Praeitą savaitę buvo kalbama apie labai supermasyvią juodąją skylę, apie labai energingą juodosios skylės vėją, ir netgi apie tamsiąją materiją valgančias juodąsias skyles. Bet nepaisant to, kąsnelį pavadinau kometos Lovejoy garbei. Kodėl? Žiūrėkite po kirpsniuku, ir pamatysite.

***

Dinozauras Marse. Praeitą savaitę kažkas internetuose, pasirodo, sugalvojo, kad Marse aptikta dinozauro kaukolė. Tai – toli gražu ne pirmas panašus „radinys“ Raudonojoje planetoje. Buvo ir veidas Marso paviršiuje, buvo įvairūs ateivių siluetai, kaulai ir taip toliau. Kodėl mes matome tokius keistus dalykus? Šis reiškinys vadinasi pareidolija, o plačiau apie jį paskaityti galite čia.

Dar vienas pažintinis straipsnis apie Marso sandarą.

***

Nauja kometa. Šiomis dienomis Pegaso ir Andromedos žvaigždynais keliauja kometa C/2015 D1 (SOHO). Kai ji buvo aptikta, astronomai manė, kad kometa neišgyvens artimo priskridimo prie Saulės. Bet visgi išgyveno, pasiekė ketvirtą ryškį, ir dabar tolsta nuo jos, jau priblėsusi iki kokio šešto. Ją vis dar galima pamatyti per žiūronus ar nedidelius teleskopus.

***

Štai dėl šito vaizdo ir pavadinau kąsnelį kometos garbei. Kometa Lovejoy, kuriai pamatyti šiuo metu užtenka žiūronų ar nedidelių teleskopų, gruodžio pabaigoje buvo patekusi į Dark Energy Survey kameros regėjimo lauką. Šia kamera stebimos labai tolimos galaktikos, siekiant nustatyti Visatos plėtimosi istoriją, taigi netikėtai pasirodžiusi kometa labai nustebino jos operatorius. Bet nuotrauka išėjo puiku.

***

Šviesuliai Cereroje. Vos tik zondas „Dawn“ pradėjo siųsti vis ryškesnes nykštukinės planetos Cereros nuotraukas, akį patraukė šviesesnės dėmės kraterių dugnuose. Dabar viename krateryje tokios dėmės matomos jau dvi. Iš nuotraukos atrodo, tarsi kažkas iš ten spinduliuotų, bet greičiausiai tai yra tik žymiai geriau atspindinti Saulės šviesą paviršiaus dalis. „Dawn“ jau priartėjo prie Cereros; į orbitą aplink šį kūną zondas įeis kovo šeštą dieną, o paskui dar kelias savaites derins judėjimą, kad pradėtų skrieti vienodame aukštyje ir galėtų daryti jau labai detalias paviršiaus nuotraukas. Tada išsiaiškinsime ir apie šių šviesulių kilmę. Ateivių greičiausiai nebus.

***

Besikeičiantys šviesuliai. Šiuo metu ryškiausia žvaigždė, matoma nakties danguje, yra Sirijus (-1 ryškis). Bet taip buvo ir bus ne visada. Dėl Saulės sistemos ir kitų žvaigždžių tarpusavio judėjimo, artimiausios ir ryškiausios žvaigždės nuolat kinta. Po maždaug 200 tūkstančių metų, ryškiausia nakties dangaus žvaigžde taps Vega. Prieš 90 tūkstančių metų ryškiausia žvaigždė buvo Kanopas (Kilio alfa). Plačiau apie tai, kaip tokius dalykus galima išsiaiškinti, skaitykite čia.

***

Auksinės žvaigždės. Ne, niekas neatrado žvaigždžių, sudarytų vien iš aukso. Tiesiog aptikta keletas kintamųjų žvaigždžių, kurių kintamumas yra labai įdomus. Paprastai žvaigždės kinta periodiškai ir turi vieną dažnį, pavyzdžiui keleto valandų ar keleto dienų. Tačiau neseniai atrasta grupė žvaigždžių, kurių šviesio kitimas susideda iš dviejų nevienodo dažnio svyravimų. O tų dažnių santykis – labai artimas auksinei proporcijai, t.y. 1,618. Kol kas nėra aišku, kodėl šios „auksinės žvaigždės“ kinta būtent šitaip. Gali būti, kad taip kintančios žvaigždės tiesiog yra stabilesnės už bet kokią kitą dviejų dažnių konfigūraciją, bet šią hipotezę dar reikės patikrinti žvaigždžių struktūros modeliais. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Savaitės filmukas – apie Paukščių Tako centrinę supermasyvią juodąją skylę. Šiuo metu ji medžiagos beveik neryja, todėl ir Galaktikos branduolys yra labai blausus. Bet ar gali būti kitaip? Ar gali mūsų Galaktikos centre įsižiebti kvazaras?

[tentblogger-youtube tfQpE6ubb34]

O dar prie tų pačių kvazarų – štai keletas patarimų, kaip juos galima pamatyti su mėgėjišku teleskopu. Na, teleskopas turėtų būti bent 20 centimetrų skersmens, bet vis tiek – įmanoma.

***

Pagautas radijo žybsnis. Vienas iš kol kas nepaaiškintų ir ne taip seniai atrastų kosminių reiškinių – greiti radijo žybsniai. Tai yra labai stiprūs radijo bangų pliūpsniai, trunkantys keletą milisekundžių, ateinantys iš tolimų taškinių šaltinių. Iki šiol visi šie žybsniai buvo aptinkami tik gerokai vėliau, nei jų spinduliuotė pasiekdavo detektorius – paprasčiausiai niekas jų nepamatydavo, juos rasdavo tik nagrinėdami jau apdorotus duomenis. Bet pernai gegužę netikėtai vienas teleskopas tokį žybsnį užfiksavo realiu laiku. Iškart buvo išsiųsta informacija kitiems teleskopams ir per keletą valandų atlikti šaltinio stebėjimai. Nepavyko nustatyti jokios ilgalaikės spinduliuotės, taigi kad ir koks procesas sukelia šiuos žybsnius, jis yra tikrai labai trumpas, o ne tik trumpai spinduliuojantis radijo bangas. Be to, radijo bangos yra apskritimiškai poliarizuotos. Šiuos stebėjimus geriausiai paaiškintų magnetarai – neutroninės žvaigždės su labai stipriais magnetiniais laukais, kurių plutos lūžiai gali sukelti energingus žybsnius. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Ryjama tamsioji materija. Juodosios skylės ryja aplinkinę medžiagą, kuri švyti ir taip sukuria aktyvius galaktikų branduolius. Bet kartais ta medžiaga gali būti ir tamsioji. Bent jau taip galima spręsti iš naujo tyrimo, kuriame nustatyta, kad supermasyvių juodųjų skylių masė tvirčiau siejasi būtent su tamsiosios medžiagos mase galaktikoje negu su žvaigždžių mase. Turint omeny, kad tamsiosios materijos halas yra išplitęs žymiai toliau, nei žvaigždės galaktikoje, atrodo gana sudėtinga paaiškinti, kodėl juodųjų skylių masė siejasi būtent su šiuo komponentu. Iš kitos pusės, ryšys kol kas aptiktas tik elipsinėse galaktikose, kurios yra sukurtos galaktikų susiliejimų metu, taigi galbūt šis procesas nulemia ir juodosios skylės, ir tamsiosios medžiagos halo evoliuciją. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Galaktinis vėjas. Jau senokai žinoma, kad nuo aktyvių supermasyvių juodųjų skylių pučia vėjai, galintys nustumti didžiulius medžiagos kiekius iš galaktikos centrinės dalies į pakraščius. Bet iki šiol nebuvo įmanoma nustatyti, ar tie vėjai yra sferiškai simetriški, ar sklinda siauru kūgiu (protingai tai vadinama „kolimuoti vėjai“). Dabar nauji stebėjimai dviem rentgeno spindulių teleskopais leido atsakyti į šį klausimą. Kvazare PDS 456 aptikta geležies spektrinės linijos emisija (spinduliuotė) ir absorbcija (sugertis). Tokį spektrą galima sumodeliuoti, padarant tam tikras prielaidas apie spinduliuojančios ir sugeriančios medžiagos geometriją. Prielaida, geriausiai paaiškinanti stebėjimus, yra tokia, kad iš galaktikos centro pučiantis vėjas yra sferiškai simetriškas. Taigi bent jau šiame kvazare vėjas turėtų galėti išstumti dujas iš galaktikos visomis kryptimis. Kaip yra kitose galaktikose, tvirtai pasakyti kol kas neįmanoma, bet ateities stebėjimai padės išsiaiškinti, kaip dažnai vėjai būna sferiški. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Nepavykusios galaktikos. Mažesnėms už Paukščių Taką galaktikoms galioja apytikrė taisyklė, kad kuo mažesnė galaktika, tuo mažesnis jos žvaigždžių ir tamsiosios medžiagos masių santykis. Tai reiškia, kad mažose galaktikose žvaigždės formuojasi mažiau efektyviai. Bet kartais būna ir išimčių: neseniai atrastos net 47-os galaktikos Berenikės garbanų spiečiuje, kurių dydžiai panašūs į Paukščių Tako, tačiau žvaigždinės masės net tūkstantį kartų mažesnės. Visos šių galaktikų masės dar nenustatytos, bet įvertinta, kad vien centrinėse ~6 kiloparsekų dydžio jų dalyse tamsioji medžiaga sudaro 98% visos masės; palyginimui, Paukščių Take ši dalis yra artimesnė 50%. Kaip tokios galaktikos galėjo susiformuoti – nežinia, bet jų gali būti ir daugiau, mat tik dabar atsiranda teleskopai, galintys tokias blausias galaktikas aptikti. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Ypatingai supermasyvus kvazaras. Kol kas vis dar neaišku, kaip supermasyvios juodosios skylės užaugo iki tokių masių. Dvi pagrindinės hipotezės teigia, kad jos arba atsirado po pirmųjų žvaigždžių mirčių ir užaugo nuo žvaigždinių masių, arba jau susiformavo labai masyvios ir augo gerokai mažiau. Dabar atrasta supermasyvi juodoji skylė, kurios masė 12 milijardų kartų viršija Saulės, o matome ją tokią, kokia ji buvo praėjus vos 900 milijonų metų po Didžiojo sprogimo. Tai yra apskritai masyviausia žinoma supermasyvi juodoji skylė visoje Visatoje. Tam, kad tokia užaugtų iš juodosios skylės, likusios po žvaigždės sprogimo, reikėtų išskirtinių sąlygų – labai daug auginimui tinkamos medžiagos aplink. Aišku, jei tokia juodoji skylė yra tik viena, tai užaugti ji tokia galbūt ir galėjo; bet jei paaiškėtų, kad panašios masės juodųjų skylių tokioje ankstyvoje Visatoje būta ir daugiau, pirmoji jų atsiradimo hipotezė greičiausiai būtų pasmerkta. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Tai tiek šią savaitę kąsnelyje. Kaip visada, laukiu klausimų ir komentarų.

Laiqualasse