Pradėjau šitą kąsnelį rankioti per vakarykštes lietuvių rungtynes. Maniau, kad ramiai parašysiu, kol lietuviai gražų krepšinį rodys. Yeah, right… Na, bet kažką vis tiek surinkau, o ką – skaitykite po kirpsniuku.
***
Robonautas TKS. Tarptautinėje kosminėje stotyje jau trejus metus gyvena astronautas-robotas, vardu Robonaut 2. Jis yra po truputį tobulinamas ir jau moka atlikti įvairius darbus stoties viduje. Dabar jam pritaisytos kojos, kuriomis robotas galės prisikabinti prie stoties ir iš vidaus, ir iš išorės. Ateityje Robonautas turėtų pakeisti žmones kai kuriose atviros erdvės misijose.
***
Žemės minimėnuliai. Ar gali būti, kad Žemė turi daugiau nei vieną mėnulį? Apie tai ilgą laiką mąstė ir tokių palydovų ieškoti bandė įvairių amžių astronomai. Šiais laikais paieškos nepranyko, nors ieškoma yra ne nuolatinių palydovų, o Laikinai pagautų objektų (Temporarily Captured Objects, arba TCOs). Manoma, kad jų vienu metu aplink Žemę skrieti galėtų apie 10. Tai yra asteroidai, dėl Žemės traukos patekę į orbitas, kurios sukasi aplink Žemę, tačiau po kurio laiko vėl išsilaisvina. Daugumos objektų skersmuo siekia vos 1-2 metrus, bet kas 10 metų Žemė galėtų pagauti ir 5-10 metrų asteroidą. Maždaug kas šimtasis toks asteroidas pataiko ir į Žemę. Kol kas nėra jokių projektų, kurie ieško būtent tokių asteroidų, tačiau kiti apžvalginių stebėjimų projektai, tokie kaip PanSTARRS, gali juos aptikti. Straipsnį, pristatantį tokio aptikimo galimybes, rasite arXiv.
***
Saulės šviesuliai. Visi žinome apie Saulės dėmes – tai yra tamsios sritys Saulės paviršiuje, dažniausiai arti pusiaujo, o jų skaičius žymi Saulės aktyvumą. Problema, kad kol kas nėra tiksliai aišku, kaip ir kodėl tos dėmės formuojasi, taigi jų negalima naudoti ir Saulės aktyvumo ciklų prognozavimui. Bet dabar rastas naujas, geresnis indikatorius: šviesios rentgeno ir ultravioletinių spindulių dėmės, kurios yra labai tiesiogiai susijusios su gilesniais Saulės sluoksniais. Atrodo, kad Saulėje dažniausiai yra keturios tokių dėmių juostos, po dvi kiekviename pusrutulyje, ir po dvi kiekvieno krūvio, kurios visą laiką lėtai juda pusiaujo link. Arčiau pusiaujo visada yra vienodo krūvio juostos, kurios, priartėjusios viena prie kitos, susinaikina. Tada likusios dvi juostos kurį laiką gali kelti stiprią turbulenciją Saulės paviršiuje (anksčiau joms to neleido padaryti artimos priešingo krūvio juostos) ir taip formuoti Saulės dėmes, kelti žybsnius ir protuberantus. Po kurio laiko toliau nuo pusiaujo susiformuoja naujos juostos ir Saulė aprimsta. Įdomu tai, kad šis procesas trunka ne 11 metų, kaip stebimasis Saulės aktyvumo ciklas, o apie 19. Pagal šį modelį prognozuojama, kad pirmosios naujo Saulės ciklo dėmės pasirodys 2019-ųjų metų pabaigoje – tada galėsime patikrinti, ar modelis tikrai atitinka realybę. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Marso įvairenybės. Po kurio laiko – vėl daug naujienų iš Marso. Tik ne visos jos geros. Visgi pradėsiu nuo gerosios: NASA zondas MAVEN jau po dviejų savaičių pasieks Raudonąją planetą. O tai yra labai gerai ir dėl to, kad vos po kiek daugiau nei mėnesio MAVEN bus puikioje pozicijoje, kad galėtų detaliai ištirti kometą Siding Spring, kuri tuo metu skris labai arti Marso. MAVEN bus vienintelis arti esantis zondas su ultravioletiniu spektroskopu, kuris leis nustatyti kometos sudėtį.
Tuo tarpu marsaeigiui Opportunity kyla problemų. Jo atminties sistemos pradėjo striginėti ir dėl to visas aparatas dažnai persikrauna ir nebegali tęsti tyrimų. Laimei, viskas turėtų būti pataisoma su paprastu sistemos performatavimu iš Žemės. Panaši procedūra buvo atlikta prieš penkerius metus marsaeigiui Spirit, taigi Opportunity dar nurašyti nereikia.
Prieš dvejus metus džiaugėmės, kad Smalsiukas vos nusileidęs Marse įvykdė pagrindinę misijos užduotį – identifikavo kadaise gyvybei tikusią Marso aplinką. O dabar NASA esamų planetų misijų peržiūra identifikavo daug Smalsiuko misijos trūkumų. Nors nėra siūloma misijos nutraukti, recenzentų nuomone, reikėtų pakeisti kai kuriuos jos aspektus. Pavyzdžiui, Smalsiukas turėtų mažiau važinėti, o detaliau analizuoti tas vietas, pro kurias pravažiuoja ir kuriose sustoja. Panašių problemų rasta iš viso keturiose iš septynių šiuo metu vykdomų planetų tyrimų misijų.
Kur reikėtų leistis marsaeigiui ExoMars? Jo misija bus gyvybės (šiandieninės ar kadaise buvusios) paieškos, o vienas iš svarbiausių instrumentų yra dviejų metrų ilgio grąžtas, kuriuo bus imami mėginiai iš popaviršinių uolienų. Taigi reikėtų, kad zondas nusileistų zonoje su vandens paliktomis nuosėdinėmis uolienomis. Bet tokios vietovės dažnai yra netinkamos nusileidimui, pavyzdžiui dėl pernelyg minkštos uolienos. Visgi tai galima išspręsti nusileidžiant kažkur netoli ir nuvažiuojant iki įdomios vietos; tik reikia rasti vietovę, kur gera nusileidimo zona būtų šalia tyrimams įdomios vietos. Apie tokias ir panašias problemas rašoma straipsnyje planetų fizikos žurnale Eos.
***
Rosettos kometa. Ir vėl porcija naujienų iš 67P/Čuriumov-Gerasimenko. Pradėkime nuo nuotraukų mozaikos, kuri parodo iš kometos besiveržiančios medžiagos čiurkšles. Aišku, šios nuotraukos daromos ne šiaip sau – Rosetta dabar detaliai fotografuoja kometos paviršių, ieškodama vietos, kur nusileisti Philae zondui. Nusileidimo vieta bus paskelbta rugsėjo 15-ą dieną, o nusileidimas įvyks lapkričio 11-ą. Nusileis Philae autonomiškai, be žmonių įsikišimo; tai būtų neįmanoma, nes signalai iš kometos į Žemę ir atgal keliauja apie valandą, gerokai ilgiau, nei reikėtų kokiam nors valdymui realiu laiku.
Kaip manote, kokia yra kometos 67P spalva? Jei esate girdėję, kad kometos daugiausiai sudarytos iš ledo, tai turbūt sakysite, kad balta arba bent jau šviesiai pilka? Ot ir ne. Kometų spalva yra panaši į asfalto. Kaip čia taip? Ogi kometų paviršius yra padengtas įvairių dulkių ir netgi dervų bei naftą primenančių junginių sluoksniu. Dulkes kometa surenka lėkdama tarpplanetinėje erdvėje, o sudėtingi junginiai greičiausiai formuojasi kosminiams spinduliams sąveikaujant su ledu. Spinduliai išmuša deguonies atomus ir leidžia jiems jungtis su anglimi, taip formuojant įvairius tikrai ne baltus junginius.
***
Titano chemija. Saturno palydove Titane egzistuoja skysčio apykaitos ratas, panašus į vandens apykaitos ratą Žemėje. Tik ten apykaita vyksta tarp įvairių angliavandenilių, daugiausiai metano, etano ir propano. Metano yra daug atmosferoje, bet jis kartais lyja ant paviršiaus. Dabar nauji modeliai rodo, kad metanas, esantis upėse ir ežeruose, po truputį sunkiasi į popaviršinius rezervuarus, kur sąveikauja su mineralais klatratais (taip vadinami mineralai, turintys konfigūraciją, leidžiančią jiems susiurbti įvairias molekules) ir virsta sunkesniais angliavandeniliais – aukščiau minėtu etanu ir propanu. Šitoks, jau pakitęs, mišinys veržiasi į paviršių ir užpildo kitus ežerus ir upes. Pagal modelio prognozes, Titano paviršiuje turėtų būti matomi skirtumai tarp lietaus maitinamų ir požeminių rezervuarų maitinamų skysčio telkinių cheminės sudėties, o tai turėtų būti galima patikrinti.
***
Dvižvaigždės planetos. Planeta, turinti dvi saules – dažnas ar kaip tik labai retas reiškinys? Seniau buvo manoma, kad planetos orbita gali būti stabili tik arba labai arti vienos iš žvaigždžių, arba labai toli nuo jų abiejų. Bet dabar, išanalizavus Keplerio teleskopo duomenis, aiškėja, kad egzoplanetos dvinarėse sistemose pasitaiko taip pat dažnai, kaip ir vienanarėse. Tai atitinka bendrą žvaigždžių pasiskirstymą (maždaug kas antra žvaigždė Galaktikoje yra dvinarė), taigi atrodo, kad net ir apribotos orbitos netrukdo planetoms susiformuoti ir egzistuoti. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Besiformuojanti planeta. Šiuo metu žinoma jau tiek daug egzoplanetų, kad net ir besiformuojanti Jupiterio dydžio planeta Saturno nuotoliu nuo savo žvaigždės nėra kažkas labai naujo. Būtent tokia protoplaneta aptikta prie žvaigždės HD100546. Įdomu yra tai, kad ji aptikta stebint anglies monoksido (CO) ir hidroksido (OH) molekulių spinduliuotę. Šitaip pavyko nustatyti, kad spinduliuotės šaltinis yra nutolęs nuo žvaigždės per 13 astronominių vienetų, sukasi kartu su disku ekscentriška orbita ir yra apsuptas savo paties aplinkplanetinio disko. Ir tam nereikėjo šio objekto išskirti tiesiogiai, taigi iš principo metodą galima būtų pritaikyti ir labai tolimų žvaigždžių kompanionėms tyrinėti. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Asteroidų susidūrimai. Asteroidai kartais atsitrenkia vienas į kitą, taip sukurdami debesis mažyčių dalelių. Manoma, kad tokie smūgiai buvo labai dažni besiformuojant Saulės sistemos planetoms. Dabar tokio smūgio pėdsakai, atrodo, aptikti prie žvaigždės už 350 parsekų nuo Saulės. Stebėdami žvaigždę NGC 2547-1D8, 2012 metais astronomai pastebėjo, kad aplink ją staiga smarkiai padaugėjo dulkių. Toliau stebėdami tų dulkių judėjimą, jie nustatė, kad greičiausiai jas sukūrė būtent du susidūrę asteroidai. Žvaigždė yra jauna, evoliuciškai atitinkanti maždaug tą laiką, kai Saulės sistemoje formavosi planetos, taigi gali būti, kad ateityje pavyks pamatyti ir daugiau šio proceso detalių. Tyrimo rezultatai publikuojami žurnale Science.
***
Savaitės paveiksliuke visko yra labai daug. Tai nekeista, nes nuotrauka daryta žiūrint Galaktikos centro kryptimi, kur visko daug ir matoma. Čia rasite ir didelių tamsių debesų (truputį į kairę nuo vidurio, apatinėje nuotraukos pusėje), ir žvaigždėdaros regionų (šviesios sritys pačiame dešiniame krašte ir arti vidurio), ir žvaigždžių spiečių, ir kitų dalykų.
***
Kaip atrodytų kritimas į juodąją skylę? Apie tai pasakojama šios savaitės filmuke:
[tentblogger-youtube wLMbCAQxnQY]
***
Gimtasis superspiečius. Seniai žinome, kad mūsų Paukščių Takas nėra vieniša galaktika. Ji yra Vietinės grupės dalis, kartu su Andromeda ir įvairiomis mažesnėmis galaktikomis. Taip pat ji priklauso Mergelės spiečiui. O dabar paaiškėjo, kad Mergelės spiečius ir dar daugybė aplinkinių spiečių yra superspiečiaus dalis. Šis superspiečius, trimačiame grafike atrodantis kaip kokia išlenkta plunksna, pavadintas Laniakea, kas havajietiškai reiškia „Neaprėpiamas dangus“. Pavadinimas visai tinkamas, nes spiečiaus skersmuo siekia 200 megaparsekų, o masė – daugiau nei 100 kvadrilijonų (10^17) Saulės masių. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Tai tiek šiai pirmadienio nakčiai. Komentarai ir klausimai, kaip visada, laukiami.
Laiqualasse