosmosą, pavyzdžiui Tarptautinės kosminės stoties išorėje? Sakysite, miršta? Pasirodo, ne visada. Poros rūšių bakterijų kultūros, padėtos TKS išorėje, išgyveno ten dvejus metus. Tiesa, išgyveno tik tie mikrobai, kurie turėjo šiek tiek priedangos nuo ultravioletinių spindulių. Panašiai priedangos yra erdvėlaiviuose, taigi šis tyrimas rodo, jog yra pavojus, kad erdvėlaiviai gali pernešti mikrobus į kitas planetas. Vadinasi, reikia dar labiau saugotis galimo kitų planetų užteršimo žemiška gyvybe. Tyrimo rezultatai publikuojami Journal of Astrobiology.

***

Tirėnų kalnai (Tyrrhenus Mons). ©ISRO

Jau pusmetį aplink Marsą skrajoja Indijos zondas MOM, po truputį siunčiantis Raudonosios planetos nuotraukas. Jų galeriją rasite čia. Kai kurios nuotraukos perdirbtos, naudojant tame pačiame MOM esančio altimetro duomenis, į trimačius atvaizdus.

***

Skrydžiai į Marsą. Šiuo metu misija į Marsą skrenda apie aštuonis mėnesius. Tiek ilgai keliauti astronautams būtų sudėtingas išbandymas; tai yra viena iš priežasčių, kodėl TKS du astronautai vykdo metų trukmės misiją. Bet NASA vadovas Čarlzas Boldenas (Charles Bolden) norėtų kelionę trukmę sumažinti dvigubai, iki keturių mėnesių. Tam prireiks įdiegti ir ištobulinti daugybę naujų technologijų; kol kas net nežinia, kokiais varikliais naudojantis geriausia pasiekti tokį pagreitėjimą – elektriniais Saulės energija varomais, atominiais ar dar kokiais kitais.

Žmonių kelionės į Marsą, reikia tikėtis, kažkada duos pradžią nuolatinėms kolonijoms. Kokie pavojai laukia kolonistų ir kodėl verta apskritai prasidėti, apžvelgiama šioje esė.

Tuo tarpu Jungtiniai Arabų Emiratai paskelbė apie savo Marso misijos planus. 2021-aisiais jie tikisi paleisti zondą, kuris tyrinėtų Marso atmosferą.

Tuo tarpu Marse jau seniai esantis Smalsiukas atšventė tūkstantąją Marso dieną. Ta proga nufotografavo dar vieną mozaiką, kurioje matome jo paliktas vėžes kelionėje iš nusileidimo vietos į Sharp kalno papėdę, kurioje Smalsiukas dabar ir yra.

***

Molekulės kometoje. Ant kometų paviršiaus randama daug vandens ir anglies monoksido molekulių, tačiau jų uodegose šios molekulės yra iširusios į atomus. Kas jas išardo? Ilgą laiką buvo manoma, kad tai – Saulės fotonų darbas. Energingi fotonai, atsitrenkę į molekules, suardo tarp atomų esančius ryšius ir paleidžia juos kiekvieną sau. Bet naujausi Rosettos duomenys rodo ką kita: nors Saulės fotonai ir reikalingi, jie darbą tik pradeda, jonizuodami dalį molekulių. Iš molekulių išlėkę laisvieji elektronai atsitrenkia į kitas molekules ir jas išardo. Kometos 67P atveju šis suardymas vyksta maždaug 1 kilometro aukštyje virš kometos paviršiaus. Šio proceso atradimas gali smarkiai pakeisti supratimą apie tai, kaip formuojasi kometų uodegos.

***

Atsisveikinimas su Hiperionu. Praeitą savaitgalį Cassini praskrido 34 tūkstančių kilometrų atstumu nuo Hiperiono – korėto tarsi kempinė Saturno palydovo. Tai nebuvo arčiausias praskridimas per Cassini misiją, tačiau ir jo užteko gauti labai aukštos raiškos nuotraukai. Daugiau taip arti Hiperiono priskristi neplanuojama iki pat misijos pabaigos 2017-ųjų rugsėjį, kai Cassini misija baigsis ir zondas nukris į Saturno atmosferą.

***

Chaosas Plutone. Naujausi Plutono palydovų sistemos modeliai ir Hablo duomenys rodo, kad New Horizons darbo tikrai turės. Plutono palydovų orbitos yra labai chaotiškos – jei būtume Niuktėje, Saulė kiekvieną dieną kiltų vis kitoje vietoje, tai rytuose, tai vakaruose, tai šiaurėje, tai pietuose – ir prognozuoti šitai būtų labai sudėtinga. Taip yra todėl, kad didžiausias Plutono palydovas, Charonas, yra santykinai labai didelis, taigi gravitacija toje sistemoje yra netvarkinga. Šiaip palydovai sukasi orbitose, surakintose į rezonansą – Stiksas, Niuktė ir Hidra yra sukibę taip, kad šešios Stikso orbitos atitinka penkias Niuktės, o trys Niuktės – dvi Hidros. Tačiau Plutono ir Charono trauka į rezonansinį judėjimą įneša chaoso, kuris daugiausiai pasireiškia per palydovų sukimąsi aplink savo ašį, tačiau šiek tiek perturbuoja ir orbitas. Tikėkimės, kad New Horizons nuotraukos padės detaliau ištirti šias orbitas. Dar vienas įdomus atradimas – visi Plutono palydovai yra šviesūs, padengti daugiausiai ledu, išskyrus vieną Cerberį, kuris tamsus, kaip anglis. Kodėl? Atsakymo į šį klausimą irgi reikės palaukti bent iki liepos. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature.

Plutonas, kaip tolima ir mažai ištirta (nykštukinė) planeta, yra apgaubtas įvairių mitų. NASA ir Space.com pasiryžę juos išsklaidyti. Ne, planeta pavadinta ne pagal Disnėjaus veikėją – atvirkščiai; Plutonas nėra sudarytas iš ledo, jis nėra asteroidas ar pabėgęs Neptūno palydovas, jis turi atmosferą, jame šviečia Saulė, o jo orbita, nors ir labai kitokia nei aštuonių tikrųjų planetų, primena kitų nykštukinių planetų orbitas.

***

Egzoatmosferų tyrimai. Teleskopai, kuriais atrandamos egzoplanetos, dažnai neturi tinkamos įrangos, kad galėtų nustatyti jų atmosferų sudėtį. Tam reikia tolesnių stebėjimų kitais teleskopais. Šiuo metu tam dažniausiai naudojamas Hablas – jis yra kosmose ir turi puikią erdvinę raišką. Taigi nors Hablu egzoplanetų neieškomas, jis irgi prisideda prie žinių apie nesaulines planetas gilinimo. Viena iš priežasčių, kodėl norime ištirti tas egzoatmosferas – gyvybės paieškos. Beveik neabejojama, kad gyvybė egzoplanetoje turėtų įtakos atmosferos sudėčiai, taigi atradus cheminę atmosferos sandarą, kurios neįmanoma paaiškinti nebiologiniais procesais, tai būtų bene geriausias įrodymas, kad gyvybė ten egzistuoja. O kai Hablas nebegalės mums padėti, į jo vietą stos kiti teleskopai, kurie galbūt bus pakankamai galingi, kad išsiaiškintų, kokie procesai vyksta tose atmosferose, o ne tik iš ko jos susideda.

***

Išaiškinta nova. 1670-aisiais metais Laputės žvaigždyne sužibo nauja žvaigždė. Pasiekė trečią ryškį, pašvietė dvejus metus ir išblėso. Panašiai elgiasi žvaigždžių sprogimai, vadinami novomis, tačiau jie paprastai būna trumpesni ir ne tokie ryškūs. Tad kas buvo ten? Visai gali būti, kad Žemėje buvo matomas dviejų žvaigždžių susidūrimo aidas. Tokios žvaigždės, vadinamos raudonais trumpalaikiais žybsniais, susidaro, kai susilieja dvi pagrindinės sekos žvaigždės. Susiliejimo metu įvyksta sprogimas, išmetantis į aplinką labai daug tankios sunkiais elementais praturtintos medžiagos. Būtent šie duomenys – didelis aplinkinės medžiagos tankis ir didelė anglies, azoto ir deguonies gausa – ir leido išsiaiškinti, kad sprogimas įvyko būtent dėl žvaigždžių susiliejimo. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature.

***

Viskas miršta, net ir galaktikos. Kaip tai įvyksta ir ką reiškia „mirusi galaktika“? Apie tai – savaitės filmuke:

[tentblogger-youtube _2s1edqyYks]

***

Gama žybsniai laboratorijoje. Astronomija yra vienas iš nedaugelio tiksliųjų mokslų, kuriame praktiškai neįmanomi eksperimentai. Visgi kartais ir astronominius dalykus galima atkurti laboratorijoje, o dabar grupė mokslininkų teigia, kad netrukus galėsime taip tyrinėti netgi gama spindulių žybsnius. Kol kas nieko panašaus sukurti saugiai dar neįmanoma, bet per artimiausius keletą metų ketinama sukurti tokius lazerius, kurie galėtų įgreitinti dalelių pluoštus iki energijų, reikalingų gama spindulių kūrimui. Aišku, tikri gama spindulių žybsniai išspinduliuoja tiek energijos per keletą sekundžių, kiek mūsų Saulė – per visą savo gyvenimą, tačiau laboratorijoje turbūt bus galima ištirti gama spindulių formavimosi procesą, kuris leis detaliau patikrinti gama žybsnių modelius.

***

Štai ir viskas šiame kąsnelyje. Kaip visada, laukiu klausimų ir komentarų.

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas.