Kąsnelis Visatos CXXIII: Kylam į dausas

Sėdžiu sau vakare, užsiiminėju šiuo bei tuo ir galvoju – kažkaip keistai neužimtas pirmadienis. Paskui susiprantu, kad jau beveik dešimta valanda vakaro, o Visatos kramsnoti net nepradėjau. Paknopstom susirenku naujienų šūsnį ir pradedu kažką rašyti. O kas iš to gavosi – skaitykite po kirpsniuku.

***

Raketinės naujienos. Praeitą savaitę SpaceX vadovas Ilonas Maskas (Elon Musk) pristatė Dragon V2 – kapsulę, kuri skirta žmones iškelti į orbitą. Kapsulė bus daugkartinio naudojimo, o joje vienu metu galės keliauti septyni astronautai. Numatoma, kad kapsulę bus galima naudoti jau 2017-aisiais metais. Beje, SpaceX nėra vieninteliai, kuriantys Šatlų pamainą – Sierra Nevada Corporation ir Boeing taip pat rengia panašias astronautams tinkamas kapsules. Jos yra gavusios daugiau nei milijardo dolerių vertės paramą iš NASA.

Pati NASA taip pat nestovi vietoje – jos Orion astronautų kapsulė jau šį rudenį bus pirmą kartą išbandyta (dar be įgulos). Praeitą savaitę ant jos buvo uždėtas karščio skydas, saugosiantis astronautus ir kapsulės įrangą nuo perkaitimo leidžiantis atmosferoje. Ši kapsulė, kartu su nauja raketų-nešėjų sistema Space Launch System, turėtų būti pradėta naudoti taip pat 2017-aisiais metais.

Skaitant tokias naujienas, gali kilti klausimas, kodėl NASA ir pati kuria kapsulę astronautams, ir finansuoja privačių analogų vystymą. Šių projektų paskirtis – nevienoda: NASA Orion kapsulė bus skirta Mėnulio ir kitų planetų tyrimams, o komerciniai projektai – orbitinės infrastruktūros aplink Žemę sukūrimui. Bent jau taip teigia NASA administratorius.

***

Žirafos meteorai. Štai dar daugiau kamelopardalidų – naujausio meteorų lietaus – nuotraukų ir filmukų. Tuo tarpu Arecibo teleskopas padarė kometos 209P/LINEAR, sukėlusios lietų, radaro nuotraukų. Tai yra detaliausios kada nors padarytos kometos branduolio nuotraukos (raiška siekia mažiau nei 10 metrų vienam pikseliui), o jose matyti keletas paviršiaus struktūrų, greičiausiai skardžių ir įdubų. Kometos paviršiuje tokių struktūrų aptikti niekas nesitikėjo, taigi gali būti, kad ši kometa yra tik dalinai ledo gniužulas – joje gali būti ir uolinė šerdis.

***

Radijo meteorai. Atrodo, apie meteorus žinome viską, ką tik įmanoma (na, gal nebent išskyrus tikslias prognozes, kada koks pataikys į Žemę). Pasirodo, yra kitaip. Netikėtai paaiškėjo, kad galingiausi meteorai – dalelės, judančios greičiais, artimais didžiausiam įmanomam meteoro atlėkimo greičiui 72 km/s – sukelia radijo bangų žybsnius. Meteoro jonizuota atmosfera atspindi radijo bangas, bet tai nepaaiškina, iš kur kyla patys žybsniai, o tik tai, kad žybsniai erdvėje paprastai matomi prieš meteorus. Be to, meteorai sukelia ne tik aukšto dažnio – virš 100 MHz – žybsnius, bet kartais nušvinta ir gerokai mažesnio dažnio ruože. Iš kur kyla ta mažesnio dažnio spinduliuotė, kol kas neaišku.

***

Marso ledynai. Marse yra ugnikalnis, pavadintas Arsia Mons. Kaip ir kiti Marso ugnikalniai, jis jau seniai neveikia, bet kai veikė, aplink jo kraterį greičiausiai buvo susiformavusios vėduoklinės struktūros, leidusios atsirasti poledyniniams ežerams. Tokie ežerai susidaro ledynuose, jų yra ir Antarktidoje. Ir tokie ežerai Arsia Mons apylinkėse galėjo egzistuoti dar prieš tris milijardus metų, kai likęs planetos paviršius jau buvo sausas. Taigi ši sritis galėjo būti viena iš vėliausių gyvybei tinkamų zonų Raudonojoje planetoje. Apie geologinių Arsia Mons struktūrų tyrimus rašoma žurnale Icarus (priėjimas mokamas).

Jau rytoj NASA išbandys naujo tipo nusileidimo sistemą, skirtą zondų gabenimui į Marsą. Sistema vadinasi „mažo tankio viršgarsinis lėtintuvas“, o jos pagrindinė dalis yra didelis buferis, išsiskleidžiantis apie besileidžiantį objektą ir jį pristabdantis. Bandymas bus atliekamas paleidžiant bandomąjį krovinį keturis kartus greičiau už garsą lygiagrečiai Žemės paviršiui 36 kilometrų aukštyje, išskleidžiant stabdymo sistemą ir tikrinant jos poveikį.

***

Smūgis Jupiteriui? Gegužės viduryje atrastas asteroidas 2014 KM4. Jis praskriejo nelabai toli nuo Žemės (bet visiškai nepavojingu atstumu), o jo orbita, atrodo, nešioja jį tarp Žemės ir Jupiterio. Pagal pirminius duomenis egzistuoja ~1% tikimybė, kad asteroidas 2022-aisiais metais susidurs su Jupiteriu. Savaime suprantama, tokia žinia leido įvairiems internetų gandonešiams pradėti skelbti apokalipsę, bet bijoti tikrai nėra ko. Visų pirma, smūgio greičiausiai nebus, nes dabartinė tikimybė remiasi labai netikslia orbita. Antra, jei ir atsitrenks, tai į Jupiterį, o ne į Žemę. Trečia, net jei smūgis ir įvyktų, tai nebūtų didžiausias smūgis Jupiteriui, kurį esame stebėję – 1994-aisiais metais į Jupiterį atsitrenkusi kometa Shoemaker-Levy buvo didesnė. Taigi, bijoti tikrai nėra ko – nei Žemei, nei Jupiteriui.

***

Titano saulėlydžiai. Saturno palydovą Titaną dengia tanki atmosfera, sudaryta daugiausiai iš azoto ir metano. Zondas Cassini atliko saulėlydžių stebėjimus pro Titano atmosferą – t.y. stebėjo, kaip Titanas uždengia Saulės diską – ir išsiaiškino, kad gautų duomenų pakanka nustatyti tik viršutinių atmosferos sluoksnių sudėčiai. Tai yra svarbus atradimas, nes labai panašiai bandoma nustatyti ir egzoplanetų atmosferų sandarą ar net pačių planetų sudėtis. Visgi, jei tų planetų atmosferos yra tankios, spektro stebėjimai informacijos duos nedaug, o planetų paviršiai kol kas liks neprieinami mūsų teleskopams.

***

Savaitės filmukai – netgi du, ir abu susiję su Neptūnu. Pirmajame pasakojama apie didžiausio Neptūno palydovo, Tritono, kilmę ir likimą. Pasirodo, Tritonas greičiausiai yra pagautas transneptūninis objektas, t.y. jis susiformavo ne kartu su Neptūnu. O jo orbita yra nestabili ir po keleto šimtų milijonų metų palydovas susidurs su planeta ir iš jo liks tik žiedų sistema:

[tentblogger-youtube cR9uphgMZ8U]

Kitame filmuke vaizdžiai pristatomos transneptūninių objektų – įvairaus dydžio akmenų, tarp kurių yra ir Plutonas – padėtys, dydžiai ir atradimo laikas. Plutonas atrastas 1930-aisiais, bet vėliau ilgiau nei 60 metų nebuvo atrastas nei vienas kitas transneptūnietis. Dabar tokių objektų žinome jau daugiau nei tūkstantį, bet jų yra turbūt milijardai.

[tentblogger-vimeo 96874127]

***

Trilypis ūkas. ©Ian Sharp

Savaitės paveiksliukas – tiesiog gražus ūkas. Šitas ūkas vadinasi Trilypis (angl. Trifid nebula), o jis randamas Šaulio žvaigždyne. Pavadinimas, pasirodo, kilęs ne iš fantastinių augalų trifidų, bet tiesiog reiškia „trilapis“, nes ūkas atrodo tarsi sudarytas iš trijų žiedlapių. Ūkas susideda iš keleto dalių – jauno padrikojo žvaigždžių spiečiaus bei kelių dujų debesų.

***

Gyvybė Galaktikoje. Karts nuo karto vis pasigirsta bandymai apskaičiuoti, kiek gyvybei tinkamų planetų galėtų būti mūsų Paukščių Take. Dabar eilinis toks bandymas davė rezultatą, kad Galaktikoje tokių planetų gali būti apie 100 milijonų. Rezultatas gautas išnagrinėjus daugiau nei tūkstančio žinomų egzoplanetų savybes – tankį, masę, amžių, atstumą nuo žvaigždės, cheminę sudėtį ir t.t. – ir kiekvienai jų išvedus „biologinio sudėtingumo indeksą“ (BCI). Paaiškėjo, kad 1-2% tų planetų turi didesnį BCI, nei Jupiterio palydovas Europa. Turint omeny, kad Europa laikoma visai tinkama gyvybei terpe, gyvybei tinkamos sąlygos turėtų būti maždaug vienoje iš šimto planetų – iš čia ir šimtas milijonų. Man tokie skaičiavimai vis dar atrodo kaip rašymas šakėmis ant vandens, bet, kaip ne kaip, jie yra gana įdomūs, ypač kai lyg ir skirtingi metodai duoda panašius atsakymus. Plačiau apie tyrimą rašoma žurnale Challenges.

Tuo tarpu SETI mokslininkai teigia, kad per 20 metų sulauksime arba pirmųjų signalų iš nežemiškos civilizacijos, arba tvirtų įrodymų, kad tokių civilizacijų nėra. Nežinau, kaip čia su jomis bus, bet nesu toks optimistas. Tiesiog pernelyg dideli atstumai skiria mus nuo Galaktikos pakraščių, kad sugautume tokią informaciją. Tačiau jei jūs manote kitaip, dabar netgi galite lažintis vienoje lažybų kontoroje dėl to, kada bus atrasti nežemiškos gyvybės įrodymai.

***

Išgyvenęs debesis. Mūsų Galaktikos pakraščiuose egzistuoja daugybė didesnių ir mažesnių dujų debesų, krentančių centro link. Iš panašių debesų Paukščių Takas formavosi milijardus metų, procesas nesibaigė ir iki šiol. Neseniai iškelta hipotezė, kad tokie debesys gali būti apgaubti tamsiosios materijos halų. Dabar ši hipotezė patikrinta stebint Smito debesį (Smith cloud), kuris matomas Erelio žvaigždyno kryptimi. Paaiškėjo, kad debesis greičiausiai jau vieną kartą pralėkė pro Paukščių Tako diską. Jei debesį sudarytų vien regimos dujos, jis nebūtų išgyvenęs tokio sukrėtimo, tačiau apgaubtas tamsiosios materijos jis galėjo išlikti nesuardytas (man labai patinka UniverseToday straipsnyje panaudotas palyginimas – „tarsi hobitas mitrilo šarvuose“). Taigi bent jau šis debesis, o greičiausiai ir kiti, turi tamsiosios materijos apvalkalus. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Nevykęs žybsnis. Pabaigai trumpai apie naujieną, kurios nebuvo. Ketvirtadienį pasklido žinia, kad gama spindulių žybsnius gaudantis teleskopas Swift užfiksavo tokį žybsnį kaimyninėje Andromedos galaktikoje. Tai būtų buvęs artimiausias Žemei toks žybsnis, taigi naujiena tikrai verta žiniasklaidos dėmesio ir visokeriopos analizės. Visgi netruko paaiškėti, kad iš tikro jokio žybsnio nebuvo ir netgi niekas iš Swift teleskopo komandos nesakė, kad tai galėjo būti toks žybsnis. Žybsnį užfiksavo Swift Burst Alert teleskopas – mažos raiškos, bet didelį dangaus plotą stebintis prietaisas, tačiau vos pradėję analizuoti duomenis astronomai nustatė, kad tai nėra gama spindulių žybsnis, o tiesiog jau žinomo rentgeno/gama spindulių šaltinio (dvinarės žvaigždės) sužibėjimas. Žiniasklaida pasigavo pirmąją žinutę (yra žybsnis), o tolesni paaiškinimai daug kam buvo neįdomūs, taigi klaidinga žinia pasklido labai plačiai… Čia rasite vieno Swift komandos nario paaiškinimą apie visą reikalą.

***

Na štai, jau šiek tiek po vidurnakčio, bet kąsnelis yra. Komentarai, kaip visada, laukiami.

Laiqualasse

7 komentarai

  1. Kaip toks mažas objektas kaip Titanas (0.0225 Earths) sugeba išlaikyti tankia atmosferą? Ar čia žodis „tanki“ yra pavartotas salyginai? Juk Marsas berods irgi turi retą atmosfera, nes dėl mažos planetos masės, dujas tiesiog nupūtė Saulė. Ar atstumas iki Saulės čia ir yra atsakymas? :)

    1. Kažkaip praleidau šitą komentarą…

      Titano atmosfera tanki, o ji išsilaiko todėl, kad yra pakankamai šalta. Kuo temperatūra aukštesnė, tuo dujoms lengviau pabėgti, o Titane pakankamai šalta, kad pabėgti nepavyksta. Taip pat ir Saulės spinduliuotės poveikis gerokai silpnesnis, nei Žemės ar ypač Mėnulio ir Marso atvejais, negali nupūsti atmosferos.

  2. „artimais didžiausiam įmanomam meteoro atlėkimo greičiui 72 km/s“
    O kodėl maksimalus įmanomas greitis yra 72 km/s?

    1. Žemė savo orbita juda 30 km/s greičiu. Didžiausias greitis, kokiu gali judėti kūnas Žemės atstumu nuo Saulės ir vis dar būti pririštas prie Saulės, yra pabėgimo greitis, lygus 42 km/s. Jei toks kūnas atlekia tiksliai priešinga kryptimi Žemei, jo greitis Žemės atžvilgiu yra 72 km/s. Didesniu greičiu atlėkti galėtų nebent iš už Saulės sistemos ribų atskridęs kūnas.

      1. Aišku, ačiū!
        O bendram įsivaizdavimui, ar į žemę dažnai atlekia meteorai iš už Saulės sistemos ribų? :)

        1. Neteko girdėti, kad tokių būtų aptikta. Tai manau, kad pakankamai retai, kad būtų nereikšminga.

Komentuoti: Domas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.