Kąsnelis Visatos CLIII: Metų apžvalga ir prognozės

Astronomai dažnai mėgsta priminti visiems, norintiems ir nenorintiems klausyti, kad Naujieji metai yra tik laisvai parinktas kalendoriaus atskaitos taškas, nelabai ką bendro turintis su jokiais astronominiais reiškiniais. Tiesa, šiais laikais kaip tik sausio pradžioje Žemė pasiekia orbitos tašką, artimiausią Saulei, bet tai įvyksta ne sausio pirmąją. Kaip ten bebūtų, metų pabaiga ir naujų metų pradžia yra patogus laikas apsižiūrėti, kas nuveikta ir kas planuojama. Kaip tik keletas tokių naujienų bus ir šiame kąsnelyje.

***

Philae pakeliui į kometą 67P. © ESA/Rosetta/MPS

Galima ginčytis, koks kosminis įvykis pernai buvo svarbiausias, bet sunku būtų rasti dešimties įvykių sąrašą, kuriame nebūtų paminėta Rosettos misija. Kovo mėnesį atsibudęs po ilgo miego, zondas rugpjūtį pasiekė kometą 67P/Čuriumov-Gerasimenko ir pradėjo aplink ją suktis, o lapkritį beveik sėkmingai numetė ant jos paviršinį zondą Philae. Savaitės nuotrauka parinkau būtent besileidžiančio Philae vaizdą, pagautą Rosettos kamera. Daugiau svarbių kosminių įvykių, nutikusių pernai, apžvelgiama čia. Ten ir New Horizons misija, ir kometa Siding Spring prie Marso, ir dar visokiausių įdomybių.

***

2015-ųjų planai. Ko galime tikėtis šiemet? Kosminių tyrimų srityje – tikrai daug visko. UniverseToday apžvelgia dešimt įdomiausių dalykų. Tai yra gravitacinių bangų ieškosiančios kosminės observatorijos „kelrodė“ misija ir antžeminio detektoriaus įjungimas, Hablo teleskopo 25-metis, Merkurijų tiriančio MESSENGER misijos pabaiga, japonų zondas Veneros orbitoje, SpaceX daugkartinio naudojimo raketų tobulinimas, NASA misija pargabenti asteroidą prie Žemės, metų trukmės astronautų misijų į Tarptautinę kosminę stotį pradžia, „Dawn“ zondo atvykimas prie Cereros ir „New Horizons“ zondo praskriejimas pro Plutoną.

Paskutinės dvi misijos išskiriamos ir NASA planuose, kaip svarbiausi Saulės sistemos tyrimų įvykiai šiais metais. „Dawn“, prieš trejus metus baigusi tyrinėti asteroidą Vestą, prie nykštukinės planetos Cereros priskris balandžio mėnesį. Galime tikėtis naujo supratimo apie tai, kas vyko Saulės sistemos jaunystėje, kaip Cerera formavosi ir gyveno milijardus metų, o galbūt ir žinių apie kitų planetų formavimąsi bei evoliuciją. Tuo tarpu „New Horizons“ Plutoną pasieks liepos 14-ą dieną, bet prie jo neužsiliks – praskris pro sistemą, padarys daug nuotraukų ir nuskris tolyn prie kitų nykštukinių planetų Kuiperio žiede.

Beje, prie įvairiausių kosmoso tyrimų programų, astronomijos populiarinimo ir t.t. prisidėti galite ir jūs! Šiais laikais egzistuoja ne viena organizacija, renkanti lėšas įvairiems astronominiams projektams, nuo zondų į Mėnulį siuntimo iki astronomijos mokymo Afrikoje. Apie jas, kaip ir apie kitus žmonijos pasiekimus, labai optimistiškai pasisako Kanados astronautas Krisas Hedfildas (Chris Hadfield), buvęs TKS vadas.

***

Šiukšlių gaudymas. Kosminės šiukšlės – įvairios palydovų nuolaužos ir panašus šlamštas – yra vis didėjanti problema. Ne vieną dešimtmetį galvojama, kaip geriausiai su jomis tvarkytis. Vienas iš būdų – nusiųsti į orbitą robotus, kurie tas šiukšles pagautų ir nutemptų žemyn, kad jos sudegtų atmosferoje. Bet pagauti kosminę šiukšlę – nelengva užduotis, kai nėra gravitacijos, o šiukšlės forma ir tvirtumas – neaiškūs. Dabar pasiūlytas naujas būdas, kaip šią problemą išspręsti – ant robotinių rankų uždėti delnus, panašius į driežo gekono letenas. Šie driežai labai lengvai prisikabina prie bet kokių paviršių, nes jų letenos yra padengtos smulkiais plaukeliais, priglundančiais net prie labai gruoblėtų daiktų. Tokia sistema neseniai išbandyta mikrogravitacijos sąlygomis ir nustatyta, kad ji tikrai veikia – prisikabinti prie masyvaus objekto reikia labai mažai jėgos, o sukibimas išlieka tvirtas. Tolesnis žingsnis technologijos tobulinime bus išmokyti robotines rankas naudotis tokiais delnais.

***

Spalvotas Mėnulis. Plikomis akimis žiūrėdami į Mėnulį, matome tik pilką blyną. Tačiau tai nereiškia, kad jo atvaizdas yra toks pat neįdomus ir kituose, mums nematomuose, bangų ruožuose. Aišku, tokių nuotraukų spalvos nėra tikros, bet jų atskleidžiama informacija – labai įvairi. Pavyzdžiui, infraraudonosios ir ilgesnės bangos rodo paties Mėnulio spinduliuotę, regimieji ir ultravioletiniai spinduliai – Saulės šviesos atspindžius, rentgeno spindulių iš Mėnulio beveik neateina, o štai gama spindulių jis skleidžia labai daug, net daug, nei Saulė. Taip yra todėl, kad kosminiai spinduliai, pasiekę Mėnulio paviršių, sužadina ten esančius atomus, kurie ima spinduliuoti gama šviesą.

***

Atstumas iki Saulės. Atrodytų, toks paprastas klausimas – koks atstumas skiria Saulę nuo Žemės? Bet nustatyti jį toli gražu nelengva. Pirmieji bandymai daryti dar senovės Graikijoje, bet jų gauti rezultatai nuo tikrojo skyrėsi tūkstančius kartų. Vėliau, Naujaisiais laikais, paklaida sumažinta, bet tikslaus apskaičiavimo reikėjo palaukti iki XVIII amžiaus, kai tą padaryti padėjo Veneros tranzitai Saulės disku. Detalesnė istorinė apžvalga – čia.

***

MESSENGER pabaiga. Merkurijų nuo 2011-ųjų metų stebintis zondas MESSENGER netrukus baigs savo misiją. Tačiau kada tiksliai tai įvyks – dar nežinia. Mat gali būti, jog pavyks misiją pratęsti maždaug mėnesiu, išnaudojus helį, esantį kuro bakuose. Misija baigsis todėl, kad pasibaigs erdvėlaivio kuras ir jis nebegalės koreguoti savo orbitos; nuo tada tik laiko klausimas, kada jis nukris ant planetos paviršiaus. Tačiau kuro bakuose yra ir helio dujų, kurios naudojamos kurui suslėgti. Šias dujas galima būtų panaudoti nedidelėms orbitos pataisoms, taip pratęsiant zondo tarnavimą bent mėnesiu, iki balandžio. Per tą mėnesį MESSENGER galėtų išmatuoti Merkurijaus magnetinio lauko stiprumą, o helį naudojantys manevrai būtų puikus tokios valdymo sistemos bandymas realiomis sąlygomis.

***

Asteroidų byrėjimas. Kaip subyra asteroidai? Ilgą laiką buvo manoma, kad juos ardo tarpusavio susidūrimai: net ir gerokai mažesnis kitas asteroidas gali suardyti didelį. Visgi naujas tyrimas, kuriame buvo tiksliai suskaičiuota tikėtina asteroidų subyrėjimo dėl smūgių sparta ir palyginta su stebėjimų duomenimis, verčia abejoti tokiu scenarijumi. Pasirodo, asteroidai suyra žymiai dažniau, negu turėtų vien dėl smūgių. Autorių nuomone, labiausiai tikėtinas neatitikimo paaiškinimas yra toks, kad asteroidai byra dėl spartaus sukimosi. Suktis jie gali pradėti dėl medžiagos išmetimo iš savo vidaus, arba dėl nestiprių susidūrimų su kitais asteroidais. Laikui bėgant, sukimasis suardo asteroido struktūrą ir jis subyra į mažesnius. Tyrimo rezultatai arXiv.

Kaip tyrinėti asteroidų smūgius į planetas? Pagauti asteroidą tiksliai smūgio metu praktiškai neįmanoma, taigi mokslininkai paprastai remiasi skaitmeniniais modeliais. Bet dabar grupė tyrėjų pasiūlė mintį, kad vandens lašo kritimas ant iš kruopelių sudarytos medžiagos paviršiaus – pavyzdžiui smėlio – yra labai panašus į asteroido smūgį. Nors pastarieji yra žymiai lėtesni, nei meteorai, jų suformuojami krateriai atrodo gana panašiai. Taigi greitaeige kamera nufilmuoti vandens lašelių kritimai gali padėti geriau suprasti kraterių formavimąsi. Duotoje nuorodoje yra ir toks pavyzdinis filmukas – verta pažiūrėti. Tyrimo rezultatai publikuojami žurnale PNAS.

***

Europos geizeris. Gruodžio viduryje įvyko dviejų Jupiterio palydovų tarpusavio tranzitas – Europa praslinko prieš Ijo diską. Tokį reiškinį pamatyti galima tik galingais teleskopais, bet truputį vėliau įvykusį Ijo tranzitą per Jupiterį buvo galima stebėti ir mėgėjams. Vienas tą ir padarė ir sukūrė judantį paveiksliuką. Deja, viso tranzito pagauti nepavyko, tačiau matyti ir paties Ijo, ir jo šešėlio judėjimas virš planetos.

Prieš maždaug metus Hablas pamatė, kad ties Europos pietiniu ašigaliu trykšta vandens geizeriai. Dabar, išanalizavus senus Cassini zondo duomenis, surinktus jam skrendant pro Jupiterio sistemą dar 2001-aisiais metais, nustatyta, kad tuo metu jokio geizerio Europoje nebuvo. Taigi greičiausiai tas geizeris buvo trumpalaikis, o jei panašios vandens čiurkšlės iš popaviršinio Europos vandenyno išsiveržia pakartotinai, tai yra pakankamai nedažnas reiškinys. Tyrimo rezultatai publikuojami Astrophysical Journal.

***

Bokštai žieduose. Saturno žiedai atrodo visiškai plokšti, bet iš tiesų jie sudaryti iš akmenų ir ledo luitų, kurių skersmuo siekia iki poros kilometrų. Kartais tai sukuria įdomius vaizdus – pažiūrėjus iš viršaus, galima matyti ant žiedų krentančius šešėlius, tarsi išorinėje žiedo dalyje stovėtų bokštai ar kalnų grandinė. Žiedo pakraštyje tokie dideli luitai išgyvena ilgiau, nei viduryje, nes mažiau trinasi su aplinkiniais objektais.

***

Žvaigždės vizitas. Po ketvirčio milijono metų į Saulės sistemą atlėks viešnia – žvaigždė HIP 85605, šiuo metu matoma Heraklio žvaigždyne ir esanti už maždaug 5 parsekų. Ji priartės ne arčiau kaip per 8000 astronominių vienetų – gerokai toliau, nei planetų orbitos, ir toliau negu net Kuiperio žiedas, tačiau pralėks kiaurai Oorto debesį, gaubiantį Saulės sistemą. Toks pralėkimas smarkiai sujudins debesyje esančias kometas, kurių daugybė gali atlėkti į Saulės sistemos vidines dalis, taigi padidės pavojai planetoms. Tiesa, kadangi tai įvyks po 240-470 tūkstančių metų, žmonijai šis pavojus turbūt nebus labai reikšmingas. Šis atradimas padarytas ištyrus 50 tūkstančių artimų Saulei žvaigždžių orbitas; jo metu nustatyta, kad 14 žvaigždžių gali priartėti arčiau, nei vieno parseko atstumu iki Saulės; panašiu atstumu dabar nutolusi artimiausia Saulei žvaigždė Kentauro Alfa. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Devynios galybės žvaigždžių. Europos pietinės observatorijos puslapyje neseniai atsirado didžiulė Galaktikos nuotrauka. Ne visos Galaktikos, bet vis tiek nemažos dangaus dalies; ir įdomiausia – centrinė – Galaktikos dalis į ją patenka. Nuotrauka įdomi tuo, kad ji yra net devynių gigapikselių dydžio, o joje galima išskirti maždaug 34 milijonus žvaigždžių. Tai yra ilgamečio VISTA teleskopu daryto projekto vaisius – didžiulis Galaktikos žvaigždžių sąrašas ir nuotraukos regimųjų bei infraraudonųjų spindulių diapazone. Smagaus naršymo po žvaigždžių gausybes.

***

Metų pabaigos žybsnis. Kaip tik metų pabaigai, kai visi laido fejerverkus, sulaukėme panašaus žybsnio ir kosmose – Mergelės galaktikoje sužibo supernova. Pats savaime reiškinys nėra labai ypatingas, tačiau ši supernova paryškėjo iki 11-o ryškio, taigi ją galima pamatyti ir pro nedidelį teleskopą. Gero žiūrėjimo!

***

Koks yra didžiausias objektas Visatoje? Ką apskritai reiškia „objektas“, kai kalbame apie milijardus parsekų besitęsiančias struktūras? Apie tai – savaitės filmuke:

[tentblogger-youtube WHjh5r9Qh0M]

***

Štai toks pirmasis 2015-ųjų metų kąsnelis. Kaip visada, klausimai ir komentarai labai laukiami.

2 komentarai

  1. Gal būt čia klaida, ar aš tiesiog ne taip supratau apie žvaigždės vizitą: …Ji priartės ne arčiau kaip per 8000 šviesmečių – gerokai toliau, nei planetų orbitos…

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *