Kąsnelis Visatos CXXXI: Rosetta!

Kaip pastebėjote, Kąsnelis truputį vėluoja. Taip jau būna – galvoji žmogus, kad spėsi, o paskui pamatai, kad nespėsi, ir nueini miegoti. Bet manysiu, kad kadangi vasara ir karšta, tai atleistina. O ir šiaip, ateinantys du kąsneliai bus dar labiau nelaiku (artimiausias – penktadienį, sekantis – po daugiau nei savaitės pertraukos turbūt trečiadienį). Bet dabar – prie naujienų. O jų šią savaitę labai daug apie Rosettos kometą, nes Rosetta jau visai šalia jos. Yra ir kitko, nuo Žemės bombardavimo iki labai tolimų gravitacinių lęšių. Skaitykite po kirpsniuku.

***

Bombardavimo žemėlapis. Pirmą kartą sudarytas žemėlapis, rodantis, kada ir kur į Žemę trenkėsi asteroidai per Vėlyvąjį stiprųjį bombardavimą (Late Heavy Bombardment). Per pirmus pusę milijardo metų nuo susiformavimo, visos Žemės paviršiaus vietos bent kartą patyrė asteroido smūgį. Vėliau smūgių dažnumas truputį apmažėjo, bet vis tiek sąlygos buvo pragariškos. Ne veltui tas Žemės evoliucijos laikotarpis vadinamas Hadiniu periodu. Nustatyta, kad per šį laikotarpį į Žemę trenkėsi 1-4 asteroidai, kurių skersmuo siekia 1000 km – tokie galėtų sunaikinti gyvybę visame Žemės paviršiuje, – ir 3-7 500 km skersmens asteroidai – tokie išgarintų visus vandenynus. Tai reiškia, kad ankstyvoji gyvybė (kuri tuo metu jau egzistavo) greičiausiai išgyveno tik giliai po paviršiumi buvusiuose urvuose. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature.

***

Mėnulio forma. Mėnulis atsirado, kai į Žemę trenkėsi maždaug Marso dydžio kūnas ir išmetė daugybę plutos bei mantijos medžiagos. Vėliau ši medžiaga, veikiama Žemės ir savo pačios gravitacijos, susiformavo į artimą rutuliui formą – Mėnulį. Tačiau Žemės keliami potvyniai Mėnulio magmoje ir jauno Mėnulio sukimasis šią formą iškraipė – sukūrė išsipūtimą nuo mūsų nutolusioje pusėje, o plutą paskirstė netolygiai. Naujausi Mėnulio gravitacijos tyrimai atskleidžia, kad Mėnulio ilgoji ašis (t.y. ašis, pagal kurią Mėnulio skersmuo didžiausias) nėra nukreipta tiksliai į Žemę, o pasukta maždaug 30 laipsnių kampu, daugiausiai dėl asteroidų smūgių sukurtų kraterių. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature ir buvo pristatyti Lunar and Planetary Science konferencijoje.

***

Mėnulio paviršiaus nuotrauka, daryta Ranger 7 zondu. ©NASA/JPL-Caltech

Savaitės paveiksliukas – visiškai ne naujas. Praeitą savaitę jam suėjo 50 metų. O tai yra pirmoji Mėnulio paviršiaus nuotrauka, daryta JAV zondu Mėnulio orbitoje. Šiemet minime pirmųjų žmonių išsilaipinimo Mėnulyje 50-metį, bet nereikia pamiršti ir šios, truputį senesnės, sukakties.

***

Zondų žemumos. Du zondai praeitą savaitę priartėjo arčiau savo taikinių, nei bet kada anksčiau. MESSENGER, tyrinėjantis Merkurijų, nusileido į vos 100 kilometrų aukščio orbitą. Ir tai dar ne viskas – rugsėjo viduryje planuojama, kad zondas pralėks vos 25 km aukštyje virš planetos paviršiaus.

Tuo tarpu savo paskutines dienas skaičiuojantis Venus Express maudosi Veneros atmosferoje. Per pastarąją savaitę jis net keletą kartų priartėjo per 130 km prie planetos paviršiaus ir grįžo į saugesnę, aukštesnę trajektoriją. Tokių manevrų tikslas dvejopas: jais ir tiriama Veneros atmosfera, ir tikrinamas sąlyčio su atmosfera poveikis zondo sistemoms. Paaiškėjo, kad atmosfera yra labiau turbulentiška, nei manyta anksčiau, o zondas manevrą išgyveno sėkmingai. Iki gruodžio, kai zondas turėtų galutinai nukristi ir sudegti Veneros atmosferoje, numatomi dar keli tokie manevrai.

***

Rosettos kometa. Po dešimtmetį trukusios kelionės zondas Rosetta jau yra visai šalia savo taikinio – kometos 67P/Čuriumov-Gerasimenko. Savaitgalį atstumas iki kometos sumažėjo jau iki 500 km, o tikslą pasiekti planuojama jau rytoj. Artėdamas zondas daro vis geresnes kometos nuotraukas – iš jų jau sužinojome, kad kometos branduolys yra sudarytas iš dviejų dalių, o dabar pradedame matyti ir kitas paviršiaus struktūras – kraterius bei kanjonus. Apskritai kometų branduolius tyrinėti labai sudėtinga, nes Žemėje esantys teleskopai negali prasiskverbti pro juos gaubiančius dulkių sluoksnius. Taigi geriausias būdas išsiaiškinti apie kometos sandarą yra prie jos nuskristi; Rosettos misija jau duoda daug žinių apie kometas apskritai ir 67P konkrečiai. Viena jau nustatyta kometos savybė – jos paviršiaus temperatūra. Pasirodo, ji yra apie 30 laipsnių aukštesnė, nei tikėtasi, ir siekia 70 laipsnių šalčio. Tai reiškia, kad kometos paviršius negali būti padengtas vien ledu; greičiausiai paviršius kaip tik yra tamsus.

***

Marso perspektyvos. Marsaeigis Opportunity jau nuvažiavo virš 40 km (25 mylias). Tai yra didžiausias atstumas, įveiktas ratuoto objekto už Žemės ribų. Tikimasi, kad Opportunity gyvuos ir važinės dar ilgai, taip šį rekordą vis gerindamas.

2020-aisiais metais Marse turėtų nusileisti naujas NASA marsaeigis, Smalsiuko brolis. Brolis todėl, kad gaminamas naudojant tą patį kėbulą. O dabar NASA paskelbė, kokie moksliniai instrumentai bus nešami šiame kėbule ir padės ieškant organinių molekulių, tiriant galimybes ateityje Marse gyventi astronautams ir netgi pargabenant į Žemę Marso grunto pavyzdžių. Septyni parinkti instrumentai yra dvi kameros (abi galinčios daryti ir mineraloginę, o viena – cheminės sudėties analizes), rentgeno fluorescencijos spektrometras, spektrometras su ultravioletiniu lazeriu organinių medžiagų paieškai, anglies dvideginio vertimo deguonimi prietaiso prototipas, vėjo savybių tyrimo stotis ir popaviršiniams tyrimams skirtas radaras.

Tuo tarpu kita organizacija, ne pelno siekianti grupė Explore Mars, teigia sukūrusi paprastą prietaisą, kuriuo būtų galima ieškoti popaviršinės gyvybės Marse. Prietaisas ExoLance yra zondas, kuris į Marsą paleis keletą „strėlių“. Kiekviena strėlė įsmigs į Marso paviršių ir tyrinės uolienos savybes bei siųs žinias zondui per uodegoje įtaisytą anteną. Dar nežinia, kada ir ar išvis ši misija pakils į kosmosą, bet jos kūrėjai prašo susidomėjusiųjų paramos IndieGoGo sistemoje.

***

101 geizeris. Saturno palydove Encelade suskaičiuotas net 101 geizeris. Naudodamiesi Cassini zondo atsiųstais duomenimis, mokslininkai nustatė, kad iš keturių didžiulių įtrūkimų palydovo paviršių dengiančiame lede veržiasi net 101 vandens garų, ledo gabaliukų ir organinių molekulių čiurkšlė.

***

Savaitės filmukas – jei Saulė būtų žmogaus dydžio, tai kokio dydžio būtų asteroidai?

[tentblogger-youtube LMuAAPw9Zpw]

***

Vietinis burbulas. Jei galėtume matyti rentgeno spindulius, tai nakties dangus truputį švytėtų (tiesa, švytėjimui pamatyti reikėtų pakilti virš atmosferos). Apie pusšimtį metų bandoma išsiaiškinti, kas tą švytėjimą sukelia: procesai mūsų Saulės sistemoje ar už jos ribų. Dabar nauji stebėjimai atskleidžia dviejų procesų santykinę svarbą. Apie 40% šios spinduliuotės sukuriama dėl Saulės vėjo sąveikos su atomais Saulės sistemos viduje, o likę 60% yra spinduliuojami karštų dujų vadinajame Vietiniame burbule (Local Bubble), kuris gaubia mūsų Saulę ir kelias artimiausias žvaigždes. Manoma, kad šį burbulą, kuriame tarpžvaigždinės medžiagos tankis yra gerokai mažesnis, nei vidutiniškai Galaktikoje, sukūrė kadaise sprogusi supernova. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature.

***

Egzoplanetų šiluma. Mes esame įpratę, kad planetos aplink Saulę sukasi beveik vienoje plokštumoje. Tai yra logiška – ilgametė planetinės sistemos evoliucija verčia planetas sukristi į vieną plokštumą. Bet egzoplanetų sistemose, ypač jaunose, galime pamatyti ir įvairiai išsikreipusių dalykų. Štai dabar aptikta dvinarė žvaigždė, kurios kiekviena žvaigždė turi po protoplanetinį diską, bet diskų plokštumos nesutampa nei viena su kita, nei su žvaigždės narių orbita. Tai reiškia, kad planetų orbitų netvarkingumas atsiranda dar joms formuojantis, o ne vėliau. Tyrimo rezultatai arXiv.

Tuo tarpu senoms egzoplanetoms išlikti tinkamoms gyvybei gali padėti kompanionės. Skaitmeniniais modeliais nustatyta, kad Žemės dydžio planetos, veikiamos kitų sistemos planetų gravitacijos, gali žymiai ilgiau išlaikyti vidinę šilumą, nei tokių kompanionių neturinčios. Tai reikštų, kad planeta atvėstų ne taip sparčiai. Vėsimas yra reikšmingas planetoms, besisukančioms aplink mažesnes už Saulę žvaigždes. Taigi šis atradimas padidina tikimybę, kad tokios planetos net ir būdamos labai senos dar bus tinkamos gyvybei egzistuoti. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Gama novos. Novos yra periodiškai sproginėjančios žvaigždės – baltosios nykštukės, esančios dvinarėse sistemose. Sprogimas gali trukti keletą mėnesių, o jo metu išspinduliuojama tiek energijos, kiek Saulė pagamina per šimtą tūkstančių metų. O dabar paaiškėjo, kad novos spinduliuoja ir gama spindulius. Gali būti, kad juos sukuria sprogimo bangos nešama medžiaga, sąveikaujanti su kompanionės žvaigždės – raudonosios milžinės – vėju. Tačiau iš keturių atrastų gama spindulius skleidžiančių novų toks paaiškinimas tinka tik vienai. Kitų kompanionės neturi pakankamai stiprių vėjų, taigi greičiausiai pats novos sprogimas vyksta keliais etapais ir paskleidžia dujas keliais sluoksniais, kurie energingai maišosi tarpusavyje ir išspinduliuoja energingus fotonus. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Tolimiausias lęšis. Gravitacinis lęšiavimas – procesas, kai toli esančio objekto šviesą iškreipia arčiau esantis objektas, taip sustiprindamas to objekto šviesą – yra naudingas tyrinėjant labai tolimas galaktikas, kurių be lęšiavimo dažnai net negalėtume aptikti. Dabar aptikta tolimiausia lęšiuojanti galaktika – jos šviesa iki mūsų keliavo 9,6 milijardo metų. Lęšiuojamos, už jos esančios, galaktikos šviesą matome tokią, kokia buvo išspinduliuota prieš 10,7 milijardo metų. Tokio tolimo lęšio egzistavimo tikimybė yra labai maža, taigi šis atradimas – tikrai netikėtas ir sėkmingas. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Na štai, tokios tad žinios iš praeitos savaitės. Kaip visada, laukiu klausimų ir komentarų.

Laiqualasse

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *