Praeitą savaitę, nors ir diena vėluodamas, į pirmąjį bandomąjį skrydį pakilo Orionas. Kai kurie komentatoriai šneka, kad tai atvertė naują kosminių tyrimų istorijos puslapį, nes pasiekimas tikrai puikus. Aišku, darbo priešaky dar daug, bet viskas eina taip, kaip ir turėtų. Kitoje pasaulio pusėje Japonija išsiuntė misiją į asteroidą, o toli kosmose atsibudo Plutono link skriejantis zondas. Visa tai ir daugiau – po kirpsniuku.
***
Oriono skrydis. Pakilimo aikštelėje Orionas stovėjo jau keletą savaičių, bet uždarytas transportavimo dėžėje, o oficialiai atidengtas buvo tik ketvirtadienį ryte. Ketvirtadienį buvo suplanuotas ir skrydis, bet keletas problemų – stiprūs vėjo gūsiai, per arti priplaukęs laivas ir problemos su vožtuvais raketoje-nešėjoje – privertė jį atidėti viena diena vėliau.
Penktadienį viskas ėjosi be problemų ir erdvėlaivis pakilo tiesiog nuostabiai gražiai. Skrydis iš viso truko puspenktos valandos, jo metu beveik du kartus apskrieta aplink Žemę, pakilta į 5800 km aukštį (toliau nuo Žemės žmonėms tinkami erdvėlaiviai paskutinį kartą nutolę buvo Apolo misijų metu), išbandyta skrydžio kontrolės programinė įranga bei nusileidimo sistema. Orionas sėkmingai nukrito į Ramųjį vandenyną.
Oriono projekto tikslas yra sukurti erdvėlaivį, galintį saugiai nugabenti žmones į Marsą ir dar toliau nuo Žemės. Tam, aišku, reikės išspręsti daugybę problemų, bet viską padaryti įmanoma. Tiesa, iki realaus naudojimo dar reikės palaukti – netgi kitas bandomasis skrydis numatytas tik antroje 2018-ųjų metų pusėje. Iki tol bus toliau dirbama ir tobulinamos sistemos, kad astronautams skristi būtų saugu.
Beje, svarbus ne tik pats Orionas, bet ir jo raketa-nešėja, United Launch Alliance pagaminta Delta IV Heavy. Ji yra tik viena iš daugelio naujos kartos ypač galingų raketų, kurios gali iškelti į Orioną panašius erdvėlaivius į orbitą. Taigi ne tik NASA, bet ir kitos kosmoso agentūros bei netgi privačios firmos taikosi vis daugiau ir daugiau keliauti į kosmosą.
***
Asteroido misija. Trečiadienį Japonija sėkmingai paleido naują misiją į asteroidą. Zondas Hayabusa-2 išskrido į asteroidą 1999 JU3. Planuojama, kad taikinį jis pasieks 2018-aisiais metais, paims mėginių nuo asteroido paviršiaus ir grąžins juos į Žemę 2020-aisiais.
Sužinoti kuo daugiau apie asteroidus verta dėl įvairių priežasčių. Viena iš jų yra gynybos nuo asteroidų smūgių sistemos kūrimas. O tokia sistema tikrai reikalinga, nes asteroidai pro šalį laksto kasdien. Štai dar du, ką tik atrasti, asteroidai praeitą savaitę praskrido vos truputį toliau nuo Žemės, nei Mėnulis. Jie abu nedideli – 27 ir 6 metrų skersmens – taigi pavojaus Žemei nekėlė, bet jų egzistavimas primena apie galimus didesnius pavojus kosmose.
***
Prarastoji atmosfera. Kai Žemė buvo labai jauna, jos atmosferą sudarė anglies dioksidas, vandenilis ir vandens garai. Šios atmosferos dabar beveik nebeliko net uolienose, o geologiniai duomenys rodo, kad Žemė atmosferos buvo beveik visiškai netekusi net du kartus. Dabar pasiūlytas mechanizmas, kaip tai galėjo įvykti: atmosfera išnyko dėl meteorų bombardavimo. Bombardavimas smulkiais asteroidais yra žymiai efektyvesnis, nei dideliais: jis sukuria dujų burbulus, kurių energijos užtenka išlėkti iš Žemės į kosmosą. Tam, kad tokį patį efektą sukurtu vienas smūgis, smūgiuojantis objektas turėtų būti maždaug Marso dydžio. Maži meteorai turėjo dar vieną reikšmingą efektą: jie atnešė naujos atmosferos sudedamąsias dalis – azotą ir deguonį. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Marso gyvybė. Klausimas apie tai, ar Marse kada nors egzistavo, o gal ir dabar egzistuoja, gyvybė, neduoda ramybės daugeliui mokslininkų. Dabar grupė jų paskelbė iš Marso atlėkusio Tissint meteorito analizę, kurioje teigia radę organinių junginių pėdsakų. Gali būti, kad uolienoje šie pėdsakai atsirado, kai pro ją tekėjo daug organikos turintis vanduo. Tyrimas publikuojamas žurnale Meteoritics & Planetary Science.
Beje, dabar Marsą patyrinėti galite ir jūs. Marso apžvalgos zondo (MRO) komanda prašo mėgėjų entuziastų pagalbos tyrinėjant ir identifikuojant įvairias planetos paviršiaus struktūras. Vienas iš tokio projekto tikslų – nustatyti, kaip kinta Marso paviršius ateinant pavasariui.
***
Keistuolė atmosfera. Jau beveik dešimt metų praėjo nuo tada, kai ant Saturno palydovo Titano paviršiaus nusileido zondas Huygens. Per tą laiką zondas Cassini daugiau nei šimtą kartų praskrido arti Titano, darydamas įvairias jo nuotraukas. Visgi šio kūno atmosfera vis dar lieka paslaptinga. Neaiškus netgi tikras jos tankis, nes skirtingi matavimai duoda tarpusavyje nesutinkančius duomenis. Tikimasi, kad per artimiausią praskridimą po poros dienų pavyks šią paslaptį išsiaiškinti.
***
Bundantys horizontai. Šeštadienį iš keletą savaičių trukusio miego pabudo zondas New Horizons, skrendantis Plutono link. Kitų metų liepą jis praskris labai arti šios nykštukinės planetos, o paskui keliaus tolyn kitų Kuiperio žiedo objektų tyrinėti. Pats pabudimo procesas nėra kažkas ypatingo, bet malonu, kad viskas įvyko sėkmingai.
Prieš septynerius metus, skrisdamas pro Jupiterį, zondas padarė keletą šios sistemos nuotraukų. Iš jų matyti, kad zondo kameros veikia puikiai, taigi galime tikėtis ir daugybės aukštos kokybės Plutono nuotraukų.
Viena iš New Horizons užduočių yra Plutono atmosferos tyrimai. Atmosfera yra labai reta, todėl tiesiog tyrinėti ją būtų pernelyg sudėtinga. Taigi pagrindinis būdas nustatyti cheminę sudėtį, tankį ir storį bus fotografuoti Saulės užtemimą, kurį zondas pamatys jau praskridęs Plutoną. Tada zondas skris pro Plutono šešėlį ir nufotografuos planetos vainiką, apšviesą Saulės spindulių.
***
Ultragreitos žvaigždės. Dar 1988-aisiais metais buvo iškelta hipotezė, kad žvaigždės kartais gali būti išmetamos iš galaktikų. Vėliau tokių žvaigždžių atrasta mūsų Galaktikoje ir jos apylinkėse, o dabar publikuota net keletas tyrimų rezultatų, kuriuose teigiama, kad tokių žvaigždžių gali būti daugybė, kone kas antra žvaigždė Visatoje gali nepriklausyti galaktikoms. Turbūt įdomiausias šių tyrimų rezultatas yra teiginys, kad kai kurios žvaigždės gali būti išmetamos greičiais, palyginamais su šviesos greičiu. Žvaigždės iš galaktikos išmetamos, kai centrinė supermasyvi juodoji skylė suardo dvinarę žvaigždę – tada viena narė lieka prie juodosios skylės, o kita nulekia tolyn. Jei dvinarę sistemą pakeistume kita masyvia juodąja skyle, aplink kurią sukasi paprasta žvaigždė, pastarosios greitis gali pasiekti net trečdalį šviesos greičio. Tokios žvaigždės gali pasitarnauti gimtųjų galaktikų tyrimams, nes jas būtų galima tyrinėti atskirai nuo galaktikos ir iš žvaigždžių savybių pasakyti nemažai apie galaktikos savybes. Tyrimų rezultatai arXiv (pirmas, antras).
***
Savaitės paveiksliukas – tiesiog gražus Medūzos ūkas, esantis Dvynių žvaigždyne. Šis ūkas yra supernovos liekanos IC 443 dalis; supernova sprogo prieš 30 tūkstančių metų, bet jos įkaitintos dujos vis dar plečiasi ir keičia aplinkinės medžiagos struktūrą.
***
Savaitės filmukas – apie mažiausias žvaigždes. Dažnai astronomijoje kalbama apie įvairius didžiausius dalykus, tad įvairovės dėlei galima pakalbėti ir apie mažiausius. Kokią mažiausią žvaigždę galime matyti plika akimi? O kokia apskritai gali būti mažiausia žvaigždė?
[tentblogger-youtube 1X3a7f3awng]
***
Plintantis sprogimas. Sprogimo bangos turi tokį bruožą, kad jos plinta. Vienos tokios astronominės bangos plėtimosi įrodymas neseniai buvo aptiktas Hablo nuotraukose. Tai – Homunkulo ūkas, gaubiantis žvaigždę Kilio etą. Ši žvaigždė yra labai masyvi ir netrukus sprogs supernova, o šiuo metu nusimetinėja išorinius sluoksnius, tarsi lėtai sprogtų. Ūkas yra tų nusimestų sluoksnių sustumta medžiaga. Jau seniai žinoma, kad jis turėtų plėstis, bet dabar tą pavyko vaizdžiai parodyti, palyginus 1995-aisiais, 2001-aisiais ir 2008-aisiais Hablu darytas nuotraukas. Jose aiškiai matyti, kaip ūko gabaritai padidėja.
***
Neinfliacinė kosmologija. Infliacija – idėja, kad labai menką pirmosios egzistavimo sekundės dalį Visata plėtėsi eksponentiškai – yra vienas iš kertinių standartinio kosmologinio modelio elementų. Bet ją įrodyti nepriklausomai – labai sudėtinga, taigi nekeista, kad egzistuoja ir alternatyvių modelių, kurie bando apsieiti be infliacijos. Dar viena tokių modelių kūrimo priežastis – anomalijos kosminėje foninėje mikrobangėje spinduliuotėje, kurių egzistavimas yra labai menkai tikėtinas. Vienas toks modelis vadinasi R(h) = ct kosmologija; ši formulė reiškia, kad Hablo spindulys R(h) yra lygus šviesos greičiui, padaugintam iš Visatos amžiaus. Toks sąryšis galioja ir standartiniame kosmologiniame modelyje, bet tik dabartiniame Visatos amžiuje – gerokai anksčiau ir gerokai vėliau jis pasikeistų. Sąryšio nekintamumas reiškia ir tai, kad Visatos plėtimasis buvo labai tolygus, be jokių ypatingų pokyčių, analogiškų infliacijai ar plėtimosi greitėjimui dėl tamsiosios energijos. Šiame modelyje foninės spinduliuotės anomalijos yra žymiai labiau tikėtinos, nei standartiniame. Tiesa, šie paaiškinimai modelio teisingumo dar neįrodo, taigi problema lieka neišspręsta. Modelio populiarų pristatymą rasite arXiv, o kosminės foninės spinduliuotės anomalijos nagrinėjamos Astronomical Journal. Įdomu ir tai, kad daugeliu kriterijų R(h) = ct modelis yra tikslesnis realybės atspindys, nei ΛCDM kosmologinis modelis.
***
(Ne)spalvotas kosmosas. Daugelis nuotraukų, kurias atsiunčia zondai iš kitų planetų, yra nespalvotos. Kodėl? Nejaugi negalima į juos prikišti spalvotų fotoaparatų? Ir kodėl kartais to paties objekto nuotraukos būna skirtingų spalvų? Apie visa tai – pažintiniame straipsnyje. Trumpai tariant – zondų nuotraukos yra nespalvotos todėl, kad taip jos gali būti šviesesnės, nereikia tokio ilgo išlaikymo. O skirtingos spalvos dažnai reiškia skirtingų filtrų naudojimą, kas leidžia nustatyti įvairias tiriamo objekto savybes.
***
Pabaigai – papildoma gera naujiena: atrodo, kad sulauksime antrojo „Cosmos“ sezono! To paties, su Nilu Taisonu. Pirmas buvo šaunus, antras, tikėkimės, irgi nenuvils.
***
Štai ir visos naujienos šiam kartui. Kaip visada, laukiu klausimų ir komentarų.
Laiqualasse