Šios savaitės svarbiausia astronominė naujiena – aptikta supermasyvi juodoji skylė labai mažoje galaktikoje – pasklido ir po įvairius lietuviškus naujienų portalus, taigi apie ją turbūt skaitėte. Bet kitų dalykų, nuo naujo zondo prie Marso iki Titano bangų ir galaktinio kanibalizmo, gal būsite ir nematę. Tad žiūrėkite po kirpsniuku ir skaitykite.

***

Pradėkime nuo paveiksliuko. Ir ne bet kokio, o šių metų Karališkosios Greničo observatorijos Metų astronomijos fotografo konkurso nugalėtojo. Kitos išskirtinės nuotraukos – čia.

***

Skrydžiai į TKS. Nuo 2011-ųjų metų, kai baigėsi Šatlų programa, JAV nebeturi galimybės pati skraidinti astronautus į orbitą. Šiuo metu jie naudojasi Rusijos paslaugomis, bet, aišku, bandoma atkurti ir vietinius pajėgumus. Praeitą savaitę NASA paskelbė, kad su dviem kompanijomis – Boeing ir SpaceX – sudarė iš viso 6,8 milijardo dolerių siekiančius kontraktus dėl žmonių skraidinimo į kosmosą infrastruktūros sukūrimo. Skrydžiams tinkami erdvėlaiviai – Boeing CST-100 ir SpaceX Dragon V2 – turi būti sukurti ir paruošti naudojimui iki 2017-ųjų metų.

Tuo tarpu pačios Tarptautinės kosminės stoties (TKS) išlaikymai NASAi turbūt kainuos daugiau, nei planuojami 3-4 milijardai dolerių per metus. Tokia suma numatyta NASA biudžete, tačiau naujoje ataskaitoje teigiama, kad komerciniai skrydžiai bus brangesni, nei Rusijos Sojuz raketų naudojimas; taip pat TKS išlaikymas gali pabrangti, jei kurios nors iš 15-os kitų valstybių, šiuo metu dalyvaujančių projekte, nuspręstų neprisidėti prie jo po 2020-ųjų, kai baigsis dabartinės sutartys.

***

MAVEN Marse. Vakar prie Marsą supančių zondų grupės prisijungė dar vienas – NASA zondas MAVEN (Mars Atmosphere and Volatile EvolutioN; Marso atmosferos ir lakiųjų medžiagų evoliucija). Jo kelionė truko 10 mėnesių ir buvo labai sėkminga – prieš keletą dienų netgi neprireikė daryti paskutinių trajektorijos korekcijų, nes viskas vyko idealiai pagal planą. Apie įėjimą į orbitą plačiau paskaityti galite čia. Dabar artimiausius pusantro mėnesio Maveno orbita bus po truputį keičiama ir reguliuojama, kol taps ištęsta elipse, artimiausioje vietoje prie Marso paviršiaus priartėjančia vos per 150 km. Tokia orbita padės ištirti vertikalią atmosferos struktūrą bei Saulės šviesos ir vėjo poveikį jai.

***

Opportunity veikia. Po sėkmingo perkrovimo Opportunity vėl pradėjo siųsti nuotraukas į Žemę. Dabar jis ruošiasi važiuoti į Maratono slėnį, kuriame orbitiniai zondai aptiko molingų uolienų. Molis paprastai formuojasi ten, kur yra vandens, taigi tame slėnyje greičiausiai kažkada telkšojo ežeras ar bent tekėjo upė. Tokių vietų tyrinėjimas padeda Opportunity įgyvendinti dabartinę savo mokslinę misiją – nustatyti gyvybei tinkamų sąlygų įvairovę ankstyvajame Marse.

***

Marso kopos. Marse, ypač „tropiniuose“ regionuose, egzistuoja ne viena pailga kopa. Šios kopos, vadinamos skersinėmis eolinėmis (t.y. vėjinėmis) keteromis (transverse aeolian ridges, arba TARs), gali užaugti iki šešių metrų aukščio, bet kaip jos atsiranda – niekas nežino. Skersinėmis jos vadinamos todėl, kad orientuotos skersai tipinėms vėjo kryptims, o randamos dažniausiai žemumose – įvairiuose slėniuose. Anksčiau nebuvo pavykę aptikti jokios struktūros kopų kraštuose, bet naujose HiRISE kamera darytose nuotraukose kai kuriose keterose matyti horizontalios juostos. Jos gali žymėti pleišto formos sluoksnius, susidarančius vienas ant kito, kai smėlis po truputį užpilamas ant augančios kopos.

***

Cereros Aušra. Zondas Dawn, prieš beveik dvejus metus palikęs asteroidą Vestą, skrenda nykštukinės planetos Cereros link. Pasiekti ją turėjo kitų metų kovą, bet netikėtos problemos susitikimą pavėlino bent mėnesiu. Saulės žybsnis netikėtai išjungė zondo variklį ir pagrindinę ryšio anteną, todėl apie savaitę zondas buvo sunkiai valdomas. Vis dėlto, perkrovus zondo kompiuterį, sistema susitvarkė ir dabar kelionė tęsiama toliau. Tačiau trajektorijos pokyčiai nulėmė, kad kelionė iki Cereros užtruks ilgiau, nei planuota.

***

Titano audros. Šiandien pro Saturno palydovą Titaną jau 105-ą kartą skrenda zondas Cassini. Vingiuota zondo orbita karts nuo karto praneša jį ir pro šį, tankios atmosferos dengiamą kūną. Šio praskridimo tikslas – radaru nufotografuoti didžiausios Titane Krakeno jūros paviršių ir nustatyti, ar jos paviršiuje yra bangų. Anksčiau jokiame Titano skysčio (daugiausiai metano ir etano) telkinyje bangų nebuvo aptikta, bet dabar, šiauriniame palydovo pusrutulyje prasidedant vasarai, ten kyla vėjai, kurie galbūt sukurs ir bangų (pietiniame pusrutulyje skysčio telkiniai labai maži).

***

Savaitės filmukas – Minute Physics paaiškinimas, kodėl, nors žvaigždės yra daugmaž rutulio formos, piešiame jas… žvaigždės formos:

[tentblogger-youtube VVAKFJ8VVp4]

***

Pasendinta žvaigždė. Jaunos žvaigždės dažnai svaidosi rentgeno spindulių žybsniais. Sendamos jos aprimsta ir rentgeno ruože spinduliuoja vis mažiau. Anksčiau buvo manoma, kad planetos, ypač masyvios, gali palaikyti žvaigždės jaunatvišką charakterį, netgi buvo aptikta sistemų, kurios tokią hipotezę patvirtina. Tačiau dabar aptikta priešingai besielgianti sistema: karštasis Jupiteris žvaigždę paverčia 100 kartų mažiau aktyvia, nei turėtų būti. Žvaigždė WASP-18 yra 600 milijonų metų amžiaus, o aplink ją besisukanti planeta – dešimt kartų masyvesnė už Jupiterį – žvaigždę apskrieja per 23 valandas. Taigi planeta yra ekstremali, ir galbūt tai gali paaiškinti, kodėl ji žvaigždės aktyvumą ne stiprina, o silpnina. Bet kaip tai įvyksta – kol kas neaišku. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Galaktikos žvaigždėlapis. Kol kosminis teleskopas GAIA renka duomenis didžiuliam trimačiam Galaktikos žvaigždėlapiui, dešimties metų darbas ant Žemės sudarė didžiulį dvimatį. Grupė mokslininkų beveik dešimtmetį tiksliai fiksavo daugybės žvaigždžių padėtis ir sudarė 219 milijonų žvaigždžių katalogą. Jis siekia net 20-ojo ryškio žvaigždes, milijoną kartų blausesnes už tas, kurias galima pamatyti plika akimi, o žvaigždėlapis atskleidžia detalią Paukščių Tako disko struktūrą – ir žvaigždžių išsidėstymą, ir dulkių telkinius.

***

Juodoji skylė nykštukėje. Supermasyvios juodosios skylės aptinkamos daugumoje normalaus dydžio galaktikų, o štai nykštukinėse, manoma, jų turbūt nėra. Bet ne visose. Štai labai kompaktiškoje nykštukinėje galaktikoje M60-UCD, kurios pusė skleidžiamos šviesos sutelkta vos 25parsekų spindulio apskritime, aptikta supermasyvi juodoji skylė, 20 milijonų kartų masyvesnė už Saulę. Ši juodoji skylė yra netgi penkis kartus masyvesnė už mūsų Paukščių Tako centro gyventoją. Tokios masės juodoji skylė visiškai netelpa į jokius tradicinius sąryšių su galaktikos savybėmis rėmus. Tai gali reikšti, kad arba mūsų supratimas apie galaktikų ir juodųjų skylių tarpusavio sąveiką yra labai prastas, arba kad M60-UCD yra gerokai didesnės galaktikos liekana, išardyta sąveikų su kitomis galaktikomis. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Tingios galaktikos. Galaktikos auga dviem būdais – rydamos aplinkines dujas ir iš jų gamindamos naujas žvaigždes, arba prisijungdamos mažesnes aplinkines galaktikas. Ištyrus 22 tūkstančius įvairiausių galaktikų nustatyta, kaip tas augimas priklauso nuo galaktikos savybių. Paaiškėjo, kad mažos galaktikos dažniau ryja dujas ir gamina savo žvaigždes, o štai didelės galaktikos dažniausiai yra „tinginės“ ir pačios žvaigždžių negamina, o tik valgo aplinkines mažesnes galaktikas. Mūsų Paukščių Takas greičiausiai yra ties šių galaktikų tipų sankirta, bet jo augimui svarbesnis kitų galaktikų prisijungimas, o ne savų žvaigždžių gamyba. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Štai ir visas, gal kiek trumpokas, Kąsnelis. Klausimai ir komentarai, kaip visada, laukiami.

Laiqualasse