Kąsnelis Visatos CXXXVII: Perkrovimai ir artėjimai

Šią savaitę sužinojome, kur leisis Philae, Marse buvo perkrautas marsaeigis, o New Horizons pamatė Plutono palydovą. Ir dar visko atsitiko. Tai va žiūrėkit po kirpsniuku ir skaitykite įdomiausių naujienų rinkinį.

***

Savaitės filmuke pasakojama apie tai, iš kur atsirado mūsų Saulė. Nuo molekulinio debesies, pro plazmos judėjimą viršutiniuose Saulės sluoksniuose, iki numatomos gyvenimo pabaigos ir mirties.

***

Atsinaujinimai Marse. Praeitą savaitę rašiau, kad NASA planuoja perkrauti marsaeigį Opportunity, nes jo programinė įranga streikuoja. Jie tą padarė, ir sėkmingai. Perkrovimo metu buvo suformatuota greitoji (flash) atmintis; dabar jos liko truputį mažiau, bet ji vėl veikia, taigi Opportunity galės tęsti darbą. Netrukus planuojama vėl pajudinti marsaeigį, kuris šiuo metu tyrinėja Endeavour kraterio pakraščius.

Tuo tarpu Smalsiukas pasiekė Sharp kalno papėdę. Tam per dvejus metus jis nuvažiavo beveik devynis kilometrus. Aišku, ne tik nuvažiavo, bet dar pakeliui ištyrė labai daug paviršiaus lopinių ir uolienų pavyzdžių. Dabar jo laukia lėta kelionė kalno šlaitais aukštyn, sekant Marso areologinę* istoriją, kuri turėtų būti užrašyta kalno sandaroje.

O štai čia rasite dar vieną Marso panoramą, sujungtą iš Smalsiuko darytų nuotraukų, atsiųstų rugsėjo 4 dieną. Šalia yra nuorodų ir į daugybę kitų panoramų iš ankstesnių dienų.

* – kadangi man pirštai nekyla rašyti „geologija“, kai kalbame apie kito kūno, nei Žemė, gelmių tyrimus ar procesus, tai naudoju analogiškai sudarytus terminus kitoms planetoms. „Areologija“ yra sudaryta iš graikiško Marso atitikmens, Arėjo, ir –logijos. Šis terminas šiaip mokslininkų nenaudojamas, bet aš sau tą leidžiu. Analogiška terminas Mėnuliui yra selenologija. Kiti neologizmai, jau visai mano sugalvoti ir kitur nerandami, būtų (nuo Saulės tolyn) hermologija, afroditologija, dzeusologija [nors Jupiteris kaip ir neturi kieto paviršiaus, kurį galėtume tyrinėti], kronologija [būtų sunku nesupainioti su chronologija], kaelologija [čia tenka sukeisti graikišką ir lotynišką šaknis vietomis, nes Uranas yra graikų dievas, o ne romėnų] ir poseidonologija. Nykštukinėms planetoms tiktų demetrologija, hadologija, diskordijologija [vėlgi graikų/romėnų šaknų apkeitimas, nes Eridė yra graikų deivė] ir berods viskas, nes kitos nykštukinės planetos yra pavadintos ne graikų/romėnų dievų vardais.

***

Nusileidimo vieta. Šiandien paskelbta, kad Rosetta zondo nešamas prietaisas Philae nusileis kometos 67P „galvoje“ (mažesnėje iš dviejų dalių). Nusileidimo vieta nėra ideali – joje yra stačių šlaitų ir palaidų uolų, tačiau visgi zondo komanda nusprendė pasirinkti būtent ją. Dar viena zona, beveik priešingoje kometos pusėje, palikta kaip atsarginis variantas. Nusileidimas planuojamas lapkričio viduryje.

O pats Philae jau yra atsibudęs ir po truputį tikrina instrumentų veikimą. Štai vienu instrumentu padarė keletą nuotraukų, kurios sujungtos į mistišką Rosettos sparno ir kometos montažą. Montažas reikalingas todėl, kad sparnas ir kometa apšviesti labai nevienodai.

***

Europos dryžiai. Žemė yra vienintelis Saulės sistemos kūnas, kuriame juda tektoninės plokštės. Bet ar tikrai? Jau senokai nustatyta, kad Jupiterio palydovo Europos paviršiuje yra „išsitempimo“ zonų, kuriose paviršių dengia santykinai neseniai iš gelmių iškilusi medžiaga. Dabar, tyrinėdami nuotraukas ir skaičiuodami skaitmeninius Europos paviršiaus evoliucijos modelius, mokslininkai išsiaiškino, jog daug kur palydovo paviršiuje matyti ir ledo plokščių slinkimo vienos po kita požymių. Šie du procesai – paviršiaus tempimasis ir palindimas – yra plokščių tektonikos pagrindas. Tiesa, Europoje plokštės yra sudarytos iš trapaus ledo, judančio ant minkštesnio, šiltesnio ledo paklotės. Tyrimų rezultatai publikuojami žurnale Nature Geoscience.

***

Saturno mėnulėliai. Vienas iš Saturno žiedų, plonytis išorinis F, yra labai permainingas. Jame matomos šviesesnės dėmės, jų skaičius ir padėti kinta greičiau, nei bet kuriame kitame žiede. Dabar paaiškėjo, kad per 30 metų, praėjusių nuo Voyager skrydžio pro Saturną, šviesių dėmelių skaičius sumažėjo keletą kartų. Greičiausiai taip atsitinka dėl kintančio mažiukų mėnulių (moonlets) skaičiaus tame žiede. Šie mėnulėliai tai susiformuoja iš žiedo medžiagos, tai vėl subyra, o kai jų yra daugiau, jie sukuria daugiau šviesių dėmių. Toks dažnas susiformavimas ir suirimas vyksta, nes F žiedas yra ties išorine riba zonos, kurioje Saturno įtaka neleidžia formuotis palydovams, taigi ten vyksta chaotiški procesai.

***

Hidros nuotrauka. New Horizons, lekiantis Plutono sistemos link, nufotografavo planetos palydovą Hidrą. Pats Plutonas ir didžiausias palydovas Charonas buvo nufotografuoti jau prieš keletą mėnesių, tačiau Hidros pamatyti buvo nesitikima dar pusmetį. Tai reiškia, kad zondo fotoaparatai veikia puikiai, o tolimi sistemos tyrimai padeda tiksliau suplanuoti zondo orbitą.

***

Ledinė nykštukė. Rudosios nykštukės – tarpiniame dangaus kūne tarp žvaigždės ir planetos – atmosferoje greičiausiai aptikta vandens ledo. „Greičiausiai“ todėl, kad tokį rezultatą duoda atmosferos modelis, sukurtas remiantis tiksliausiais objekto W0855 stebėjimais. Šie stebėjimai dar neduoda spektrinės informacijos, taigi ieškoti vandens ledo požymių tiesiogiai dar neįmanoma. Taigi gali būti, kad ledo ten ir nėra, bet jei jo yra, tai būtų puikus atradimas, papildantis žinias apie rudąsias nykštukes. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Veneros zona. Visi žinome apie gyvybinę zoną aplink žvaigždę, kurioje esančiose planetose galėtų egzistuoti skystas vanduo. Dabar grupė astronomų siūlo įvesti panašų terminą „Veneros zoną“ – sritį aplink žvaigždę, kurioje esančios planetos būtų panašesnės į Venerą, nei į Žemę. Jų teigimu, pagrindinis skirtumas tarp ankstyvųjų Žemės ir Veneros buvo iš Saulės gaunamos šviesos srautas (Venera jos gauna dvigubai daugiau, nei Žemė), ir tai nulėmė dramatišką evoliucijos skirtumą. Jie mano, kad aplink kitas žvaigždes irgi egzistuoja zona, kurioje žvaigždės šviesa planetos atmosferos nesunaikina (kaip Merkurijuje), o kaip tik sudaro sąlygas nežabotam šiltnamio efektui (kaip Veneroje). Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Rozetės ūkas. ©César Cantú

Savaitės paveiksliukas – mėgėjiška (!) Rozetės ūko nuotrauka. Jai padaryti prireikė penkių valandų stebėjimo naudojant tris filtrus – vandenilio alfa linijos, deguonies ir sieros linijų. Pats ūkas yra žvaigždėdaros regionas, nuo mūsų jį skiria pusantro kiloparseko.

***

Supernovos slėpiniai. Kai 2011-aisiais metais Sūkurio galaktikoje sprogo supernova SN2011dh, astronomai ją stebėjo labai susidomėję, nes ji buvo santykinai labai artima Paukščių Takui. Vėliau, žiūrėdami į archyvines ankstesnes tos dangaus dalies nuotraukas, astronomai aptiko supernovos vietoje buvusią žvaigždę geltonąją supermilžinę. Tačiau tokios žvaigždės neturėtų sprogti supernovomis, ypač tokiomis, kaip SN2011dh – neturinčiomis vandenilio spektrinių linijų. Vienas galimas paaiškinimas būtų toks, kad geltonoji supermilžinė buvo dvinarės sistemos dalis. Mažesnė kompanionė nuvalgė milžinės viršutinius vandenilio pilnus sluoksnius, taip milžinė įkaito ir sprogo supernova. O kompanionė taip pat įkaito ir turėtų spinduliuoti ultravioletiniame ruože. Dabar, pasižiūrėję į supernovos liekaną, būtent tokią ultravioletinę žvaigždę astronomai ir aptiko. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Kur litis? Litis Visatoje atsirado iškart po Didžiojo sprogimo, kartu su vandeniliu ir heliu. Tačiau Paukščių Tako žvaigždėse ličio randama maždaug trigubai mažiau, nei jo turėtų būti Visatoje. Dabar išsiaiškinta, kad šis neatitikimas neapsiriboja mūsų Galaktika – ličio mažai ir palydovinėje Šaulio nykštukinėje galaktikoje. Tai reiškia, kad problema yra globalesnė, o koks jos sprendimas – nežinia, nors į šį klausimą atsakymo ieškoma jau tris dešimtmečius. Tyrimo rezultatai publikuojami MNRAS.

***

Palydovų skaičius. Aplink Paukščių Taką sukasi mažiau palydovinių galaktikų, nei prognozuoja skaitmeniniai Visatos evoliucijos modeliai. Ši „trūkstamų palydovų“ problema yra vienas iš rimtesnių standartinio kosmologinio modelio trūkumų, o dažniausias jos sprendimo pasiūlymas yra barioninių (regimosios medžiagos) procesų poveikis – pavyzdžiui, nykštukinių galaktikų suardymas dėl supernovų sprogimų. Bet dabar pasiūlytas naujas paaiškinimas, kuris remiasi tamsiąja medžiaga. Pasirodo, jei tamsiosios medžiagos dalelės gali silpnai sąveikauti (sklaidytis) su fotonais ir neutrinais, iš jų susidaro gerokai mažiau sutankėjimų, halų, kuriuose gali formuotis galaktikos. Tiesa, niekas nežino, ar tokia sąveika egzistuoja ir kokia stipri ji galėtų būti, taigi mokslininkai jos stiprumą naudojo kaip laisvą parametrą modeliuose. Visgi tyrimas įdomus ir gali padėti atskleisti tamsiosios materijos savybes bei nurodyti, kaip geriau ieškoti tiesioginių jos egzistavimo įrodymų. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Štai ir visas šios savaitės kąsnelis. Netgi spėjau jį užbaigti iki vidurnakčio, kuo ir pasidžiaugsiu.

Laiqualasse

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *