Kąsnelis Visatos CXXXIII su puse: Kitokios kometos

Žadėjau vakar vakare jums duoti pastarosios savaitės naujienų porciją, kuri netilpo į ankstesnį kąsnelį. Aišku, interneto dievai mano planus pamatę pasijuokė ir nusprendė, kad ryšio su pasauliu man nereikės. Taigi šitas kąsnelis šiek tiek vėluoja, bet ką jau dabar padarysi. Šįkart naujienos truputį sausesnės, visgi didžiąją įdomiųjų dalį aprašiau vakar, bet užtat skaitymas turbūt neprailgs. Sekančio kąsnelio laukite pirmadienį.

***

Gulbės giesmė. Į Tarptautinę kosminę stotį atsargas gabena dvi kompanijos – SpaceX ir Orbital Sciences. Pastarosios Cygnus erdvėlaivis „Janice Voss“ praeitą savaitę pabaigė mėnesį trukusią atsargų papildymo misiją, sėkmingai atsiskyrė nuo TKS ir po dviejų dienų sudegė Žemės orbitoje. Šis sudegimas nebuvo kokia avarija – taip gyvenimus baigia daugelis žmonių negabenančių erdvėlaivių, nes saugiai nusileisti ant Žemės jie tiesiog neturi galimybės. O čia galite pamatyti trumpą videomontažą, kaip atrodo erdvėlaivio paleidimas į orbitą, naudojantis robotine ranka Canadarm2.

***

Tie erdvėlaiviai ir zondai, kurie nesudega atmosferoje, dažnai tampa kosminėmis šiukšlėmis. Kol kas jie daugiausiai parkuojami „kapinių orbitoje“ šiek tiek virš geostacionariosios, bet jų yra ir kitur. Šios šiukšlės kelia vis didesnį pavojų veikiantiems palydovams. Kaip jas išvalyti, pasakojama savaitės filmuke:

[tentblogger-youtube ISbs-XdW76k]

***

Nauja Lovejoy. Turbūt atsimenate kometą Lovejoy, kuri pernai rudenį buvo matoma plika akimi, kaip ir garsioji ISON? O anksčiau buvo kita Lovejoy, kuri 2011-aisiais praskriejo visai šalia Saulės. Dabar atrasta dar viena Lovejoy, kuri gruodžio mėnesį pralėks vos per 10 milijonų kilometrų nuo Žemės ir turėtų būti gerai matoma nedideliais teleskopais. Kodėl jos visos Lovejoy? Todėl, kad jų atradėjas – tas pats australas Teris Lavdžojus (Terry Lovejoy), astronomas mėgėjas, ieškantis kometų ar kitokių įdomių objektų savo malonumui. Paprastai paieškos vyksta taip: padaromos trys to paties dangaus lopinio nuotraukos ir duodamos kompiuteriui, kuris ieško skirtumų tarp jų; identifikuoti judantys objektai stebimi toliau, bandant nustatyti jų savybes. Dažniausiai tie objektai yra kokie nors jau žinomi asteroidai ar kometos, bet kartais pasitaiko ir naujų.

***

ISON medžiagos. Kometų uodegose dažnai aptinkami vandenilis, azotas ir anglis (trumpinama HNC). Ilgą laiką buvo manoma, kad HNC išmetama iš kometos branduolio, bet nauji (ta prasme, pernykščiai, bet tik dabar baigti analizuoti) kometų ISON ir Lemmon stebėjimai rodo, kad visgi šie elementai susidaro skylant molekulėms bei dulkėms pačioje kometos uodegoje. Šie rezultatai leis geriau suprasti dulkių dalelių bei sudėtingų molekulių evoliuciją Saulės sistemoje, o šie junginiai gali būti svarbūs ir pirmykštės Žemės praturtinimui organine medžiaga. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Tarpžvaigždinės dulkės. Buvo kažkada toks zondas Stardust, kuris 1999-aisiais priartėjo prie kometos Wild 2 ir paėmė iš jos uodegos dulkių dalelių mėginius, o 2000-aisiais ir 2002-aisiais bandė paimti tarpžvaigždinių dulkių mėginius. Tada tuos mėginius 2006-aisiais grąžino į Žemę, o pats išskrido toliau kometų tyrinėti. Šie mėginiai buvo visaip tyrinėjami, bet jų yra tiek daug, kad mokslininkai peržiūrėti visų duomenų neturi galimybės. Taigi nuo pat 2006-ųjų metų vyksta projektas Stardust@home, kuriame savanoriai kviečiami peržiūrinėti Stardust duomenis ir ieškoti dulkių dalelių. Kartais jiems tai pavyksta – dabar paskelbta, kad aptiktos septynios dalelės, kurių kilmė visai gali būti tarpžvaigždinė. Tai yra visai neblogas rezultatas, nes esant Saulės sistemos viduje tikėtis daugybės tarpžvaigždinių dulkių tikrai neverta. Įdomu tai, kad dalelės tarpusavyje skiriasi pakankamai, jog galima teigti, kad jų kilmė yra skirtinga; kai kuriose dalelėse yra sieros junginių, o tai prieštarauja kai kurių tarpžvaigždinės medžiagos modelių prognozėms. Tyrimo rezultatai skelbiami žurnale Science.

***

Smalsiuko nuotykiai. Marsaeigis „Curiosity“, atšventęs dvejų metų Raudonojoje planetoje sukaktį, tęsia darbus toliau. Štai dabar jis tyrinėja jau ketvirtojo gręžinio vietą. Iš pradžių vieta, pavadinta „Bonanza King“, buvo tik apžiūrėta ir fotografuojama, o vėliau ir nušluota. Viena iš priežasčių, kodėl šis taikinys pasirinktas, yra labai praktiška – Smalsiuko ratai susidėvėjo šiek tiek labiau, nei tikėtasi, ir jis negali niekur važiuoti, kol atsakingi žemiečiai nesugalvos, kaip jį geriausia gelbėti.

***

Gilusis baseinas. Marse yra Hellas krateris, susiformavęs prieš 4,1 mlrd. metų, kai į Marsą atsitrenkė kažkoks didelis asteroidas. Per amžius kraterį po truputį ardė ir lygino Marso vėjai, bet jis vis dar išlieka labai gilus – net keturių kilometrų gylio. Manoma, kad kraterio dugne netgi gali ilgą laiką egzistuoti skystas vanduo, nes ten atmosferos tankis ir temperatūra pakyla pakankamai, kad susidarytų tinkamos tam sąlygos.

***

Saturno žiedai. ©NASA/JPL/Space Science Institute

Savaitės paveiksliukas – net ne vienas, o visa šūsnis, kurią paskelbė zondo Cassini komanda. Šios nuotraukos yra neapdorotos, tiesiog tokios, kokias zondas ir atsiuntė. Jose galime pasigrožėti planetos žiedų įvairove.

***

Kamuoliniai spiečiai. Kamuoliniuose spiečiuose, tokiuose kaip IC 4499, kartais būna tik viena žvaigždžių karta, o kartais – dvi. Mažos masės spiečiuose tik susiformavus žvaigždėms, masyvių žvaigždžių spinduliuotė ir supernovų sprogimai išstumia visas dujas ir naujos žvaigždės formuotis nebegali, tuo tarpu masyvesni spiečiai, nors dujas ir praranda, vėliau prisirenka naujų, iš kurių po keleto milijardų metų susiformuoja nauja žvaigždžių karta. IC 4499 atvejis yra keistas, nes jos masė yra tarpinė tarp šių dviejų aiškių klasių. Apie 15 metų astronomai ginčijosi, ar spiečiuje yra jaunų žvaigždžių, ar nėra, ir tik prieš trejus metus tokia hipotezė buvo tvirtai atmesta. Dabar jau žinome spiečiaus žvaigždėdaros istoriją, taigi galime tiesiog pasigrožėti naująja Hablu daryta nuotrauka.

***

Vidutinė juodoji skylė. Egzistuoja žvaigždinės masės juodosios skylės, kurių masė neviršija šimto Saulių. Egzistuoja supermasyvios, kurių masė prasideda nuo kelių šimtų tūkstančių Saulių. O ar egzistuoja vidutinės masės juodosios skylės, vis dar nežinia. Taigi įdomu tai, kad pagaliau pavyko išmatuoti objekto M82 X-1 masę ir nustatyti, kad ji lygi 400 Saulės masių. Objektas yra M82 galaktikoje, dar žinomoje kaip Cigaro galaktika, o jo rentgeno spindulių spektras jau seniai rodė, kad objektas yra juodoji skylė. Bet tikslią masę nustatyti buvo sudėtinga. Dabar mokslininkams pavyko išsiaiškinti, kad dujos aplink objektą svyruoja 3,3 ir 5,1 sekundžių periodais – šių periodų santykis leido identifikuoti dujų padėtį, o ilgiai – objekto masę. Tad greičiausiai turime labai masyvią žvaigždinę juodąją skylę, kuri sumažina tarpą tarp šių ir supermasyviųjų. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature.

***

Vizualizacijų istorijos. Skaitmeniniai modeliai dažnai yra vienintelis būdas astronomams ištirti tai, ko žmogiškais mastais nepamatuosi. Kosmologiniai modeliai, kuriais sekama milijardų metų megaparsekų dydžio regionų evoliucija, yra didžiausi tokie tyrimai. Jie duoda labai daug duomenų, o teisingas tų duomenų pateikimas gali nulemti, ar modelis priimamas kaip rimtas, ar smarkiai sukritikuojamas. Taigi Kavli fondas, remiantis daugybę mokslinių tyrimų JAV ir kitose šalyse, neseniai surengė diskusiją būtent apie modelių vizualizaciją. Bene pagrindinė išvada yra ta, kad vizualizacijų kūrimas yra panašus į žemėlapių kūrimą: turint aiškų tikslą, galima iš daugybės duomenų atrinkti būtent tuos, kurių reikia. Tikslas priklauso ir nuo tyrimo, ir nuo auditorijos, kuriai skirta vizualizacija.

***

Daug pasaulių. Pabaigai – tiesiog skaitinys apie tai, kas galbūt yra girdėta, bet įdomu susipažinti ir dar kartą. Paralelios visatos ir daugelio pasaulių teorija – argi ne užburiantys terminai? Tai štai, apie juos populiarią įžangą paskaityti galite čia.

***

Štai tiek dar vieno neeilinio kąsnelio. Kol kas dar nesu visai grįžęs į internetus, bet į klausimus/komentarus atsakyti pasistengsiu.

Laiqualasse

2 komentarai

  1. Labas, Turiu kvailai keistą klausimą, kaip zondas susvelnina nusileidima kometoje ? Nes jeigu nedidukė kometa, tuomet besileisdamas turėtų kažkiek pakeisti jos orbitą, kad ir labai nežymiai. Mąstau apie gravitacija, bet kažkaip atrodo kad „bumtelejimas“ turėtų būti ne iš svelniausiu…

    1. Philae zondo masė yra 100 kg, kometos – 10^13 kg. Kometai tikrai vienodai, ar ant jos nusileis zondas, ar ne, jei jis paskui raketomis nestums kometos ir nesprogdins atominių bombų ant jos paviršiaus. Dėl paties zondo cituoju Vikipediją:
      „The lander is designed to touch down on the comet’s surface after being deployed from the main spacecraft body and „falling“ at about 1 m/s towards the comet along a ballistic trajectory. It also will deploy a harpoon to anchor itself to the surface, and the legs are designed to dampen the initial impact to avoid bouncing.“
      (Iš čia) Taigi zondas greičiausiai turi spyruokliuojančias kojas, kad nusileistų švelniau.

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *