Gyko komentarai. Bilbiada

Neseniai įvyko trečiasis „Hobito“ filmas. Kai kur praeitą savaitę, kai kur šią. Ir aš jį pažiūrėjau, net du kartus – pirmiausia „Hobitiadoje“, maratone su pirmais dviem, paskui ir atskirai. Apie pirmus du filmus nieko detalaus niekur nerašiau, nes neturėjau ką ypatingo pasakyti. O apie visą trilogiją šiek tiek minčių susikaupė, tai išguldysiu ant šito virtualaus popieriaus. Savaime suprantama, bus spoilerių.

Gandai ir kalbos, tai rimtesnės, tai mažiau rimtos, apie „Hobito“ ekranizaciją prasidėjo beveik iškart po „Žiedų Valdovo“ trilogijos pabaigos. Nelabai atsimenu visų peripetijų, nors pats irgi šiek tiek sekiau naujienas. Realus laukimas prasidėjo maždaug 2012-ųjų pradžioje, kai pasirodė pirmieji „Hobito“ (tuo metu dar buvo numatomi du filmai) kūrybinių užkulisų vaizdo siužetai ir reklaminės nuotraukos. Jau tada pasigirdo ir griežta kritika, kad dvorfai atrodo nedvorfiškai ir kad nieko gero iš šitų filmų tikėtis neverta. Nelabai į šitas kalbas kreipiau dėmesio, laukiau kažko panašaus, kaip „Žiedų Valdovas“.

2012-ųjų vasarą kūrėjai paskelbė, kad „Hobitas“ irgi bus trilogija. Reakcijos, kiek atsimenu, buvo įvairios – nuo džiaugsmo, kad bus daugiau galimybių pasižiūrėti į Viduržemę Naujosios Zelandijos pavidalu, iki nerimo, kad ištempti vieną nelabai ilgą knygą į tris filmus bus sudėtinga. Aš buvau kažkur per vidurį; pasirodo, nerimautojai buvo teisesni, nei besidžiaugiantieji. Bet prie šito dar grįšiu.

Šioje vietoje turėčiau parašyti šį tą apie „vienos knygutės vaikams“ ištempimą į du ar tris filmus. Ne vieną kartą Piteris Džeksonas (PJėjus, kaip jį vadina tolkinistai) buvo užsiminęs, kad ekranizacijoje remsis ne vien „Hobito“ knyga, bet ir kontekstine informacija, esančią „Žiedų Valdovo“ prieduose. Ta informacija – tai nelabai daug teksto, bet pakankamai įvairių įvykių paminėjimų, kad medžiagos netrūktų ir trims filmams. Tik panaudoti teisingai reikia. O teisingam panaudojimui koją kiša „Hobito“ ir „Žiedų Valdovo“ skirtingumas. „Hobitas“ yra knyga vaikams; ir jos tonas, ir siužetas turi daugybę vaikiškos pasakos ir pasakinio humoro elementų. Tuo tarpu „Žiedų Valdovas“ yra epinės fentezi kūrinys, su tam žanrui būdingu didingumu ir pavojų grėsmingumu. Norint apjungti vieną su kitu, reikia aiškiai nuspręsti, koks turi būti filmas – ar vaikiškos pasakos ekranizacija, ar „Žiedų Valdovo“ priešistorė. Žiūrint filmus, labai dažnai atrodė, kad PJėjus dėl šito niekaip nesugebėjo apsispręsti.

Bet dabar grįžkime į 2012-ųjų gruodį. Ateina pirmojo „Hobito“ filmo premjera, aišku, tolkinistai einame į ją kartu, Vingio kino teatre. Užgęsta šviesos, pasirodo užrašas „The Hobbit“, salėje pasigirsta tikrai gausūs plojimai. Šaunu, vadinasi gykai susirinko. Bet po filmo kažkodėl nelabai kas ploja, susižavėjimo šūksnių irgi mažai. Tiesiog… filmas nėra blogas, bet netraukia iki to, kokį įspūdį kažkada padarė „Žiedo Brolija“. Aišku, tame yra ir nostalgijos elementas, ir šiaip konteksto (šiais laikais aukštos techninės kokybės fantastinis filmas nieko nestebina), bet negalima paneigti ir objektyvesnių filmo trūkumų. Vėliau jie atsikartojo ir kituose: keistas scenų sudėliojimas (nežinau, kaip geriau lietuviškai tą pavadinti; angliškai tai vadinama pacing – veiksmo sudėliojimas laike, kuriuo momentu kuri scena eina); labai nevienodas filmo tonas – kaip rašiau aukščiau, nesuprasi, ar PJėjus norėjo ekranizuoti pasaką vaikams, ar rimtą ir niūrų „Žiedų Valdovo“ analogą; man prisidėjo ir nukrypimai nuo kanono – net ir po visų trijų filmų nesuprantu, kam reikėjo atgaivinti Azogą, nes tokį patį, jei ne didesnį, emocinį svorį galėjo turėti ir siužetinė linija apie Bolgą, norintį atkeršyti už tėvo žūtį.

Man labai patiko šitas patrolinimas. Kai į ekraną pradėjo lįsti aitvaro galva, tikrai ne vienas pagalvojo, "nejaugi Smogas toks siaubingai prastai padarytas?", o tada paaiškėjo, kad ten tik aitvaras.

Čia galiu pasisakyti ir apie savo požiūrį į nukrypimus nuo kanono. Nesu iš tų puristų, kurie piktinasi Taurielės ar netgi Radagasto buvimu filme, nes Radagastas nefigūravo „Hobito“ knygoje, o Taurielė apskritai yra filmo kūrėjų išgalvotas personažas. Taip pat man iš principo netrukdo jokios scenos, kurios neaprašytos knygoje, bet galėjo įvykti (tad net ir orkų komandosai Ežero mieste neatrodo taip jau blogai). Trukdo man tiktai tos scenos, kurios akivaizdžiai prieštarauja kanoninei informacijai – tas pats Azogas, nazgūlų „kapai“, dvorfų išskyrimas Ežero mieste ir panašios.

Nepaisant keleto problemų, pirmame filme buvo labai daug gražių vietų. Bilbo vaidyba nuostabi, Naujoji Zelandija nuostabi, Torinas, Balinas ir Bofuras – puikūs dvorfai. Nepasakyčiau, kad žiūrėjimas prailgo. Filmą kine žiūrėjau porą kartų, dar porą kartų pažiūrėjau išplėstinę versiją, kai ji jau pasirodė. Ta buvo geresnė, susidarė įspūdis, kad filmo karpymas kino teatrų variantui (nes pirma buvo sumontuotas išplėstinis variantas, o paskui iš jo iškirpta gal pusvalandis scenų) buvo daromas paskubomis, rimtai negalvojant, kurios scenos tikrai naudingos filmui, o kurios – ne. Tai – dar vienas iš įspūdžių, neapleidusių per visus tris filmus.

2013-ieji metai, antrasis filmas. Iki jo pasirodo dar pora kūrybos proceso filmukų, keletas reklaminių nuotraukų. Pamatome Beorną, kuris man atrodo nuostabus, nes išvengta jo pavertimo „fentezi vikingu“, ko labai bijojau. Taip pat pamatome ir Smogą, kuris tarp filmų praranda dvi kojas… Na, pirmojo filmo išplėstinėje versijoje Smogo scenos yra pataisytos, priekines kojas sujungiant su sparnais, bet toks neatitikimas vis tiek truputį nervina.

Šiaip filmas irgi patiko. Ne tiek labai, kiek pirmas, bet tikrai blogu nepavadinčiau. Tik jis yra ištemptas, ir vėl problemos su pacingu. Iki Ežero miesto chebra nusigauna per mažiau nei valandą, o jame veiksmas vyksta pusantros. Nenormalu. Beni Hilo šou lygio bėgiojimai nuo drakono – irgi komiški bei gerokai per ilgi. Prieš savaitę vėl žiūrėdamas šitą filmą „Hobitiadoje“ vis pagalvodavau, kad tai vieną, tai kitą sceną laisvai būtų galima išmesti, ir filmas nuo to nė kiek nenukentėtų. Tik patrumpėtų kokia valanda, o tai būtų visai į gerą. Buvo jame ir daugiau juokingų scenų, pavyzdžiui orkai-nindzės. Taurielės ir Kilio meilės istorija labiau nepatiko netgi ne tuo, kad nekanoninė, o tuo, kad prasidėjo puikiai (jų pokalbis Tranduilo kalėjime buvo visai gražus skirtingų padermių atstovų pasidalinimas gyvenimiška patirtimi), bet paskui tapo patetišku muilo-operišku ilgesingu žiūrėjimu ir dūsavimu. Liūdna, bet apskritai filmo nesugadino.

Viena iš smagesnių filmo vietų - kai Bilbas, užsimovęs žiedą, pradeda suprasti vorų kalbą. Tik gaila, kad nusimovęs žiedą nenustojo jos suprasti.

Na, ir galiausiai prieiname prie šių metų ir paskutinio filmo. Porą kartų jį pažiūrėjęs susidariau tokią nuomonę – jei ne mūšis, viskas būtų labai gerai. Turiu omeny, kad visos tos filmo dalys, kurios nėra Penkių Armijų mūšis arba vyksta ne jo metu, yra visai geros. Ir Smogo mirtis, ir žmonių/elfų/dvorfų konfrontacija, ir Torino pakvaišimas, ir Bilbo pabėgimas atiduoti Arkenstouną, ir Torino mirtis, ir Bilbo grįžimas namo – viskas tikrai gerai padaryta (tik vėlgi matosi greičiausiai keisti karpymai; girdėjau gandų, kad išplėstinėje versijoje pamatysime Torino laidotuves ir Daino karūnavimą, kurių čia labai trūko). O štai mūšis… komedija ir chaosas, tikrai ne gerąja prasme. Lakstymai tai šen, tai ten, karinės taktikos skylės tokios, kad net man akivaizdžios, RPG žaidimų klišės (išlindo trylika PCiakų ir nukreipė mūšio eigą, valio!) ir taip toliau… Mešką-desantininkę buvo galima atleisti, jei jos būtų daugiau parodę, bet, atrodo, ir šita scena liko išplėstinei versijai. Gaila buvo Filio, kurio mirtis liko visai pamiršta, nors jis turėtų būti daug reikšmingesnis už Kilį, kaip vyresnis brolis ir sosto paveldėtojas po Torino.

Legolasas - Muad'dib. Na, filme taip nebuvo, bet nedaug trūko. ©Draxmusthurt Deviantart'e

Tai va. „Hobito“ trilogija baigėsi. Bendras įspūdis apie filmus toks, kad laukiu faneditų, kuriuose būtų išmestos visokios nereikalingos kvailos veiksmo scenos ir padarytas vienas kokių 4-5 valandų trukmės filmas, parodantis hobito kelionę ir jo nuotykius, na gal ir bendrą to laikotarpio politinį Viduržemės kontekstą. Bet ne dešimties valandų (skaičiuojant išplėstines versijas) nelabai vykusį epą, kuris galėjo būti didingas, bet kažkaip tapo labiau komišku. Trijų filmų tikrai buvo per daug, viską galima buvo ramiai sutalpinti į du.

Labai subjektyviai pirmą filmą vertinčiau 8-etu, antrą ir trečią – 6-etais. Palyginimui, „Žiedų Valdovo“ filmus vertinčiau atitinkamai 9, 8 ir 10.

Laiqualasse

P.S. Pamiršau dar vieną pastebėjimą. Dabar kai galvoju apie visus tris filmus ir atskiras scenas, tai man atrodo, kad kuo konkreti scena artimesnė knygai, tuo ji geresnė, ir atvirkščiai.

6 comments

  1. Meška-bomba, tas jo, kažkaip sukarikatūrintai gavosi.
    Dar iš tų momentų: orkai ant elnio ragų ir vienu mostu nušniojamos jų galvos :)
    Be to, dėl tų mūšių nelogiškumų, man dar vienas iš labiausiai užkliuvusių… nu įsiveržia tarp griuvėsių kovinių orkų orda… elfų nerodo niekur beveik (ties vartais kažkiek ten, bet ir tuos išpjauna), žmonės, tai praktiškai kosėjantys ir pašalę žvejai, kuriems kažkas davė kelis kardus. Ir norit pasakyt, kad jie ten apgina nuo raumeningų smogikų visą savo gentį? Kažkur reikėjo apsispręst kiek dramatizmas atrodo logiškas, kad įtikintų.

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *