Kąsnelis Visatos CXXII: Gaudom meteorus ir supernovas

Štai ir vėl pirmadienio vakaras, ir vėl parinkau šiek tiek praėjusios savaitės astronominių naujienų. Jose – ir meteorų lietus, ir supernovos, ir Visatos pakraščiai, ir naujos technologijos Žemėje. Kitaip tariant, rinkinys – kaip visada. Žiūrėkite po kirpsniuku ir skaitykite.

***

Meteorų lietus. Savaitgalį įvyko nedidelis ir netikėtas meteorų lietus. Žirafiniai meteorai, arba kamelopardalidai, kilo iš kometos 209P/LINEAR. Ji šiuo metu jau paliko Žirafos žvaigždyną (kuris yra prie Didžiųjų Grįžulo ratų) ir juda pro Liūtą Hidros link. Kometa plika akimi nematoma, bet pro nedidelius teleskopus turėtų pavykti atrasti. Vakarai šilti, taigi pabandykite.

Na, o pats meteorų lietus, atrodo, buvo nelabai gausus. Visgi pasitaikė įvairių įdomių, gana lėtai judančių, meteorų. Nuotraukų galeriją rasite čia.

***

Raketų problemos. Ketvirtadienį į orbitą pakilo jau eilinė Atlas V raketa, iškėlusi dar vieną JAV žvalgybos palydovą. Apie palydovą ir jo misiją jokių žinių nėra, tačiau galima pasidžiaugti, kad raketas valdanti kompanija United Launch Alliance per pastarąsias septynias savaites sėkmingai iškėlė net keturias raketas – taip būna tikrai retai. Visgi skrydžių ateitis išlieka miglota – Atlas V raketose naudojami Rusijoje gaminami varikliai, o Rusija neseniai paskelbė, kad nebetieks variklių JAV, jei šios neužtikrins, kad raketomis nebus iškėlinėjami karinės paskirties palydovai ar kroviniai. Tokie trukdžiai JAV gali atsieiti keletą milijardų dolerių.

Geresnės žinios ateina iš Virdžinijos, kur esančiame NASA Langley tyrimų centre naujos kartos šatlo Dream Chaser modelis sėkmingai praėjo bandymus vėjo tunelyje. Bandymai truko pusantro mėnesio, buvo tikrinama, kaip erdvėlaivis atlaiko judėjimą subgarsiniais ir viršgarsiniais greičiais, kuriuos jis patirtų kildamas į orbitą ir grįždamas į Žemę. Tikimasi, kad jau nuo 2017-ųjų metų Dream Chaser arba kitas panašus šatlas (šiuo metu vystomi trys modeliai) pradės reguliariai skraidinti astronautus į tarptautinę kosminę stotį.

***

O kas gi čia? ©Roger Hutchinson

Savaitės paveiksliukas… o kas gi yra savaitės paveiksliukas? Prieš skaitydami toliau, pabandykite atspėti. Pabandėte? Taigi – tai yra Saulės chromosfera (viršutinis sluoksnis) ir pora nedidelių protuberantų. Jie nufotografuoti per H-alfa filtrą, kuris praleidžia tik sužadintų vandenilio atomų spinduliuotę (H-alfa spektrinę liniją). Šitaip spindi būtent Saulės chromosfera, o fotosfera (Saulės paviršius, kurį matome paprastai) – ne. Taigi iš Saulės lieka tik plonas žiedas, beveik, kaip per užtemimą. Daugiau panašių nuotraukų – čia.

***

Marso naujienos. Kartais Marse aptinkami naujai susiformavę krateriai – į Raudonąją planetą irgi krenta meteoritai. Paprastai jų amžių įmanoma nustatyti tik metų tikslumu, nes stebėti visos planetos nepertraukiamai neįmanoma. Visgi Marso apžvalgos zonde (MRO) esantis Marso spalvinio stebėjimo (Mars Color Imager, MARCI) prietaisas visą planetos paviršių apžvelgia kasdien – taip ieškoma oro sąlygų pasikeitimų. Ir štai neseniai paaiškėjo, kad tarp 2012-ųjų metų kovo 27 ir 28 dienų į Marsą nukrito eilinis meteoritas ir išmušė kraterį. Aukštos raiškos nuotraukose, darytose tų pačių metų sausį, regione nematyti jokių kraterių, o naujose, pakartotinose nuotraukose, jų yra net du. Didžiausio gabaritai – beveik pusšimčio metrų skersmuo. Tai reiškia, kad į Marsą atsitrenkė keleto metrų skersmens meteoritas, kuris lėkdamas suskilo į du ir suformavo du kraterius.

Tuo tarpu Smalsiukas baigė darbą prie Kimberley uolienos ir iškeliauja prie kitų tyrimų taikinių. Išgrežęs beveik 7 centimetrų gylio duobę, marsaeigis ištyrė uolienų sudėtį, patikrino įvairių aparatų veikimą ir dabar keliauja toliau. Kitas marsaeigis – Opportunity – irgi nestovi vietoje: naujausiose jo nuotraukose atsiveria Endeavour kraterio panorama, kurią marsaeigis išvydo perkopęs kraterio kraštą. Šiame krateryje tikėtina rasti įrodymų apie kadaise egzistavusias gyvybei tinkamas sąlygas.

NASA pradeda gaminti naują zondą, kuris 2016-aisiais keliaus į Marsą. Zondas nusileis Marse, bet nevažinės jo paviršiumi, o tyrinės planetos gelmes, ieškodamas skirtumų nuo Žemės.

***

Žvaigždžių puotos pėdsakai. Planetos, besisukdamos aplink žvaigždes, kartais migruoja artyn jų. Būna ir taip, kad planeta įkrenta į žvaigždę ir ten išgaruoja. Jei planeta buvo uolinė, panaši į Žemę, žvaigždėje ji gali palikti ilgalaikį pėdsaką. Mat uolinės planetos turi kitokias cheminių elementų proporcijas, nei žvaigždės – žvaigždėse metalų (už helį sunkesnių elementų) yra vos ~2% arba mažiau, o uolinės planetos daugiausiai iš tokių ir sudarytos. Taigi jei žvaigždė praryja net ir Žemės masės uolinę planetą, joje padaugėja tokių elementų, kaip kalcis ar geležis. Padidėjimas nėra labai žymus, bet pakankamas, kad jį būtų įmanoma aptikti. Būtent tai padaryta su dviem žvaigždėmis, kurių kiekviena turi žinomų planetų – prie vienos sukasi Jupiterio dydžio planeta, prie kitos – du Neptūnai. Nustatyta, kad pirmoji žvaigždė turbūt yra suvalgiusi apie dešimt Žemės masių uolinės medžiagos, o antroji – dvigubai daugiau. Tai leidžia spręsti, kad uolinių planetų tose sistemose turbūt neaptiksime – dujinės milžinės, migruodamos artyn prie žvaigždės, sustūmė arčiau buvusias mažesnes planetas (uolinės planetos turėtų formuotis arčiau žvaigždžių, nei dujinės, nes dujos lengviau išgaruoja, nei išsilydo sunkesni elementai) į žvaigždę. Ateityje tokie stebėjimai padės įvertinti, prie kurių žvaigždžių ieškoti į Žemę panašių planetų.

***

Žvaigždžių lopšys. Žvaigždės gimsta molekulinių dujų debesyse. Tai žinoma jau seniai, bet proceso detalės vis dar lieka neaiškios. Pavyzdžiui, kodėl žvaigždžių masės būna skirtingos? Masyviausios žvaigždės, O spektrinės klasės milžinės, yra bent 16 kartų masyvesnės už Saulę ir greičiausiai formuojasi masyviausiuose debesyse. Dabar Spitzer infraraudonųjų spindulių teleskopu atlikti vieno tokio debesies, esančio už 5 kiloparsekų, stebėjimai. Jie parodė, kad debesis yra ypatingai tankus, o jo masė siekia 7 tūkstančius Saulės masių; pastarasis dydis nėra išskirtinai didelis molekuliniams debesims. Tikimasi, kad tolimesni stebėjimai padės išsiaiškinti, kaip debesyje pradeda formuotis šerdys, kuriose vėliau gims pavienės žvaigždės. Tyrimo rezultatai pristatomi arXiv.

***

Dvinariai magnetarai. Magnetarai yra neutroninės žvaigždės, turinčios labai stiprų magnetinį lauką. Jos taip pat sparčiai sukasi – manoma, kad tai yra būtinas ingredientas lauko suformavimui. Vienas toks magnetaras, labai neįdomiu pavadinimu CXOU J164710.2-455216 (pavadinime nurodytos objekto koordinatės danguje), yra toks stiprus, kad pagal formavimosi modelius turėjo gimti iš maždaug 40 Saulės masių turinčios žvaigždės susitraukimo. Tik viena problema – tokios masyvios žvaigždės turėtų formuoti juodąsias skyles, o ne neutronines žvaigždes. Tačiau dabar atrasta žvaigždė, greičiausiai buvusi magnetaro kompanione iki supernovos sprogimo, suformavusio neutroninę žvaigždę. Dvinarė sistema galėjo vystytis taip, kad viena žvaigždė kitai perdavė didelę dalį savo medžiagos. Antroji žvaigždė dėl šio perdavimo pradėjo suktis žymiai greičiau, o gaunamą medžiagą po truputį nusimetė, tačiau magnetinio lauko neprarado. Taip iki žvaigždei mirštant jos masė smarkiai sumažėjo ir po supernovos sprogimo liko neutroninė žvaigždė, o ne juodoji skylė. Tyrimo rezultatus rasite arXiv.

***

Galaktikos matavimai. Žvaigždžių spiečiai yra telkiniai, kuriuose gali būti nuo kelių dešimčių iki milijonų žvaigždžių. Vienas toks padrikasis spiečius, NGC 3590, yra patogiai išsidėstęs kitoje spiralinėje mūsų Galaktikos vijoje. Galaktika turi dvi pagrindines vijas ir keletą mažesnių. Nauji spiečiaus stebėjimai padės patikslinti atstumą iki vienos tokios vijos ir taip leis susidaryti tikslesnį Galaktikos struktūros vaizdą.

***

Naujos supernovos. Praeitą savaitę aptikta nauja II tipo supernova galaktikoje M106, nuo mūsų nutolusioje per 7 megaparsekus. Pačios supernovos pamatyti gal ir nepavyks, bet pabandyti verta – jos ryškis yra apie 13-15, taigi su vidutinio dydžio teleskopais gal pavyks išskirti. Pati galaktika, esanti Skalikų žvaigždyne prie Didžiųjų Grįžulo ratų, yra 9 ryškio, taigi ją pamatyti galima ir su nedideliais megėjiškais teleskopais.

Kita, irgi nelabai sena, supernova SN 2013cu, atskleidė žinias apie žvaigždę, kurios mirtis sukėlė šį sprogimą. Supernovos sprogimas jonizuoja aplink žvaigždę esančias dujas, tačiau po maždaug dienos dujas nušluoja besiplečiantis supernovos išmestų dujų debesis. Per tą dieną pavyko ištirti SN 2013cu aplinką ir nustatyta, kad chemine sudėtimi ji atitinka daug azoto turinčios Wolf-Rayet tipo žvaigždės aplinką. Wolf-Rayet, arba tiesiog WR, žvaigždės neturi vandenilio išoriniuose sluoksniuose (jis prarastas dėl žvaigždės vėjo) ir yra masyvios, masyvesnės nei 20 Saulių. Jau kurį laiką manoma, kad dalis supernovų kyla būtent iš tokių žvaigždžių, bet šie stebėjimai yra pirmas tvirtas hipotezės įrodymas. Tyrimo rezultatai pristatomi Nature.

***

EKA jubiliejus. Šiemet sueina 50 metų nuo dviejų Europos kosminių tyrimų agentūrų – Europos paleidimo sistemų vystymo organizacijos (ELDO) ir Europos kosmoso tyrimų organizacijos (ESRO) – įkūrimo. Ta proga Europos kosmoso agentūra (EKA arba ESA), po dešimtmečio sukurta sujungti ELDO ir ESRO, sukūrė filmuką apie penkis kosmoso tyrimų dešimtmečius.

***

Savaitės filmuke pasakojama, kaip Vesterose (tame, kur iš Sostų žaidimo) gali būti tokie ilgi metų laikai ir šiaip aiškinamasi apie to pasaulio įdomybes iš mokslinės pusės.

[tentblogger-youtube Utu-LpJn3Is]

Taip pat verta permesti akimis filmuke aptariamus šitą ir šitą straipsnius – pirmąjį jau kažkuriame Kąsnelyje buvau nurodęs, o antrajame rasite nuorodų į visą straipsnių seriją apie Vesteroso ir Esoso susiformavimą.

***

BICEP2 klausimai. Netyla diskusijos apie BICEP2 duomenų, lyg ir patvirtinusių pirmykščių gravitacinių bangų egzistavimą, realumo. Kai kurie mokslininkai teigia, kad šiuos rezultatus paaiškinti gali ir arčiau mūsų esantys foninės spinduliuotės poliarizacijos šaltiniai. Kitaip tariant, poliarizacija galėjo atsirasi vėliau, nei spinduliuotė atsiskyrė nuo materijos. Iš dalies tuos šaltinius BICEP2 komanda įvertino, bet išlieka klausimas, ar pakankamai. Vienas iš dalykų, ką jie darė, tai pasinaudojo Planck teleskopo pirminiais duomenimis; tiesa, jie negalėjo naudotis neapdorotais duomenimis, o tik paėmė informaciją iš Planck rezultatų pristatymo skaidrių ir pasinaudojo ja. Skaidrėse esanti informacija galėjo būti suvidurkinta, todėl gali būti, kad BICEP2 komanda poliarizacijos šaltinių įtaką įvertino nepakankamai. Patys komandos nariai teigia, kad taip nėra, tačiau atsakymo į šį klausimą turbūt reikės palaukti iki rudens, kol Planck duomenys bus paskelbti viešai ir analizę bus galima perdaryti iš naujo.

***

Štai ir visos šios savaitės naujienos. Kaip visada – rašykite, komentuokite, klausinėkite. Atsakyti nepažadu, bet pasistengsiu.

Laiqualasse

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas.