Šią savaitę beveik visos naujienos iš kosminių apylinkių – Saulės sistemos ir netgi Žemės. Bet tai nereiškia, kad jos neįdomios – turime ir Keplerio prisikėlimą, ir Rosetos kometos uodegą, ir dar visokių įdomybių. Tad, kaip visada, skaitykite po kirpsniuku.

***

Žaibai dėl Saulės. Kas sukelia žaibą? Klausimas atrodo paprastas, bet atsakyti ne taip jau lengva. Vienas iš sukėlėjų yra kosminiai spinduliai, sukuriantys sąlygas išlydžiams, o dabar rastas ir naujas „kaltininkas“ – Saulės vėjas. Pasirodo, net 40 dienų po to, kai Saulės vėjo gūsis pasiekia Žemę, žaibų dažnumas išlieka didesnis, nei vidutiniškai. Tai gali reikšti, kad dėl Saulės vėjo kyla daugiau žaibų, arba kad Saulės vėjas sustiprina jau kylančius žaibus, tad jie yra lengviau aptinkami. Rezultatą dar reikės patikrinti, bet kol kas jis atrodo statistiškai reikšmingas. Manoma, kad kai kurios Saulės vėjo dalelės gali prasiskverbti pro Žemės magnetosferą ir pasiekti debesų sluoksnius, kur sudaro sąlygas kilti žaibams. Tyrimo rezultatai publikuojami žurnale Environmental Research Letters.

***

ISEE-3 atgimsta. Paleistas į kosmosą 1978-aisiais. Mokslinius tyrimus baigė 1997-aisiais. Dabar jis grįžta į Žemę. Galėtų būti siaubo filmas apie zombį zondą, ar ne? Na gerai, siaubo filmas būtų ne koks, bet realybė – visai įdomi. Kalba eina apie zondą ISEE-3, kuris iš pradžių tyrinėjo Saulės vėją, paskui sekė porą kometų, o vėliau buvo paliktas likimo valiai. Dabar jo orbita neša jį artyn prie Žemės, o NASA pranešė, kad neplanuoja bandyti užmegzti ryšio. Taigi grupė entuziastų nusprendė tą padaryti patys. Jie sėkmingai surinko 125 tūkstančius dolerių, kurie bus panaudoti zondo valdymo programinės įrangos atkūrimui (senoji pradingo per įvairius technologijų pasikeitimus), Arecibo radijo teleskopo nuomai ir kitoms projekto išlaidoms padengti. Pirmieji bandymai užmegzti ryšį bus daromi jau šią savaitę, o vasarą planuojama pakeisti zondo trajektoriją ir nukreipti jį į pirmąjį Saulės-Žemės Lagranžo tašką. Ką zondas ten veiks – dar nežinia, bet gali būti, kad jį pavyks panaudoti tolesniems Saulės vėjo stebėjimams.

***

Sankcijų problemos. Politika, deja, ir vėl kiša koją sėkmingiems kosmoso tyrimams. Rusija paskelbė dvi sankcijas, liečiančias JAV kosmoso pramonę. Pirmoji – nebebus galima naudoti naujų Rusijoje gaminamų raketų variklių RD-180, kurie naudojami Atlas V raketose-nešėjose. Tomis raketomis į orbitą keliami įvairiausi palydovai, nuo ryšių ir žvalgybos, iki kosminių zondų. Tiesa, Atlas V raketų valdytoja United Launch Alliance teigia, kad variklių atsargų turi dvejiems metams, o per tiek laiko turbūt atsiras pakankamai gerų alternatyvų. Kitas Rusijos pareiškimas – atsisakymas tęsti Tarptautinės kosminės stoties palaikymą po 2020-ųjų metų. Tai irgi gana tolima ateitis, bet planuoti panašius reikalus reikia gerokai į priekį, taigi JAV dabar svarbu kuo greičiau nuspręsti, ką daryti su stotimi po šios datos. Galima pasidžiaugti, kad JAV įstatymų leidėjai nesnaudžia ir bent kažką daro – trys Kongreso mokslo komiteto nariai paprašė NASA administratoriaus paaiškinti, kokia yra dabartinė kosminių tyrimų (ypač TKS) situacija, turint omeny problemas su Rusija, ir kokios yra perspektyvos. Reikia tikėtis, kad paaiškinimas paskatins Kongresą susirūpinti JAV sugebėjimais siųsti žmones į kosmosą ir padidinti tų tyrimų sričių finansavimą.

***

Teleskopų peržiūra. NASA praeitą savaitę peržiūrėjo savo biudžetą, skirtą įvairioms egzistuojančioms misijoms. Rezultatų yra ir gerų, ir blogų. Infraraudonųjų spindulių teleskopas Spitzer, viena iš keturių Didžiųjų observatorijų (šalia Hablo, Čandros ir Fermio), po 2015-ųjų metų finansavimo nebegaus, taigi teleskopas bus išjungtas. Tiesa, dar yra tikimybė, kad šiek tiek lėšų atsiras ir teleskopas kažkaip dirbti galės, bet iš esmės Spicerio dienos kaip ir suskaičiuotos. Turint omeny, kad jį iš dalies turėtų pakeisti James Webb kosminis teleskopas, pakilsiantis 2018-aisiais, toks sprendimas suprantamas.

Gera naujiena – atgimsta Kepleris. Ilgiau nei metus neveikęs dėl kryptį valdančių mechanizmų gedimo, Kepleris netrukus pradės ir bent dvejus metus vykdys misiją K2. Misijos metu teleskopas bus stabilizuojamas pasinaudojant Saulės spinduliuote, kas keletą mėnesių keis stebimą dangaus vietą, bet vis tiek ieškos egzoplanetų (ir ne tik – planuojama atlikti ir aktyvių galaktikų bei žvaigždžių spiečių stebėjimus).

Taip pat NASA nepatvirtino finansavimo projektui, kuriuo teleskopo WISE žali duomenys būtų iš naujo apdorojami, siekiant daugiau nuoseklumo ir ilgai (arba keletą kartų) stebėtų šaltinių kintamumo duomenų išgavimo.

***

Merkurijaus nuotrauka. Zondas MESSENGER aplink Merkurijų apsuko jau daugiau nei tris tūkstančius orbitų. Dabar jis skrieja labai žemai virš planetos, priartėdamas vos per 200 km nuo jos paviršiaus (palyginimui, TKS nuo Žemės nutolusi dvigubai toliau). Dabar paskelbta nauja Merkurijaus paviršiaus nuotrauka, kurios raiška geresnė, nei bet kada anksčiau: vienas pikselis atitinka vos 5 metrus.

***

Savaitės filmukas – pasakojimas apie Marso palydovus Fobą ir Deimą ir jų atsiradimo hipotezes:

[tentblogger-youtube Pw0IZg7_4mo]

***

67P sužibo. Kometa 67P/Čuriumov-Gerasimenko sužibo ir užsiaugino uodegą. Prie šios kometos po truputį artėja zondas Rosetta, kurio viena iš užduočių – ištirti kometos uodegą, taigi uodegos pasirodymas yra geras ženklas. Uodega turėtų augti, nes kometa vis dar artėja prie Saulės; mažiausią atstumą pasieks kitų metų rugpjūtį.

***

Antiasteroidinė apsauga. NASA šiuo metu vysto planus atitempti asteroidą į orbitą aplink Mėnulį. Viena iš idėjų yra tempti ne visą asteroidą, bet didelę uolieną nuo asteroido paviršiaus. Jei tokia idėja taps realybe, tai kartu bus ir galimos Žemės gynybos nuo asteroidų sistemos išbandymas. Tokia sistema remtųsi gravitacine trauka: kosminis aparatas priskristų prie pavojingo asteroido, kol šis dar toli nuo Žemės, paimtų masyvų akmens luitą nuo jo paviršiaus ir imtų skristi šalia, po truputį keisdamas asteroido orbitą. Jei manevras būtų pradėtas pakankamai iš anksto, tokio patraukimo užtektų, kad asteroidas prasilenktų su Žeme.

***

Mažėjanti dėmė. Jupiteryje yra Didžioji raudonoji dėmė – didžiulis sūkurys planetos atmosferoje. Ji daugmaž reguliariai stebima nuo XIX a. pabaigos ir bene visą tą laiką mažėja. Pastaraisiais metais mažėjimas paspartėjo; šiuo metu dėmės plotis (rytų-vakarų kryptimi) mažėja tūkstančiu kilometrų per metus, o aukštis (šiaurės-pietų kryptimi) beveik nekinta. Prieš šimtą su trupučiu metų dėmės plotis siekė daugiau nei 40 tūkstančių kilometrų, o dabar yra „vos“ 16500 km. Taigi audra po truputį rimsta.

***

Savaitės paveiksliuku parinkau nedažno astronominio reiškinio – Saturno okultacijos – nuotrauką. Mėnulis praeitą savaitę uždengė žieduotąją planetą, o reiškinį stebėjo daugybė astronomijos mėgėjų iš viso pasaulio. Čia rasite ir daugiau nuotraukų.

Tuo tarpu dar pernai Hablas nufotografavo Saturno šiaurės ašigalį ir jame švytinčias pašvaistes. Dabar duomenys išanalizuoti, o iš jų aiškėja, kad Saulės vėjo gūsiai suardo dalį Saturno magnetosferos, bet po kurio laiko ji susiformuoja iš naujo.

***

Tolima egzoplaneta. Ji nėra labai toli nuo Žemės – vos už 50 parsekų, bet Žuvies GU b (GU Psc b) yra toliau nuo savo žvaigždės, nei bet kuri žinoma kita egzoplaneta. Vieneri jos metai už Žemės metus ilgesni 80 tūkstančių kartų. Egzoplaneta nufotografuota tiesiogiai, o jos masė yra apie 11 Jupiterio masių (labai arti rudųjų nykštukių ribos). Greičiausiai ši planeta susiformavo ne iš protoplanetinio disko aplink žvaigždę, bet žvaigždės formavimosi metu kaip atskiras objektas, tačiau vėliau prisikabino prie žvaigždės ir tapo jos sistemos dalimi. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Galaktikos storis. Mūsų Galaktika, Paukščių Takas, turi platų ir ploną žvaigždžių bei dujų diską. Ilgą laiką buvo manoma, kad diskas truputį storėja, tolstant nuo centro, bet tą storėjimą sunku išmatuoti. Dabar aptikta grupė kintamų žvaigždžių, kurios turbūt yra tokio išplatėjusio disko dalis. Žvaigždės priklauso gerai žinomai cefėidžių klasei; kintamumo stebėjimai leidžia nustatyti jų absoliutinį ryškį, o iš to ir atstumą. Iš šių duomenų bei žvaigždžių judėjimo greičio apskaičiavimo paaiškėjo, kad jos nėra centrinio telkinio dalis bei negali būti iš nykštukinės Šaulio galaktikos ištrauktos žvaigždžių juostos narės. Atmetus šias galimybes lieka vienintelis paaiškinimas – žvaigždės yra Galaktikos disko dalis. Tačiau jos yra toli nuo disko vidurio plokštumos, taigi diskas turėtų būti storas. Šie rezultatai patvirtina ankstesnius vandenilio dujų stebėjimus, kurie taip pat rodė, kad diskas tolstant nuo centro storėja. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature.

***

Štai ir visas kąsnelis. Gal kiek trumpesnis, nei paprastai, bet juk negali kiekvieną savaitę būti naujienų, apverčiančių mūsų supratimą apie kosmosą aukštyn kojomis.

Laiqualasse