Kur yra mokslinio metodo esmė?

XVII amžius yra laikomas šiuolaikinio mokslo pradžia. Na, buvo ir XVI amžiuje šio to – pavyzdžiui, Koperniko atradimai; ir anksčiau buvo to, ką mes dabar suprantame kaip mokslą, užuomazgų ar pavienių elementų taikymo. Tačiau mokslas mokslu tapo tik tada, kai tyrimai tapo sistematiški ir nuoseklūs, pradėjo remtis aiškiai nustatytais principais, kaip turi būti atliekami eksperimentai ir analizuojami duomenys, kad gaunami rezultatai būtų kuo objektyvesni. Šitie principai – tai mokslinis metodas, kurio, kaip ir mokslo, užuomazgų randama nuo žilos senovės laikų, bet kuris šiuolaikine forma visuotinai priimtas maždaug XVII amžiuje. Prie jo įtvirtinimo prisidėjo daugybė garsių mokslininkų, tokių kaip Renė Dekartas (René Descartes) ir kiti.

Yra daug filosofinių diskusijų ir bandymų paaiškinti, kur slypi mokslinio metodo esmė ir kodėl jis yra pranašesnis už kitus aplinkos pažinimo būdus. Per daug į jas nesigilinant, metodas susideda iš keturių elementų: stebėjimo, hipotezės, bandymo ir analizės. Stebėjimas reiškia vykstančių reiškinių… stebėjimą (netikėta, ar ne?), stebėjimo duomenų kaupimą ir sisteminimą, sistemingumų ieškojimą. Hipotezė – paaiškinimo stebimiems reiškiniams sugalvojimas. Bandymas – eksperimentas, skirtas hipotezei ir jos duodamoms prognozėms patikrinti. Analizė – bandymo duomenų nagrinėjimas.

Dar mokslinį metodą galima pavaizduoti šitaip. ©Sekrain DeviantArt'e (memai - interneto folkloras)

Galbūt pastebėjote, kad metodo elementų apibūdinimai yra gana netikslūs ir neišsamūs. Tokius juos parašiau būtent todėl, kad egzistuoja įvairios variacijos ir interpretacijos. Kai kurios yra specifinės tam tikroms mokslo šakoms, kitos – tiesiog skirtingų filosofinių krypčių požiūriai, ir taip toliau. Šiandien trumpai pakalbėsiu apie vieną tokių interpretacijų grupę, susijusią su hipotezėmis ir, sakyčiau, su pačia mokslinio metodo esme. Pašnekėti sugalvojau todėl, kad prieš porą dienų perskaičiau du tekstus šita tema ir prisiminiau dar vieną seniai matytą pranešimą, irgi ta pačia tema.

Jei bandytume išsiaiškinti, kur yra mokslinio metodo esmė, svarbiausia dalis, be kurios jis nebebūtų jis daug labiau, nei praradęs kažkurią kitą dalį, tai turbūt daugelis apsistotų kažkur ties hipotezių tikrinimu. Nes būtent tai – hipotezės ir jai patikrinti skirto eksperimento junginys – skiria mokslinį metodą nuo kitokių pažinimo būdų: grynai empirinio, kur vadovaujamasi vien natūraliais potyriais; arba grynai racionalistinio, kur viską bandoma išmąstyti vien protaujant; ir dar visokių kitokių. Tam, kad galėtume hipotezę patikrinti, ji turi būti paneigiama. Šioje vietoje pasireiškia lietuvių kalbos trūkumas – mes neturime gramatinės formos, kuria nedviprasmiškai būtų įmanoma išversti terminą „falsifiable“. „Paneigiama“ yra taisyklingas vertimas, bet dviprasmis. „Falsifiable“ reiškia, kad hipotezė yra tokia, kurią įmanoma paneigti, o ne tai, kad ji jau yra paneigta. Kodėl tai svarbu? Paneigiamumas (falsifiability) reikalingas, kad galėtume įsitikinti, ar hipotezė yra kiek nors naudinga. Naudinga hipotezė sako, kad kažką matome, nes yra taip, o ne kitaip. Eksperimentas leidžia patikrinti, ar tikrai yra taip; jei paaiškėja, kad yra kitaip, hipotezę galima atmesti. Jei hipotezė bando kažką „paaiškinti“, bet jai nesvarbu, ar yra taip, ar kitaip, ar dar visiškai trečiaip, tai ji yra nenaudinga ir prie didesnio supratimo apie taip/kitaip/trečiaip skirtumus nepriveda.

Bet net ir šiame siaurame mokslinio metodo aspekte – hipotezių paneigiamume – slypi įvairios galimos interpretacijos. Dabar jau prieiname prie tų dviejų straipsnių ir pranešimo, kuriais noriu pasidalinti. Pirmasis iš jų yra dviejų astrofizikų, Džo Silko (Joe Silk) ir Džordžo Eliso (George Ellis) komentaras, prieš savaitę publikuotas žurnale „Nature“. Komentare jie daugiausiai kalba apie stygų teoriją ir porą multivisatos idėjų, bet pagrindiniai teiginiai yra bendresni: hipotezės (ir iš jų susidedančios teorijos) yra mokslinės tik tada, kai jas įmanoma paneigti. Jeigu teorijos duodamų prognozių niekaip neįmanoma patikrinti – taigi ir paneigti – ji neturi prasmės. Atrodytų, viskas paprasta ir aišku, bet vis tiek rekomenduoju perskaityti jų esė ir komentarus po ja.

Netrukus kitame puikiame mokslinių naujienų puslapyje Science 2.0 fizikas teoretikas Johanesas Kiolmanas (Johannes Koelman) parašė atsakymą į šį komentarą. Jame jis teigia, kad stygų teorija kaip tik yra labai mokslinė, ne dėl to, kad jos teiginius galima paneigti, bet dėl to, kad jie „visą laiką yra paneiginėjami“. Turima omenyje tai, kad tokios teorijos, kaip stygų, aiškina tokią daugybę reiškinių (stygų teorija turėtų apjungti kvantinę fiziką ir reliatyvumo teoriją), kad vien tai, jog ji gali paaiškinti tai, ką paaiškina ir kitos, dalinės teorijos, jau yra stygų teorijos moksliškumo ir gerumo įrodymas. Mano supratimu, nors šis komentaras parašytas kaip atsakymas į Silko ir Eliso tekstą, iš tikro jie kalba apie skirtingus dalykus ir abiejuose tekstuose yra nemažai tiesos. Silkas ir Elisas daugiau rašo apie mokslinio metodo esmę, o Kiolmanas – apie mokslinių tyrimų naudą, kuri nebūtinai išmatuojama vien atitikimu moksliniam metodui. Taigi rekomenduoju perskaityti ir šį tekstą ir komentarus po juo.

Na, o pabaigai – dar vienas požiūris į tai, kokia hipotezė yra mokslinė, o kokia ne. Fizikas-teoretikas, kvantinės fizikos specialistas ir kvantinės kompiuterijos vienas iš pradininkų, Deividas Doičas (David Deutsch), TED pranešime kalba apie tai, ką reiškia „paaiškinimas“ kaip mokslinis terminas. Ypač įdomi ta dalis, kurioje jis pateikia pavyzdžių apie mokslinius ir nemokslinius paaiškinimus, pasiremdamas graikų mitais. Mitiniai paaiškinimai nėra moksliniai todėl, kad juos labai lengva pakeisti ir taip pritaikyti prie naujų stebėjimų duomenų. Mokslinės teorijos lengvai nepakeisi – ji duoda aiškias prognozes, ir jei jos nepasitvirtina, tuo blogiau teorijai. Aišku, mokslines teorijas irgi galima papildyti ar pataisyti, bet aukštyn kojomis apversti, visiškai neatsisakant, nepavyks.

Tai štai toks trumpas pašnekėjimas apie mokslinį metodą ir kai kurias jo subtilybes. Gali būti, kad kur nors truputį nusišnekėjau, nes mokslo filosofija nėra mano stiprioji sritis. Laukiu komentarų ir pastabų :)

Laiqualasse

P.S. Dar pora tekstų mokslinio metodo tema: Ar reikia pakeisti mokslinį metodą? irMetodas bei juo nepatenkintieji.

27 comments

  1. „Nes būtent tai – hipotezės ir jai patikrinti skirto eksperimento junginys – skiria mokslinį metodą nuo kitokių pažinimo būdų: grynai empirinio, kur vadovaujamasi vien natūraliais potyriais“

    Dėl to „nepriklauso grynai empiriniam“ būdui, turbūt turėta minty, kad stebėjimai irba bandymai atliekami neapsiribojant būtent žmogiškais potyriais, kokius jis turi prigimtinai? Jei turima omeny patį juslinį patyrimą bendrąja prasme, tuomet gal galima būtų plačiau? Nes jeigu stebėjimas ir eksperimentai yra empiriniai, tai hipotezė/teorija negali būt neempirinė? Į šitą teiginį neskaitau kv. mechanikos ir stygų teorijos, pastarojoj kaip suprantu didžiausiaą vaidmenį atlieka tai, kad matematiniai modeliai tinka paaiškinti esamus faktus, bet pačios teorijos(ar galima vadint hipotezės?) pagrindinės prielaidos nepatikrinamos empiriškai. Kol kas. Berods, kol nepastatytas visatos dydžio dal. greitintuvas.

    „(…)arba grynai sofistinio, kur viską bandoma išmąstyti vien protaujant“
    Čia vietoj sofistinio, manau reikėtų pakeisti į racionalistinį. Į empirinį ir racionalistinį kiek pamenu pažinimo filosofija tradiciškai buvo skirstoma. Patys aprašymai lyg ir teisingi.

    Dėl hipotezės ir teorijos titulų nomenklatūros. Kada teisėtai hipotezę galima vadinti moksline teorija? Jeigu eksperimentai patvirtina? Stygų teorija juk nepatvirtinta eksperimentais? Multivisatų teorija irgi teorija? Ir dar tikiu šaimtai tokių yra kitose mokslo šakose.

    1. „Jei turima omeny patį juslinį patyrimą bendrąja prasme, tuomet gal galima būtų plačiau?“

      Sakydamas „empirinis pažinimas“ turiu omeny tokį pažinimą, kur vadovaujamasi vien natūralių reiškinių stebėjimu, bet ne specialiai suformuotais bandymais, skirtais hipotezei patikrinti. Tai leidžia pastebėti koreliacijas, bet ne nustatyti priežastingumus. Manau, kad didžioji dalis liaudies išminties – medicinos, sinoptikos – remiasi būtent tokiu pasaulio pažinimu.

      „Čia vietoj sofistinio, manau reikėtų pakeisti į racionalistinį.“

      Visai gali būti. Bandžiau atsiminti, kaip vadinamas toks pažinimo būdas, bet nieko geresnio už „sofistinį“ nesugalvojau, nors jis ir ne visai tiko.

      „Kada teisėtai hipotezę galima vadinti moksline teorija?“

      Apie hipotezes, modelius ir teorijas kažkada jau rašiau, bandžiau atskirti šituos terminus. Bet nesu tikras, ar pagal tokius apibrėžimus stygų teoriją galima vadinti teorija. Multivisatos, man atrodo, teorija dažniausiai niekas ir nevadina. „Multiverse“ yra vienas iš stygų teorijos elementų, o „many worlds“ yra kvantinės mechanikos interpretacija.

  2. „Apie hipotezes, modelius ir teorijas kažkada jau rašiau, bandžiau atskirti šituos terminus.“
    Ačiū, tikrai įdomus, naudingas tiek tekstas, tiek komentarai.

    „Tai leidžia pastebėti koreliacijas, bet ne nustatyti priežastingumus.“ Čia visai ne į temą ir turbūt tupas klausimas ir jau buvo kirbėjęs anksčiau, bet dabar paminėjus žodį „priežastingumas“ kyla drąsiau. Įdomu, kaip pats supranti priežastingumą? Ir ar mokslininkas gali, aiškindamas kokį nors procesą(efektą), naudotis tam tikru prieš tai vykusiu faktu ir vadinti jį to paskesnio fakto priežastimi?
    Dabar prifilosofuosiu. Pagal mano supratimą priežastis reiškinys A, vykęs prieš reiškinį B, ir B niekuomet nebus kol nebus įvykęs A. Aš kartais paskaitau filosofinės literatūros (kuri turbūt ir pripūtė man miglos ir suvėlė protą), tai toks D. Hiumas teigia, kad priežasčių apskritai nėra, tai tik žmogiškas įprotis sieti faktus: nes jeigu stebėjimas yra visiškai priklausomas nuo patyrimo, o priežastingumas nuo laiko(sekos), tai jis yra absoliučiai induktyvus, o iš to plaukia, kad jis negali būt išprotaujamas, tik nuolat stebimas ir patvirtinamas. Todėl jeigu saulė patekėjo užvakar, vakar ir šiandien, negalima 100% sakyti, kad ji patekės ir rytoj. Vienu žodžiu mes su patyrimu niekada neprieisim 100% teisingų išvadų, nes to net neleidžia induktyvi logika.
    Kalbant apie apibrėžimus, tai Hiumas dar priduria, kad negalima išskirti jokių tikslių priežasčių A ir padarinių B, nes tarp jų sekoje gal būti dar ne vienas reiškinys, kuris irgi yra priežastis/padarinys.
    O pvz. Descartesas (ir dar ten keli) teigia (bet čia jau kitas aspektas temos), jog privalo egzistuoti dievas, kuris yra galutinė priežastis visko, nes kiekvienas reiškinys turi priežastį, priežastis(dabar jau irgi padarinys) irgi turi savo priežastį ir taip iki begalybės.

    Čia į ką aš prisvaičiojau (o kad prisvaičiojau, tai tikrai) visai nebūtina gilintis, bet jei kažką brūkšteltum, būtų smagu :)

    1. Ok, pafilosofuosiu ir aš.

      „Įdomu, kaip pats supranti priežastingumą?“

      Reiškinys A yra reiškinio B priežastis, jei reiškinys A pakeičia sistemą taip, kad joje įvyksta reiškinys B, o jei reiškinio A nebūtų įvykę, tai reiškinys B irgi nebūtų įvykęs. Nors šitoks apibrėžimas kažkoks keistas ir man pačiam, bet konkrečiau suformuluoti nelabai galiu. Reiškinio A įvykimas/neįvykimas nebūtinai šimtu procentų nulemia reiškinio B įvykimą/neįvykimą, IMHO.

      „Ir ar mokslininkas gali, aiškindamas kokį nors procesą(efektą), naudotis tam tikru prieš tai vykusiu faktu ir vadinti jį to paskesnio fakto priežastimi?“

      Manau, kad gali, bet, aišku, vien laikinės sekos (t.y. fakto, kad B įvyko vėliau, nei A) priežastingumui neužtenka.

      Manau, kad Hiumas labai gerai aprašo empirinio pasaulio pažinimo trūkumą. Jei remiamės vien gamtinių reiškinių stebėjimais, negalime įsitikinti, ar A yra B priežastis, ar jie tik atsitiktinai seka vienas po kito. Tuo tarpu mokslinis pažinimas leidžia tą pasakyti su tam tikru tikslumu (statistiniu).

      Pavyzdys – tas pats Saulės patekėjimas. Būtent iš to jos patekėjimo vakar ir užvakar negalime būti užtikrinti, kad ji patekės šiandien, netgi negalime priskirti jokios tikimybės tokiam teiginiui. Tuo tarpu suprasdami orbitinę fiziką, žvaigždžių evoliuciją ir pan., tokiam teiginiui galime priskirti artimą 100% tikimybę.

      1. « iš to jos patekėjimo vakar ir užvakar negalime būti užtikrinti, kad ji patekės šiandien, netgi negalime priskirti JOKIOS tikimybės tokiam teiginiui. »

        Nejaugi? Čia dviejų dienų laikotarpiui yra pastebėta šimtaprocentinė patekėjimo tikimybė.
        Čia turbūt yra visai neracionalu iš trumpos atkarpos stebėjimo elemente reikalauti/tikėtis analizės elemento funkcinės kokybės.
        Ar čia yra tiesiog stebėjimo elemento devalvacija?

        1. Tai, ką stebime, yra koreliacija – „ateina rytas, pateka Saulė“; arba praeina 24 valandos, pateka Saulė“. Koreliacija priežastingumo nereiškia, todėl vien iš koreliacijos daryti prognozes apie ateitį yra sudėtinga. Jas daryti galima, bet jų patikimumo įvertinti neįmanoma.

          1. Šiaip, stebėjimo elemento pagrindinė funkcija yra tik fiksuoti faktus (o ne interpretuoti juos).
            O jau kas koreliuojasi, kaip vertinasi, išsiveda jau yra hipotezės, bandymų, analizės elementų problemos.
            Taigi, jei „rytoj saulė nepatekės“ tai jau bus ne stebėjimo elemento bėda, o likusiųjų trijų.
            Ir jei tas visų elementų funkcijas belekaip keisti tarpusavyje – tai iš mokslinio metodo liks tik fikcija ir šnipštas.

            1. Čia jau, sakyčiau, prasideda semantika. Bet enivei, tegu bus taip, kaip sakai. Tokiu atveju ankstesnį mano atsakymą galima būtų pakeisti į tokį – „tai, ką gauname empirinio pažinimo būdu, yra koreliacija…“. Esmė išlieka ta pati – jei nebandome išsiaiškinti proceso mechanizmo, nekuriame hipotezės, kurią būtų galima paneigti, ir nebandome jos paneigti, priežastingumo nustatyti ir prognozių tvirtumo įvertinti negalėsime.

              1. Semantika čia ne prie ko :) ir ne į tą esmę kreipiu.

                Aptartoje pastraipoje pats potekstėje (norom-nenorom) supriešinate stebėjimą (2 rytus tekėjo saulė) su analize (suprasdami orbitinę fiziką).
                O supriešinimas, mano manymu, yra daugiau „dvaro intrigų“ elementas, ar svetimkūnis mokslinio metodo mechanizme.
                Taigi naudotojas, kuris naudoja įrankį (mokslinį metodą) visgi turi/privalo turėti nekurių žinių, įpročių ir įgūdžių juo naudotis (ir tai taikau ne jums asmeniškai /jei ką/, o aplamai).

                Tai daug kam (kaip naudotojams) tiksli mokslinio metodo samprata yra iš esmės ir nereikalinga, nes ji vis tiek bus savavališkai prifarširuota įvairių „dvaro intrigų“, ar kitokių svetimkūnių.

                1. Gali būti, kad nesusikalbame. Aš stebėjimą ir analizę supriešinu tik tiek, kad teigiu, jog tai yra skirtingi dalykai, turintys skirtingą reikšmę, bet abudu svarbūs moksliniam metodui. Nei stebėjimų, nei analizės iš mokslinio metodo išmesti negalima, todėl *vien* stebėjimai, kaip ir *vien* analizė, rezultato neduos.

                  Ar dabar aiškiau, ką noriu pasakyti?

      2. O kaip interpretuotai uzdelsto pasirinkimo kvantinio trintuko eksperimento priezastinguma? Ir kaip ji paaiskintu ivairios interpretacijos: copenhagen, bohemian, multiworlds.

        1. Sori, kas yra kvantinio trintuko eksperimentas? Apie uždelstą pasirinkimą daugmaž žinau, bet trintukas sukonfūzino… Ir šiaip nepakankamai gerai nusimanau kvantinėje mechanikoje, kad galėčiau tokius dalykus pagrįstai komentuoti :)

            1. Dabar aišku, apie ką klausi :) Bet nežinau, kaip šitą interpretuoti. Esu skaitęs apie įvairias kvantinės mechanikos interpretacijas, man šiaip labiausiai patinka daugelio pasaulių interpretacija. Šiuo atveju ji turbūt veiktų šitaip: fotono praėjimas pro detektorių sukuria įvairias visatas, o mūsų pasirinkimas, kaip stebėti fotoną, nustato, kurioje Visatoje esame. Bet šitai yra visai netikslus paaiškinimas, o kaip paaiškinti tiksliau – nesugalvoju.

  3. Wow, kokia fundamentali ir plati tema, kad net sunku iš viso pradėti ką nors pasakyti :) Dar didžiulė problema, kad tokie debatai dabar dažniausiai vyksta stygų teorijos kontekste, o kadangi nežinom mokslinių detalių, sunku kartais į kai ką įsikirsti, nors visgi reikalas čia yra platesnis.

    a) Parašyta „Šitie principai – tai mokslinis metodas, kurio, kaip ir mokslo, užuomazgų randama nuo žilos senovės laikų, bet kuris visuotinai priimtas būtent XVII amžiuje, daugiausiai Renė Dekarto (René Descartes) dėka.“
    Tai ne taip svarbu, bet jokiu būdu nederėtų išskirti Dekarto šioje vietoje. Istorija – bendrai komplikuotas dalykas, ten buvo daugybė žmonių ta kryptimi, kad „visuotinai priimtų“, galima argumentuoti, kad Galilėjus buvo svarbesnė figūra, bet geriausiai neprisirišti prie vieno asmens, bent jau prie Dekarto, nors jis ir daug padarė. Tai klaidina.

    b) Dar smulkmena, kaip jau nurodė komentatorius, „sofistinis“ visai netinka, o „racionalistinis“ visai gerai tame kontekste.

    c) Na, taip dabar pilna pasisakymų šiomis temomis, susijusių su priešakinės fizikos neaiškumais. Visiškas bumas. Nuorodų tai šimtus galima pririnkti: pvz., Sabine Hossenfelder rėžė (verta dėmesio) https://medium.com/starts-with-a-bang/does-the-scientific-method-need-revision-d7514e2598f3
    Chad Orzel http://scienceblogs.com/principles/2014/12/19/method-and-its-discontents/ ir t.t.

    d) Su simpatija žiūriu į George Ellis’o ir Joe Silk’o motyvaciją: kai prasideda kalbos apie „post-empirinį mokslą“ ar „post-empirinį teorijų patvirtinimą“, ar „elegancijos pakaks“, tai sunku nesunerimti. Visa tai lengvai gali nuvesti į šunkelius.

    e) Bet prie falsifikuojamumo ir Karlo Popperio nereikia taip prisirišti (Popperis visokių ten vėjų yra prikalbėjęs). Į falsifikavimo kriterijų reiktų greičiau žiūrėti kaip neigiamą kriterijų, galbūt būtiną, bet bent jau nepakankamą. Tas kriterijus gali padėti atmesti visokius aptakius plepalus, bet būtina kalbėti bendrai apie empirinės kontrolės (išbandymo) idėją. (Beje, Popperis buvo anti-verifikacionistas.)

    f) Kaip ten pagal Koelmaną stygų teorija „visą laiką yra paneiginėjama“, tai neaišku kol kas. Nors, galimas daiktas, su falsifikuojamumu galima dažniausiai kaip nors išsisukti.
    „mokslinių tyrimų naudą, kuri nebūtinai išmatuojama vien atitikimu moksliniam metodui“ – nelabai suprantama. Mokslinio metodo, koks jis bebūtų ar nebūtų, elementai yra kaip įrankiai, kaip jais naudą matuosi? Kokia nauda čia turima omenyje?

    g) „Aiškinimo platumas (potencialas)“ nelabai daro įspūdį: astrologija irgi viską gražiai paaiškina.

    h) Įdomu, tai, kad tokiose situacijose moksle, kurios yra arba krizinės, arba kai kas užuodžia krizę (nesakau, kad dabar yra tokia krizinė), kažkaip apeliacijos į filosofus padažnėja (prisiminkime, tarkime, XIX-XX a. sandūrą ir Einsteiną ir pan.). Reiktų betgi prisiminti, kad tarp filosofų yra visokių briedo meistrų a la postmodernistai, o ir kalbant ne-queer filosofus kai kurie jų debatai gali iškreizinti, o ir sutarimo mažoka. Bet, manau, visgi bendras darbas yra įmanomas, tegu ir nežmoniškai sunkus, nekalbant net apie žmogiškuosius faktorius.

    i) Man dar įdomus aspektas yra – kaip tai susiję su teorijos dominavimu eksperimento atžvilgiu tam tikruose sluoksniuose XX amžiuje. Yra tokia įdomi knygelė – Iano Hackingo „Representing and Intervening“ (ypač II dalis), kuri būtų relevantiška: http://www.pagrindai.lt/science/tag/ian-hacking/ Jei pavyks grąžinti savo tinklaraštį, tai reiks grįžti prie šios knygos.

    j) Kažkas citavo Bobo Dylano “Absolutely Sweet Marie” metodologiniame kontekste: „But to live outside the law, you must be honest.“

    1. Taigi, pagaliau radau daugiau laiko atsakymui.

      a) „jokiu būdu nederėtų išskirti Dekarto šioje vietoje“. Ok, pakeisiu tekstą. Man kažkodėl buvo susidaręs įspūdis, kad Dekartas yra vienas iš svarbiausių žmonių šioje mokslo istorijos vagoje, bet matyt tas įspūdis buvo neteisingas.

      b) „sofistinį“ į „racionalistinį“ irgi pakeisiu.

      c) Dėkoju už nuorodas, jas pridėsiu teksto pabaigoje.

      d) Visiškai pritariu; man atrodo, kad Silk ir Ellis tekstas yra tarsi „sanity check“ visokiems mokslininkams, kurie gali norėti per daug nueiti į dvasingumus.

      e) Na taip, čia irgi sutinku. Man atrodo, kad nei viename iš aptartų tekstų ir nebuvo aiškinama, kad paneigiamumas yra pakankamas kriterijus atsijoti grūdus nuo pelų. Kai kuriuos pelus jis atskiria, bet tikrai ne visus.

      f) Kaip suprantu, Koelmann’as aiškina, kad stygų teorija yra naudinga jau vien tuo, kad gali paaiškinti viską, ką ir kvantinė fizika bei reliatyvumas (nežinau, ar tikrai viską, bet tebūnie); taip pat kad gali išspręsti kai kurias teorines šių dviejų teorijų sandūros problemas. Nors tokie sprendimai ir neduoda paneigiamų hipotezių, jie vis tiek gali būti laikomi naudingais.

      g) Vėlgi, šitas atributas pats savaime visko nenulemia, bet, mano supratimu, yra naudingas. Teorija, galinti paaiškinti daugiau reiškinių, yra geresnė už teoriją, galinčią paaiškinti mažiau reiškinių, jei visa kita yra vienoda.

      h) Įtariu, kad filosofija leidžia pažiūrėti į mokslo problemas kitu kampu, neužsidarant techniniuose debatuose. Tai gali leisti gimti naujoms idėjoms.

      i) Būtų įdomu paskaityti.

      j) Geras požiūris :)

  4. k) Chad Orzel rašo: „(There’s also the faintly toxic notion that phenomenology is for second-raters (paraphrasing Dyson paraphrasing Oppenheimer). Which is another of the many pathologies afflicting academic physics…)“
    Ar pačiam neteko su tuo susidurti fizikų sluoksniuose? Kaip ten teoretikų-ekperimentatorių santykiai? Gal kokių asmeninių pastebėjimų turėtum? :)

  5. „Esmė išlieka ta pati – jei nebandome išsiaiškinti proceso mechanizmo“
    Taip, būtent čia manau ir yra mokslo esmė, arba pagrindinis tikslas – tai išsiaiškinti visiškai tikslius kiekvieno proceso mechanizmus ir santykius tarp kiekvieno jų. Toks mano (nežinau ar teisingas) požiūris į mokslą.

    Mechanizmus aiškina teorijos. Gal net galima interpretuot, kad viskas, kas vyksta visatoje, yra vienas mechanizmas, tik mes per siaurai matome, tai skaidome į atskiras dalis. Čia turbūt ir yra ToE (theory of everything) tikslas. Aš manau, kad svarbi problema moksle yra ne tik aiškinimasis konkrečių-siaurų sričių neaiškumų (aišku šito jokiu būdų nesumenkinu), o pati visa ko suvienijimo problema. Fizikai nesuvienija RT ir QM. Daugelio biologiinių procesų negali paaiškinti (bio)cheminiai mechanizmai. Apskritai tie tarpai tarp atskirų gamtamokslių disciplinų labai dideli, o pagal mane, jų neturėtų būti. Čia kaip paveikslas, kuris labai grubiai tapomas su labai mažai atspalvių, jokių perėjimų, be perspektyvos. Viskas gamtoje (biologija, biochemija, geologija ir etc etc) turėtų būti paaiškinama per kiekvieną laipteliu fundamentalesnį mokslą, kol galiausiai viskas paaiškinama per patį fundamentaliausią – fiziką. Aišku tokiu teiginiu užkraunu baisų darbą fizikams – nepykit. Deja, kolkas tokių bandymų nepastebėjau (gal blogai stebiu?). Ech, bet aš čia vėl visai ne į temą prifilosofavau.

    Grįžtant prie mechanizmų ir mokslo esmės. Čia vėl bent jau man rodosi, kad didelis galvos skausmas, aiškinantis gamtos mechanizmus (kuriant teorijas) absoliučiu tikslumu, yra indukcija – dar vis (bent jau vieningai) neišspręsta Hiumo indukcijos pateisinimo problema, kurią čia šiek tiek aš ir Laiqualasse aptarinėjom. Kaip supratau vieningo problemos sprendimo dar nėra? Nesidomėjau per daug, bet kiek žinau, kažką bandė daryt Carnapas ir Popperis ir nežinau ar padarė. Popperis, žinau, atsisakė požiūrio, kad mokslinės teorijos apskritai yra indukcinės prigimties, atseit – dedukcinės. Man skamba labai keistai (man dedukcija tik matematikoj ir logikoj veikia), bet aš nekvalifikuotas ir plačiai nesigilinęs į tai. Gal kažką apie Hiumo problemos būklę šiuo metu Edmundas pakomentuotų?

    p.s. kalbant apie tikslumą, nežinau, kiek čia siejasi su mano pask. pastraipa, bet prisiminiau ir Heisenbergo neapibrėžtumo principą (man tai tamsus miškas), tai jeigu kvantiniam – bene kolkas fundamentaliausiam lygmeny tikslumas neįmanomas, ar galima kalbėti apie tikslumą kituose lygmenyse ir teorijose – nežinau. Gal tada viskas ką prirašiau krenta ant Heisenbergo principo ir nėra ką aiškintis. Problema išspręsta jos neišsprendžiamumu?
    Gal myslius ar laiqualasse turi čia nuomonę?

    1. Ribos tarp mokslo disciplinų kuo toliau, tuo labiau nyksta :) Bet išlieka problema, kad, pavyzdžiui, biologinės sistemos yra tokios sudėtingos, fizikiniu požiūriu, kad jas aiškinti per fiziką yra praktiškai neįmanoma užduotis. Galima fizikiškai paaiškinti kai kuriuos aspektus ar atskirus procesus, bet iš fizikinių principų ateinančio net ir paprastų gyvų organizmų modelių dar reikės palaukti. Net nežinau, ar ląstelės veikimą vien fizikiškai sumodeliuoti šiuo metu įmanoma. Aišku, yra įvairaus detalumo artinių – nuo kirminukų iki žmogaus smegenų – bet tai yra artiniai.

      Dėl neapibrėžtumo – gali būti, jog fundamentaliame lygyje ir nėra įmanoma vienareikšmiškai nurodyti priežastingumo, t.y. kad reiškinys A tikrai sukels poveikį B. Bet vis tiek bus galima nurodyti tų reiškinių tikimybes, o to, mano supratimu, mokslui ir pakanka.

    2. Sakykim turim:
      1) bangine funkcija (elektrono atstumas H atome): |psi_100|^2 = (1 / pi) / r0^3 / (e^(2r/r0))
      2) black body radiacijos formule: I = (2hc) / lambda^3 / (e^(hc/lambdakT) – 1)
      Klausimas: kurios is siu formuliu tera aproksimacijos?

      1. Nežinau, bet manau, kad abi. Turbūt suprantu, ką nori pasakyt. Teorija yra realybės aproksimcija, sunku įtraukti visus veiksnius. „Bet vis tiek bus galima nurodyti tų reiškinių tikimybes, o to, mano supratimu, mokslui ir pakanka.“

        1. Na taip, butent tai ir turejau omeny. Visada kazka aproksimuojam, kazka suabstraktinam, kazko neitraukiam.
          Apie tikimybes: sakykim turim skaiciu aibe: {1, 2, 3, 4, 5, 6, 7} Sakykim kad kas sekunde visi skaiciai padideja vienetu, pasiekus desimt skaicius tampa 0, taciau vienetas turi savybe jog yra 50% tikimybe jam pavirsti ne i dvejeta o i trejeta. Tokios sistemos evoliucija laike yra nederministine, taigi jei tu itrauki bent viena faktoriu kuris yra nedeterministinis – visa sistema tampa nedeterministine, o koki skaiciu rasi tam tikru metu gali tikimybiskai suzinoti tik tuo metu paziurejes i aibe. Sakykim paziurejus i aibes trecia nari randi skaiciu 3, bet tu negali zinoti sis skaicius pries sekunde buvo 2 ar 1. Taigi informacija tampa neatsukama laiku atgal.
          I kvantine informacija galima ziureti kaip i skaicius. Juoduju skyliu fizikai, nagrinedami informacijos praradimo paradoksa priima griezta determinizmo forma, teigdami kad bangine funkcija gali buti atsukta laiku atgal. Be tokio teiginio kitaip ir paradokso nebutu. Schrodingerio lygtis apraso deterministine bangines funkcijos evoliucija laike. Neesu tikras is kur cia tos tikimybes randasi. Galbut sunkiausia suvokti kad bangines funkcijos evoliucija apraso jog daleles vienu metu yra visur o tik rasti jas tam tikrame regione yra tikimybiska. Na bet cia normalu, taip ir turi buti. Mes patys matavimus atliekame banginemis funkcijomis (fotonais, elektronais). Taigi ir atsiranda pozicijos ir momento neapibreztumas (Heizenbergas).
          Vat cia ir yra problema – matavimas. Nes teoriskai zinant visas bangines funkcijas galima butu jas atsukineti atgal ar prasukineti i prieki. Gal nelabai pats suprantu, bet to randomiskumo-tikimybiskumo nematau.
          Siaip mano manymu ToE tikslas yra suvokti kad nera desniu ir nera formuliu ir net nera jokiu konstantu. Atsiradus kokiam nors unification’ui atsiranda ir supratimas kad du reiskiniai is tikruju yra vienas ir tas pats, ir kad kitaip ir buti negali.
          Simuliuot/skaiciuot biologinius procesus tampa apsurdiskai sudetinga. Jei sakykim tik vienas is milijardo spermatozoidu pasiekia savo tiksla – zmonijos tikimybe butu 1/(1000000000)^7000000000, kazkoks absurdiskai didelis skaicius (palyginimui googol =10^100)

  6. Apie paneigiamumą: yra tokia „Teory of constraints“, t.y. TOC. Vienas iš šios teorijos metodų yra dilemos ir jų sprendimo būdas paišant konfliktų debesis.

    Tai va konstruojant tą debesį naudojami argumentai, arba hipotezės, kurioms ypatingai svarbi ši paneigiamumo savybė. Neteisingos hipotezės griauna visą konfliktų debesį ir veda jį į aklavietę.

    Principe visa TOC prigimtis yra mokslinio metodo taikymas ir propagavimas vadyboje.

    TOC bažnyčios mesijai skelbia gerą žinią: mokslinis metodas vadyboje veikia! :-)

Komentuoti: Laiqualasse Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *