Kąsnelis Visatos CLXII: Cerera!

Praeitą savaitę zondas „Aušra“ (t.y. „Dawn“) įskrido į orbitą aplink Cererą – pirmąją žmonijos aplankytą nykštukinę planetą. Taigi, aišku, žemiau rasite šiek tiek naujienų apie ją. Ir apie kitką naujienų bus – nuo Saulės užtemimo iki pirmųjų Visatos galaktikų.

***

Artėja užtemimas. Kovo 20-ą dieną įvyks pilnutinis Saulės užtemimas. Tiesa, visiškai Saulės diską Mėnulis uždengs tik Atlanto vandenyno šiaurinėje dalyje, tarp Britanijos ir Islandijos, ir netgi Šiaurės ašigalyje (o tai įvyksta tik kartą per pusę milijono metų), bet didžiojoje Europos dalyje bus matomas dalinis užtemimas. O grupė entuziastų nori nufilmuoti jį iš dangaus. Jie ketina paleisti balioną į stratosferą, beveik tokį patį aukštį, kaip Tarptautinė kosminė stotis skrajoja virš Žemės. Prie baliono būtų pritvirtintos kameros, kurios filmuotų vaizdą visomis kryptimis, o vėliau iš to būtų sumontuotas erdvinis užtemimo filmas. Jei norite prisidėti prie projekto, galite jį paremti finansiškai.

***

Asteroidų pavojai. Kai prieš dvejus metus virš Rusijos Čeliabinsko miesto sprogo meteoras, daugelio valstybių valdžios, taip pat Jungtinės Tautos, pradėjo skirti daugiau dėmesio galimiems pavojams iš dangaus. JT jau seniau buvo sukūrusi darbo grupę, kuri turėjo parengti kovos su tokiais pavojais planus. Ir štai dabar ta grupė yra išardoma, nes savo darbą atliko. Ji padėjo sukurti dvi naujas organizacijas – Kosmoso misijų planavimo patariamąją grupę (Space Mission Planning Advisory Group, SMPAG) ir Tarptautinį perspėjimų apie asteroidus tinklą (International Asteroid Warning Network, IAWN). Šios dvi organizacijos padeda visam pasauliui greičiau dalintis informacija apie naujai aptinkamus galimai Žemei pavojingus asteroidus, o esant reikalui galėtų koordinuoti atsakymą į iškylančius pavojus.

***

Protuberantas. ©SDO, NASA

Savaitės paveiksliukas iliustruoja vainikinės masės išmetimą, kuris įvyko Saulėje vasario pabaigoje. Protuberantas, išsiveržęs iš Saulės paviršiaus, beveik visas sukrito atgal, bet dalis jo atsikabino ir nulėkė į tarpplanetinę erdvę. Žemės ta medžiaga nepasiekė, nes ji buvo išmesta kita kryptimi.

***

Begalvė kometa. Dažniausiai kometas matome su galvomis ir uodegomis. Kartais – tik galvas, be uodegų. Bet retais atvejais būna ir dar kitaip – matome tik kometos uodegą, be galvos. Taip nutiko su kometa C/2015 D1 SOHO, kuri subyrėjo netrukus po perihelio ir paliko tik blėstančią uodegą. Kometa buvo atrasta vasario 18-ą dieną, o jau po dienos pralėkė perhelį – artimiausią Saulei orbitos tašką. Tas taškas buvo vos už 4,2 milijonų kilometrų nuo Saulės paviršiaus, taigi kometa buvo tikrai stipriai kaitinama ir tampoma. Kurį laiką atrodė, kad ji išgyveno ir skrieja toliau, bet po poros dienų kometos galva subyrėjo į gabaliukus, palikdama tikrai uodegą.

***

Marso vandenynas. Šiais laikais jau praktiškai neabejojama, kad kadaise Marso paviršiuje būta skysto vandens, kuris vėliau išgaravo, kai planeta prarado magnetinį lauką ir atmosferą. Bet kiek to vandens buvo, atsakyti sunku. Vienas būdas tą padaryti – išmatuoti deuterio ir pročio gausų santykį Marso ledynuose. Protis yra mums visiems puikiai pažįstamas vandenilio izotopas, susidedantis iš protono ir elektrono; deuteryje yra dar viena neutronas. Taigi, deuteris yra dvigubai masyvesnis už protį ir iš planetos garuoja lėčiau, todėl jo daugiau liko ledynuose. Išmatuotas deuterio/pročio gausų santykis Marso ledynuose pasirodė esąs 1:400, gerokai didesnis, nei Žemėje randamas 1:3200. Iš to apskaičiuota, kad Marsas prarado 87% kadaise turėto vandens, taigi jo vandenynas kadaise galėjo dengti vos ne pusę planetos ir kai kur siekti net pusantro kilometro gylį. Šis vandenynas turbūt egzistavo pusantro milijardo metų. Per tiek laiko Žemėje susiformavo gyvybė, taigi Marse galėjo įvykti tas pat. Tyrimo rezultatai pristatyti Lunar and Planetary Science konferencijoje.

Šiandieniniame Marse važinėjantis Smalsiukas prieš kiek daugiau nei savaitę patyrė trumpą jungimą ir, kaip ir užprogramuota tokiems atvejams, sustabdė veiklą. Vėlesni bandymai parodė, kad trumpas jungimas įvyko grąžto „perkusijos“ sistemoje, kuri naudojama, siekiant lengviau suardyti gręžiamas uolienas, jas dar ir daužant. Šią savaitę Smalsiukas jau turėtų grįžti į darbinį režimą.

***

Apsilankymas Cereroje. Šeštadienį zondas „Dawn“ įskriejo į orbitą aplink Cererą. Jau anksčiau jis buvo pralėkęs pro šią nykštukinę planetą, paskui sulėtėjo, apsisuko ir grįžo. Po pustrečių metų trukusios kelionės nuo asteroido Vestos atvykęs į naują paskirties vietą, artimiausius 16 mėnesių zondas tyrinės planetos sandarą ir leis mokslininkams išsiaiškinti labai daug apie jos evoliuciją. Tiesa, dar ilgiau nei mėnesį teks palaukti, kol zondas nusileis iki tinkamos stebėjimams 4400 km aukščio orbitos, o vėliau visus metus po truputį leisis žemyn iki vos 380 km aukščio orbitos. Nekeista, kad misijos valdytojai ir kiti mokslininkai netveria džiaugsmu dėl sėkmingo progreso ir laukia naujų duomenų.

Dar iki atvykdamas iki Cereros, „Dawn“ padarė keletą įdomių atradimų. Pavyzdžiui, nuotraukose jau kurį laiką matomi šviesūs taškai kai kurių kraterių dugnuose. Kas jie yra – lygūs ledo paviršiai, geizeriai ar dar kažkas įdomesnio? Naujausia duomenų interpretacija yra tokia, kad tai – tiesiog ledas. Šių zonų šviesumas atitinka tai, ko būtų galima tikėtis, jei ten būtų ledas, o geizerių hipotezę mažai tikėtina daro ir tai, kad aplink šviesias zonas nematyti jokių iškilimų, kurie susiformuotų, jei iš jų kas nors veržtųsi į paviršių.

Nuo tada, kai buvo atrasta 1801-aisiais metais, Cerera spėjo pabūti ir planeta, ir asteroidu, ir nykštukine planeta. Tokia ji yra nuo 2006-ųjų, kai šis terminas įvestas. Šiuo metu Saulės sistemoje skaičiuojamos penkios nykštukinės planetos: Cerera, Plutonas, Haumėja, Makemake ir Eridė. Plačiau su jomis susipažinti galite čia. Ir, žinoma, kaip ir kiekvieną kartą paminėjus Plutoną (o pastaruoju metu – ir Cererą), pasigirsta šnekų, kad šias nykštukines planetas reikėtų pripažinti „pilnavertėmis“ planetomis. Ne išimtis ir dabartinė situacija. Labai abejoju, ar po šių metų kas nors klasifikacijoje pasikeis, bet galima leisti svajoti tiems Plutono mylėtojams :)

***

Gyvybių paieškos. Vienas iš dalykų, ko ieškoma egzoplanetose – tinkamumo gyvybei arba netgi gyvybės egzistavimo požymiai. Bet kokie tie požymiai galėtų būti? Mes gana gerai suprantame, kaip planetą, ypač jos atmosferą, paveikia žemiškoji gyvybė, bet tai nėra vienintelis galimas gyvybės variantas. Grupė mokslininkų ragina kolegas neapsiriboti žemiškos gyvybės požymių paieškomis, o įvertinti ir kitokius galimus gyvybės tipus. Jų teigimu, „biopėdsakinių“ dujų yra labai įvairių, taigi reikėtų išsiaiškinti, kurių dujų buvimas atmosferoje apskritai galėtų žymėti kažkokio gyvybinio proceso vyksmą, ir ieškoti visų tokių dujų, ne tik deguonies, kaip Žemėje. Aišku, tai būtų daugelio metų projektas, bet naudingesnis, nei vien deguonies paieškos. Truputį plačiau apie argumentus, kodėl verta ieškoti ir kitokios gyvybės bei kokių problemų tokios paieškos sukelia, galite pažiūrėti šiame filmuke.

Kitas gyvybės už Žemės ribų klausimo aspektas – kitų planetų kolonizavimas. Kaip atrodytų gyvenimas kitose Saulės sistemos planetose ar už jos ribų? Kokių pavojų gali kilti kolonistams ir kaip juos įveikti? Kokios priežastys galėtų paskatinti rinktis gyvenimą ne Žemėje? Space.com šiuo metu rengia straipsnių seriją apie įvairias planetas, maždaug pusė straipsnių jau yra publikuoti, čia rasite jų sąrašą. Pora naujausių straipsnių – apie Jupiterio palydovą Europą (čia – infograma). Įdomu tai, kad Europoje galbūt būtume ne pirmi gyventojai – manoma, kad po paviršių kaustančiu ledynu esančiame vandenyne gali būti gyvybei tinkamos sąlygos.

***

Hipergreita žvaigždė. Paukščių Take yra žinomos kelios dešimtys hipergreitų žvaigždžių, judančių didesniais greičiais, nei reikia norint pabėgti iš Galaktikos. Dabar atrasta greičiausia iš jų. US 708 juda net 1200 kilometrų per sekundę greičiu; palyginimui Saulės judėjimo greitis yra apie 220 km/s. Manoma, kad daugumą hipergreitųjų žvaigždžių sukuria procesai Galaktikos centre, kai dvinarę žvaigždę išardo supermasyvios juodosios skylės gravitacija ir vieną žvaigždę išmeta dideliu greičiu iš Galaktikos. Tačiau US 708 greičiausiai yra supernovos sprogimo padarinys. Jos orbita neeina pro Galaktikos centrą, taigi ji buvo išsviesta iš disko. Taip galėjo įvykti, jei kažkada ji buvo labai trumpo periodo dvinarėje sistemoje – tada vienai žvaigždei sprogus supernova, kita galėjo nulėkti savo keliu, nebetekusi partnerės. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Gęstantis pulsaras. Pulsarai yra neutroninės žvaigždės su labai stipriu magnetiniu lauku; jų spinduliuotė sklinda dviem siaurais kūgiais, tarsi švyturio šviesa. Pulsarui besisukant aplink savo ašį, šviesos kūgiai juda erdvėje. Stebėtojui, pro kurį kartais ta šviesa pralekia, atrodo, kad žvaigždė pulsuoja labai tiksliu periodu. Jei pulsaras yra dvinarėje sistemoje, iš periodo netolygumų galima labai tiksliai nustatyti sistemos savybes. Tačiau jei pulsaro kompanionė yra labai masyvi, reliatyvistiniai efektai gali pakeisti pulsaro sukimosi ašį ir žvaigždė po truputį užgęsta. J1906+0746 yra būtent toks pulsaras. Jo sukimosi ašis per metus pakinta 2,2 laipsnio, tad netrukus jo jau nebematysime. Taigi astronomai paskubėjo išmatuoti kompanionės masę ir sistemos orbitinį periodą. Gauti rezultatai, jog kompanionės masė yra 1,32 Saulės masės, taigi pulsaras sukasi poroje arba su neutronine žvaigžde, arba su baltąja nykštuke. Be to, šie rezultatai tiksliai atitinka tai, ką prognozuoja reliatyvumo teorija. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Tarpinė juodoji skylė. Egzistuoja du juodųjų skylių tipai – žvaigždinės masės ir supermasyvios. Tarp jų yra didžiulė masių skylė, nuo maždaug šimto iki kelių šimtų tūkstančių Saulės masių. Kai kurie astronomai galvoja, kad tokių tarpinės masės juodųjų skylių apskritai nėra, kiti sako, kad jų būti turėtų, kad būtent iš tokių išaugo supermasyviosios. Dabar eilinį kartą paskelbta, kad viena tokia tarpinės masės juodoji skylė aptikta. Šįkart objektas vadinasi NGC-2276-3c, jis yra galaktikoje NGC 2276 už 30 megaparsekų nuo mūsų. Iš rentgeno ir radijo spinduliuotės intensyvumo apskaičiuota objekto masė yra 50 tūkstančių Saulės masių. Bet džiaugtis šituo atradimu neskubėčiau – panašių pranešimų pasigirsta po keletą kartų kasmet, ir dažniausiai paaiškėja, kad spinduliuotę galima paaiškinti kitaip, nei tarpinės masės juodąja skyle. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Apdulkėjusi galaktika. Aplinkinėse galaktikose dulkės sudaro maždaug vieną tūkstantąją visos tarpžvaigždinės medžiagos masės dalį. Tolimose galaktikose, kurias matome jaunesnes, šis santykis yra mažesnis. Tačiau dabar atrasta labai tolima galaktika su netikėtai didele dulkių mase. Galaktika yra matoma tokia, kokia buvo praėjus vos milijardui metų po Didžiojo sprogimo, taigi joje esančios žvaigždės tuo metu negalėjo būti senesnės nei maždaug 500 milijonų metų amžiaus. Visgi šioje galaktikoje aptikta dulkių, ir netgi beveik tiek pat, kiek Paukščių Take! Taip pat įdomu ir tai, kad žvaigždės šioje galaktikoje formuojasi taip pat greitai, kaip analogiškose keletu milijardų metų senesnėse galaktikose, žvaigždėdaros spartos piko metu. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Savaitės filmukas – apie praeitį. Tą praeitį, kurią matome, žiūrėdami į dangų. Nes šviesa juda ne begaliniu greičiu, todėl dangaus kūnų vaizdus matome tokius, kokie jie buvo kažkada anksčiau. Mėnulis – prieš sekundę, Saulė – prieš aštuonias su trupučiu minutės, Andromedos galaktika – prieš pustrečio milijono metų. Ir taip toliau.

[tentblogger-youtube 3Id1ygiwY4k]

***

Tai tiek to kąsnelio. Kaip įprasta, laukiu klausimų ir komentarų.

Laiqualasse

2 komentarai

    1. Nieko baisaus nebūtų – šiek tiek šiaurės pašvaisčių, šiek tiek didesnis pavojus skraidantiems lėktuvais ir astronautams.

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *