Gyko komentarai. Motyvacija vakar ir šiandien

Taip išėjo, kad pernai perskaičiau nemažai fantastikos klasikos, tarp jos ir Herberto Velso kūrinių – „Laiko mašiną“, „Nematomą žmogų“ ir apie dešimt apsakymų (kai kurie fantastiniai, kai kurie – ne). Atskirai apie kiekvieną kūrinį ar net bendrai apie Velso kūrybą kažko daug parašyti negaliu, gal nebent tiek, kad fantastiką rašyti jam sekėsi žymiai geriau, nei nefantastiką. Bet galvodamas apie tuos kūrinius ir prisiminęs dar keletą kitų, primąsčiau porą dalykų apie veikėjų motyvaciją ir fantastikos pateikimą bei kaip šitie dalykai skyrėsi praeityje (prieš 50 metų ir daugiau) ir dabar (pastaraisiais dešimtmečiais).

Apie motyvaciją pamąstymas atėjo, palyginus „Laiko mašinos“ romano siužetą su naujausios (2002-ųjų metų) ekranizacijos siužetu. Romane Laiko Keliautojas į ateitį keliauja tiesiog tam, kad ją pamatytų, vedamas atradimo ir pažinimo troškimų, tokių būdingų visam XIX amžiui. Ekranizacijoje to nebelieka – kelionė į tolimą ateitį tampa atsiktinumu, o visas laiko mašinos sukūrimas – bandymu išgelbėti žuvusią mylimąją. Nesakau, kad antroji motyvacija nėra garbinga, tačiau skirtumas labai aiškiai jautėsi. Ir galvoju, kad šiais laikais išpopuliarinti kokią nors istoriją – ar tai būtų knyga, ar filmas, – paremtą būtent neatrasto tyrinėjimu, būtų labai sunku. Truputį liūdna, kad tokios motyvacijos nebeliko, ar bent jau tiek sumažėjo, kad sunku rasti.

Bet pati laiko mašina tai labai graži. ©WarnerBros, DreamWorks

Tokių pokyčių pavyzdžių yra ir daugiau. Paimkime kad ir garsųjį serialą „Star Trek“. Nesu jo matęs daug, bet man įstrigo viename iš pilnametražių filmų (berods „The Final Frontier“) kapitono Kirko išreikštas požiūris, kodėl jie tyrinėja kosmosą. „Nes jis ten yra“ („Because it‘s there“). Tiesa, filmas ne toks ir senas – devintojo dešimtmečio pabaigos – bet pats serialas su savo filosofija atsirado septintajame dešimtmetyje, t.y. beveik prieš pusšimtį metų. Ir toks požiūris – kosmoso tyrinėjimai vardan tyrinėjimų – man smarkiai asocijuojasi su mokslinės fantastikos aukso amžiumi vadinamais laikais Antrojo pasaulinio karo metu ir iškart po jo, kai rašytojai dar nebuvo pasinėrę į pesimizmą bei socialines problemas, atėjusias Šaltojo karo metais.

Iš kitos pusės, žinoma, tikrai ne visų klasikinės fantastikos veikėjų-keliautojų motyvacija yra pažinimo troškimas. Kapitonas Ahabas Mobi Diką medžioja ne norėdamas vandenynus pamatyti, kapitono Granto vaikai į kelionę irgi leidžiasi ne turistiniais tikslais, ir taip toliau. Taigi visais laikais literatūros veikėjų motyvacijos buvo įvairios, tiesiog vienais laikais svarbesnės buvo vienos, kitais – kitos, ir man šiek tiek liūdna, kad mano asmeninių gyvenimo motyvacijų sąrašas ne visai atitinka standartinį šiuolaikinį.

Kitas reikalas, irgi susijęs su „Laiko mašina“ ir daugeliu kitų fantastikos klasikos kūrinių (pvz. „Frankenšteinu“, „Operos vaiduokliu“) – reiškinys, kurį pavadinčiau kūrinio įvilkimu į kasdienybės rūbą. Turiu omeny tai, kad daugelio tų senovinių kūrinių fantastinė fabula yra viduryje, o kūrinio pradžia ir pabaiga – tarsi komentarai, kaip pasakotojas atrado kokį keistą seną rankraštį, išgirdo įstabią istoriją ar sudėliojo paslapties detales į vieną paveikslą. Šiuolaikinėje fantastikoje to nepastebiu. Susidaro įspūdis, kad anais laikais rašytojai arba bijojo rašyti fantastinius kūrinius, todėl norėjo juos tarsi sumenkinti, pateikdami kaip „kokio nors keistuolio klejones“ ar kažką panašaus, arba labai norėjo tuos kūrinius pririšti prie realybės, tuo parodydami, kad ir fantastika gali nagrinėti realias žmonijos problemas. Neapleidžia įtarimas, kad pirmas paaiškinimas yra teisingesnis. Taigi galiu pasidžiaugti, kad šiais laikais to nebereikia ir skaitytojai, susidūrę su nebūtais pasauliais, nesirauko (na, aš bent jau tikiuosi, kad protingi skaitytojai nesirauko), o priima juos kaip alegorijas mūsiškiam, platformas įdomių realistiškų temų nagrinėjimui arba eskapistines platumas pabėgimui nuo niūrios kasdienybės.

Taigi tokie pamąstymai šiam antradienio vakarui. O dabar einu toliau skaityti kokios nors fantastikos, nes vis tiek tai yra geriausia literatūra, kokią turime :)

Laiqualasse

2 komentarai

  1. Na del motyvacijos, tai siuo metu yra dana daug informacijos. Sunku jau ka nors nustebinti. Ziulio Verno tipo filmai/knygos tikrai nesusilaukia tokio susidomejimo. As kaip senas banbemklis galiu pasakyt kad sugadintas jaunimas, na gal labiau suspoilintas.
    Daznai gerus mokslines fantastikos kurinius (ypac filmus) tiesiog nucheese’ina pridedami kokios nors meiles, dramos. Tai atrodytu visiskai neaktualus dalykai ziurint moksline fantastika, taciau ja prideda kad pritraukt daugiau mases. Gal ir pripratau, o gal ismokau ignoruot tokius dalykus, bet ziuredamas ekranizacija zinau kad bus to nucheezinimo. Cia del naujausio ziedu valdovo neseniai rasei kad taip buvo, matrica, inception ir kita, interstellar naujai isejes (atsakymas i fizika – meile) visur ikisa visiskai nereikalingu dalyku. Mano patarimas ignoruoji, pasiimi tai kas tau naudinga. Pasaulio aukstyn kojom neapversi, yra kaip yra.

    1. Aš ir nesakau, kad reikia apversti pasaulį aukštyn kojomis. Ir nesakau, kad šiandieninėje fantastikoje gvildenamos temos yra mažiau vertingos, nei senovinės. Kiti laikai, kitos morės, and all that. Tiesiog šiaip pasidalinau pastebėjimais ir tuo, kad man asmeniškai labiau patinka tie senoviniai kūriniai, o ne šiuolaikiniai.

Komentuoti: myslius Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.