Įdomūs vieno neurobiologo pamąstymai apie akademinę karjerą. Ar tai, kas paprastai pristatoma kaip geriausios tokios karjeros savybės, tikrai tokios ir yra? Akademinis darbas dažnai reklamuojamas kaip suteikiantis tyrimų laisvę, laisvas darbo valandas, puikią bendruomenę, ir panašiai. Bet realybė, deja, nėra tokia jau gera.
Su kai kuriais pastebėjimais sutinku ir aš. Tiesa, ne su visais – bent jau man neteko susidurti su tokiu konservatyvumu, kokį aprašo Jonas, o komentaras apie darbo valandas man atrodo kaip kilęs iš neteisingų lūkesčių, o ne problemos sistemoje. Bet apskritai pamąstymai patiko. Gal kada ir aš iš savo varpinės parašysiu panašia tema, bet ne šiandien.
Laiqualasse
Ačiū, kad pasidalinai! Kadangi mano įrašo pradžioje minėta diskusija kaip tik vakar įvyko, galiu trumpai pasidalinti įspūdžiais. Diskutavo keturi pakankamai gerai mūsų srityje žinomi profesoriai iš įvairių šalių. Bendros nuotaikos buvo tokios: yra daug problemų, bet reikia išmokti tarp jų rasti savo kelią ir, svarbiausia, užsiimti tuo, kuo tikrai nori užsiimti, nekreipiant dėmesio į nesąmones.
Žinoma, pasakyti lengva, o kai granto reikia, principai pastatomi į šalį, ir visi keturi daugiau mažiau pritarė, kad buvimas moksle jiems nėra labai saldus — ta prasme, kad laiko tam, ką jie nori daryti (t.y., laiko mokslui) yra labai labai menkai. Gal čia tik mano interpretacija, bet nuotaikos buvo slogios. Bet kur dėtis, tai irgi niekas nežinojo.