Mitai apie mokslininko karjerą

Prieš keletą dienų užtikau tokį straipsnį, kuriame surašyti septyni mitai apie mokslininko karjerą ir paaiškinta, kaip yra iš tikro. Straipsnis subalansuotas Australijai, bet didelė dalis to, kas ten parašyta, tinka ir Europai, o kai kas – net ir Lietuvai (visgi kaip ir Europos dalis esame :) ). Tad čia juos pakomentuosiu ir iš savo perspektyvos. Svarbu atkreipti dėmesį, kad čia kalbama apie mokslininkus, dirbančius akademinį-tiriamąjį darbą, o ne dirbančius pramonėje.

Pirmasis mitas – kad mokslininkų atlyginimas ateina iš jų darboviečių. Na, Lietuvoje tai nėra toks jau mitas. Nors šiuo metu einama prie to, kad mokslininkai skatinami kuo daugiau finansavimo gauti iš „išorės“, t.y. per užsakymus arba iš įvairių grantų, visgi darbo vieta universitete ar tyrimų institute ateina ir su atlyginimu. Tiesiog tas atlyginimas gali nebūti pagrindinė pajamų dalis. Ir vienas, ir kitas modelis turi savų pliusų bei minusų: jei mokslininkas gauna atlyginimą ir be grantų ar užsakymų, jam yra mažiau streso ir popierizmo, galima daugiau laiko skirti mokslui; iš kitos pusės, grantų dalybos leidžia ribotą finansavimą duoti tiems mokslininkams, kurių darbai yra naudingiausi ar įdomiausi.

Antrasis mitas – kad mokslininkams mokama už publikacijas žurnaluose. Toks įspūdis gali susidaryti žinant, jog už straipsnius moka „paprasti“ žurnalai ir laikraščiai. Bet moksliniai žurnalai nėra tokie „paprasti“, jų žmonės savo malonumui paprastai neskaito (na, gal kas nors ir skaito „Nature“ ar „Science“, bet ir tuo labai abejoju). Publikacija moksliniame žurnale yra galimybė mokslininkui pranešti apie savo tyrimus ir tam tikras ženklas, kad tų tyrimų rezultatai yra naudingi. Mat visi straipsniai yra recenzuojami kitų mokslininkų, taigi bet kas ten tikrai negali publikuotis. Ir publikavimasis dažnai kainuoja. Kaina priklauso nuo žurnalo, bet gali siekti net tūkstančius eurų už straipsnį. Šiuos pinigus, aišku, mokslininkai ne iš savo kišenių moka – grantuose dažnai būna skiriama pinigų publikacijoms. Bet visgi mokslinių straipsnių rašymas nėra mokslininko pajamų šaltinis. Mokslo populiarinimo straipsniai – kitas reikalas, bet ir publikuojami jie kitokiuose žurnaluose.

Trečiasis mitas – kad mokslininkai gauna didesnį atlyginimą, jei ilgiau užsisėdi laboratorijoje. Ne, mokslininko darbas neturi nieko bendra su „stalo saugojimu“, t.y. numatytų darbo valandų paprastai nebūna. Tiksliau sakant, būna numatytas darbo valandų skaičius (per savaitę ar mėnesį, rečiau – per dieną), bet nebūna nurodyta, kad darbo vietoje reikia būti nuo aštuntos ryto iki penktos popiet. Tad būna, kad žmogus dirba nuo trečios popiet iki trijų ryto (aišku, dar būna ir kitokių faktorių – pavyzdžiui visą pastatą, kuriame dirbi, gali užrakinti vakarais). Tai yra labai patogu, nes galima darbą lengviau derinti su kitais reikalais (pvz. nueiti į parduotuvę ne podarbinio piko metu), bet apie jokius „viršvalandžius“ kalbos nėra. Dirbi tol, kol padaromas darbas. Aš oficialiai dirbu šiek tiek daugiau nei pilnu etatu, per savaitę susidaro apie 48 valandas; realiai pradirbu turbūt panašiai, bet tikrai ne viską darbo metu – dažnai dirbu vakarais ir savaitgaliais, nes užeina darbinga nuotaika.

Ketvirtas mitas – apie pakankamą finansavimą geriems projektams. Šito mito interpretavimas priklauso nuo to, ką laikysime „geru projektu“, bet apskritai tai finansavimas nėra milžiniškas ir grantų konkursai būna dideli. Štai paimkime pavyzdį – šiuo metu Lietuvos mokslų taryba vertina paraiškas, pateiktas kasmetiniam Mokslininkų grupių projektų konkursui. Paskutiniame kvietime fizinių mokslų grupės projektams iš viso numatyta skirti 2 mln. eurų. Vieno projekto maksimali sąmata gali siekti 100 tūkst. eurų. Paraiškų projektams vykdyti šioje grupėje pateikta apie 370. Suskaičiuokite patys, kokia jų dalis bus finansuojama :) Ar tai reiškia, kad tik maždaug 5% projektų yra geri? Greičiausiai – ne, bet tokios yra realijos. Žinoma, pavyzdyje pateikiau tik vieną finansavimo šaltinį ir vienerius metus, bet kituose konkursuose situacija nėra ypatingai geresnė.

Penktasis mitas yra apie nemokamą prieigą prie tyrimų rezultatų, t.y. mokslinių straipsnių. Man, kaip astronomui, šiuo atveju yra labai gerai, nes praktiškai visi astronominiai straipsniai yra viešinami arXiv’e. Tuo tarpu daugumos kitų mokslo šakų atstovams taip nesiseka – jiems reikia turėtų prieigą prie žurnalų duomenų bazių, o ta prieiga kainuoja. Kartais prieigą galima gauti per savo darbovietę, bet tai pavyksta ne visada, nes prieiga dažnai neapima visų reikiamų žurnalų. Egzistuoja „dalinimosi straipsniais“ grupės, kur mokslininkai prašo vieni kitų pagalbos prieiti prie kokio nors straipsnio (ypač jei reikia tik kokios vienos detalės, nesinori mokėti kelių dešimčių eurų už galimybę tą straipsnį perskaityti), bet visgi priėjimas nėra viešas ir paprastas, kaip norėtųsi.

Šeštasis mitas – kad mokslininkai yra mokomi, kaip rašyti straipsnius ir kaip valdyti grantus. Tokie mokymai egzistuoja, bet ne visur ir ne visada, ir jie nėra pagrindinių mokslų (net ir doktorantūros) dalis. Dažniausiai abiejų dalykų tenka išmokti iš labiau patyrusių kolegų, dažnai būna, kad išmokęs rašyti straipsnius nelabai gali suformuluoti, kaip tą reikėtų daryti, nes viską išmokai bandymų ir klaidų metodu, o ne kaip nors formalizuotai.

Paskutinis, septintasis, mitas – apie nenutrūkstančią mokslininko karjerą. Čia situacija Lietuvoje skiriasi nuo vakarietiško užsienio, nes pas mus, atrodo, yra lengviau gauti nuolatinę darbo vietą. Tiesa, ir čia yra periodinės atestacijos, bet bent jau darbo sutartis neterminuota. Tuo tarpu vakaruose, baigęs doktorantūrą, mokslininkas paprastai praeina bent keletą postdoktorantūros stažuočių, dažnai skirtingose šalyse ar net žemynuose. Kiekviena stažuotė trunka dvejus-trejus metus (retais atvejais – penkerius), ir taip pragyvenus dešimt metų tik kartais pasiseka kur nors gauti nuolatinę darbo vietą. O jei nepasiseka, tenka arba toliau klajoti kaip post-dokui, arba keisti specializaciją ir eiti iš akademinio pasaulio.

Tai va toks tas realus mokslininkų gyvenimas. Jis tikrai nėra blogas, bet ir ne tiek rožėmis klotas, kiek gali pasirodyti iš šalies.

Laiqualasse

 

6 komentarai

  1. Darbo sutartis, atrodo, yra penkeriems metams po atestacijos.
    Ir nereiškia, kad vietinė valdžia negali liepti ateiti į darbą 8 val. Bet paprastai neliepia. (O oficialiojo darbo metu iš mūsų niekur nenueisi dėl tos paprastos priežasties, kad aplink laukai…).

    1. Aha, atestacija būna ribotam laikotarpiui, ir penkeriems metams, ir trumpesnė gali būti. Bet vis tiek požiūris yra, kad „nutrauks sutartį nebent jei labai blogai dirbsiu“, o ne žinojimas, kad darbo sutartis tikrai baigsis ir galimybės ją pratęsti praktiškai nėra.

    1. Net nežinau, kaip teisingai lietuviškai išversti. Tai yra pinigų suma, skiriama kokiam nors projektui įgyvendinti.

Komentuoti: Saulius Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.