Kąsnelis Visatos CXXVII: Bėdos kosmologijai

Šią savaitę Kąsneliu apžvelgiamos šešios, o ne septynios dienos, bet naujienų dėl to ne mažiau. Turime ir juodųjų skylių, ir Marso bei Titano, ir kosmologijos, ir dar visko į tarpus. Taigi žiūrėkite po kirpsniuku ir skaitykite.

***

Už labdarą – į kosmosą. Norite skrydžio į patį kosmoso pakraštį, 100 kilometrų aukštį? Galite jį laimėti dalyvaudami labdaros programoje „Ticket to Rise“. Programa yra didesnio labdaros projekto „Urgency Network“ dalis; šis projektas siūlo įvairias neįprastas patirtis kaip prizus už labdarą (kuri gali būti piniginė, laikinė – kirtis ant pirmosios „i“, – arba socialinė). „Ticket to Rise“ programoje paremti galite vieną iš dešimčių labdaros organizacijų, o prizas – skrydis suborbitiniu erdvėlaiviu Lynx Mk II. Šis erdvėlaivis pakyla ir nusileidžia horizontaliai (kaip lėktuvas), o pakilti gali į šimto kilometrų aukštį, kur mikrogravitacijos sąlygomis praleis apie keturias minutes. Beje, kiekvienas, pakilęs virš šimto km nuo Žemės paviršiaus, oficialiai pripažįstamas astronautu, taigi jums gali pavykti net ir tai.

***

Venera ir Mėnulis. ©Stephen Rahn

Savaitės paveiksliukas – Veneros ir Mėnulio pora. Nėra kažkas labai išskirtinio, bet vis tiek gražu. Daugiau panašių nuotraukų – čia.

***

Marso metai. Smalsiukas Marse praleido jau metus! Jei atsimenate, kad kažką panašaus rašiau pernai liepą, tai jūs teisūs – tada irgi buvo metinės. Kaip čia taip? Ogi tada buvo Žemės metai, o dabar Marse praleisti vieneri Marso metai (kurie lygūs beveik tiksliai dvejiems Žemės metams). Per tą laiką Smalsiukas įvykdė pagrindinę misijos užduotį – atrado vietų, kurios kažkada buvo tinkamos gyvybei, gręžė Marso uolienas, tyrinėjo jo įvairų paviršių, nuvažiavo beveik 8 kilometrus ir daug daug fotografavo. Viena nauja fotografija – ypatingai detali panorama – išleista ir šios sukakties proga. Ją pamatyti galite čia.

***

Cerera ir Vesta. Du didžiausi asteroidai – Cerera ir Vesta – šiuo metu yra visai šalia vienas kito dangaus skliaute. Jie abu matomi Mergelės žvaigždyne, o liepos 5 dieną, šeštadienį, juos skirs mažiausias kampinis atstumas – vos dešimt minučių, t.y. jauno Mėnulio rago storis. Taip pat Mergelės žvaigždyne šiuo metu matomas Marsas, taigi į ką pasižiūrėti ten tikrai yra. Mergelė vakarais matoma pietvakarių pusėje, neaukštai virš horizonto.

***

Senasis Titanas. Saturno palydovas Titanas nepaliauja stebinti. Štai dabar paaiškėjo, kad jo atmosfera, taigi greičiausiai ir pats Titanas, susiformavo anksčiau, nei Saturnas. Šitai nustatyta ištyrus azoto izotopų santykį palydovo atmosferoje. Azoto joje yra tiek daug, kad jokie žinomi procesai negali pakeisti azoto-15 ir azoto-14 kiekių santykio net ir per daugiau nei keturis milijardus metų trunkančią Saulės sistemos evoliuciją. O išmatuotas santykis atitinka ne Saturno aplinką, o Oorto debesį, kuris gaubia Saulės sistemą ir iš kurio turbūt atkeliauja kometos. Sąlygos tame debesyje yra tokios, kokios buvo Saulės sistemos apyaušryje, taigi gali būti, kad Titanas formavosi ten, o Saturnas jį pagavo tik kažkada vėliau. Tyrimo rezultatai publikuojami Astrophysical Journal.

***

Artima superžemė. Egzoplanetų atradimai jau nieko nestebina, bet kai praktiškai kaimynystėje aptinkama potencialiai gyvybei tinkama egzoplaneta, tai jau šis tas įdomaus. Žvaigždė Gliese 832 nuo mūsų nutolusi vos per penkis parsekus; jau seniau buvo žinoma, kad aplink ją sukasi Jupiterio dydžio planeta. Dabar atrasta superžemė Gliese 832c, kuri yra žvaigždės gyvybinės zonos vidinėje dalyje. Tai reiškia, kad paviršiaus temperatūra joje turėtų būti tinkama skystam vandeniui egzistuoti, jei planetos atmosfera panaši į Žemės. Tačiau turint omeny, kad Glyzės 832c masė beveik šešis kartus viršija Žemės masę, jos atmosfera gali būti tankesnė, taigi ir paviršiaus temperatūra turbūt aukštesnė, ir planetos paviršiaus sąlygos greičiau primena Venerą, o ne Žemę. Bet apie egzoplanetų atmosferas žinome dar labai mažai, taigi nurašyti šios planetos dar tikrai neverta. Atradimas aprašomas straipsnyje arXiv.

***

Kūrinijos stulpai. Tai yra viena žinomiausių kosmoso nuotraukų. Trys dujų stulpai, nutįsę Erelio ūke ir dengiantys besiformuojančias žvaigždes. Kaip jie atsirado, kaip susiformavo trys tokios lygiagrečios struktūros? Nauju skaitmeniniu modeliu siekiama šitai paaiškinti. Modeliuojama yra viena masyvi žvaigždė ir jos spinduliuotės bei vėjo sąveika su aplinkinėmis dujomis. Rezultatai rodo, kad žvaigždės išpučiamas dujų burbulas gali subyrėti į atplaišas, kurios nusidriekia tolyn nuo jos, o greta esančios gali atrodyti labai panašiai į Kūrinijos stulpus. Detaliau paskaityti galite pranešime spaudai.

***

Superšviesi supernova. Daugumos supernovų šviesiai yra gerai žinomi ir neišeina iš tam tikrų aiškių ribų. Bet egzistuoja grupė superšviesių supernovų, kurios už kitas yra dešimtis ar net šimtus kartų šviesesnės. Nėra aišku, kaip jos atsiranda, bet visos jos švyti ganėtinai trumpai, vos keletą dienų. Dabar ir ši bendra savybė gavo išimtį. Pernai įjungtas teleskopas Dark Energy Survey aptiko superšviesią supernovą DES13S2cmm, kurios šviesis nemažėja jau pusę metų. Tokio elgesio neįmanoma paaiškinti nei radioaktyvaus nikelio kuriama energija (šitaip aiškinamas Ia tipo supernovų ilgaamžiškumas), nei supernovos sprogimo metu galbūt sukurto magnetaro šviesiu. Tikimasi, kad DES atras daugiau panašių objektų, tada galbūt bus lengviau paaiškinti, kaip jie gali atsirasti.

***

Triguba juodoji skylė. Supermasyvios juodosios skylės galaktikų centruose paprastai tūno pavienės. Kartais jų būna ir po dvi – jei dvi galaktikos susiliejo, o jų branduoliai dar ne. Dar rečiau galima aptikti ir trinarę sistemą, iki šiol jų buvo žinomos keturios. Dabar atrasta penkta, kompaktiškesnė už kitas. Jau seniau buvo žinoma, kad galaktikoje SDSS J150243.091111557.3 yra dvi supermasyvios juodosios skylės, iš kurių vieną dengia dulkių sluoksnis. Atlikus interferometrinius matavimus paaiškėjo, kad dulkės dengia ne vieną, o dvi juodąsias skyles, atstumas tarp kurių siekia vos 140 parsekų – žymiai mažiau nei ankstesnė arčiausia pora trinarėje sistemoje (2400 parsekų). Sistema atrasta patikrinus vos šešias panašias galaktikas – tai reiškia, kad trinarių juodųjų skylių greičiausiai yra gerokai daugiau, nei manyta iki šiol. Taip pat tai gali paaiškinti anksčiau matytą neatitikimą tarp stebėjimų duomenų ir modelių, kurie teigė, kad supermasyvių juodųjų skylių susiliejimas yra labai lėtas procesas. Jei paaiškėtų, kad daugelyje galaktikų egzistuoja ne po vieną supermasyvią juodąją skylę, tai žymiai geriau atitiktų modelių rezultatus. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Rentgenas iš tamsos? Persėjo galaktikų spiečiuje aptiktas keistas rentgeno spindulių signalas. Jis gautas vieną ant kito sudėjus daugelį galaktikų nuotraukų, taip siekiant išskirti bendras jų savybes. Aptiktas signalas atrodo kaip nauja, anksčiau nematyta, spektrinė linija rentgeno spindulių diapazone. Vienas iš galimų jos kilmės paaiškinimų – steriliųjų neutrinų skilimas. Tai yra hipotetinė ketvirta neutrinų rūšis, kurie sąveikauja su paprasta medžiaga tik gravitaciškai. Jų egzistavimas galėtų paaiškinti tamsiąją materiją, taigi potencialus jų atradimas yra įdomi žinia. Aišku, tai tik vienas galimas paaiškinimas; signalą gali kurti ir karštos dujos, bet tam reikėtų, kad jos turėtų ypatingas ir anksčiau neaptiktas savybes. Bet kuriuo atveju rezultatas intriguojantis. Tyrimo rezultatai arXiv; neilgai trukus kita tyrėjų grupė paskelbė analogišką rezultatą, naudodami kitokius aptikimo metodus, jį irgi rasite arXiv.

***

Kosmologijos problemos. Praeitą savaitę Jungtinėje Karalystėje vyko Nacionalinė astronomijos konferencija, iš kurios mus pasiekia daug pranešimų apie įdomius atradimus. Tarp jų buvo ir diskusijų apie BICEP2 rezultatą (lyg ir patvirtinantį kosminę infliaciją), kuriose iškelta mintis, jog dabartinis standartinis kosmologinis modelis yra pernelyg sudėtingas, tarsi Rube Goldberg mašina. Modelio veikimui reikia įvairių labai tikslių parametrų – tiek susijusių su infliacija, tiek su Higso lauku ir bozonu, tiek kitokių. Naujausi Higso bozono egzistavimo patvirtinimai neramina, nes pagal jų duodamus parametrus ankstyvoji Visata pagal standartinį modelį turėjo kolapsuoti į save ir išnykti. Kadangi taip neatsitiko, tai reiškia, kad modeliui kažko trūksta, o galbūt jį reikia permąstyti visai iš naujo. Šiuo metu daugėja duomenų, kuriais galima vis geriau patikrinti modelio prognozes; neabejoju, kad per keletą metų panašios problemos arba bus išspręstos, arba pagilės tiek, kad modelis bus verčiamas aukštyn kojomis.

***

Pabaigai – savaitės filmukas. Jame klausiama, kodėl viskas kosmose yra sferiška? Ir ar tikrai viskas?

[tentblogger-youtube c1zoV_oXMvE]

***

Na štai, tiek žinių metų vidurio savaitei. Komentarai ir klausimai, kaip visada, laukiami.

Laiqualasse

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas.