Kąsnelis Visatos CXX: Zondai zondeliai

Ir vėl nauja savaitė, ir vėl kosminės naujienos. Šįkart daug apie įvairius zondus ir jų daromus stebėjimus, taip pat šiek tiek kometų, labai greitų žvaigždžių ir gama spindulių žybsnių. Na ir dar ateiviai į kompaniją. Skaitykite po kirpsniuku.

***

Nauja kometa. Vos kovo mėnesį aptikta kometa C/2014 E2 Jacques sėkmingai ryškėja. Ji jau pasiekė aštuntą ryškį, taigi yra matoma su nedideliais žiūronais ar teleskopais. Dairytis reikia Vienaragio žvaigždyne, Orionui už nugaros. Birželį ji turėtų tapti matoma ir plika akimi (tiesa, tik formaliai – ji bus netoli Saulės, taigi iš tikro pamatyti gali būti sunku), o pikinį ~4,5 ryškį pasieks pirmosiomis liepos dienomis.

***

Žvaigždžių (ir Marso) juostos danguje. ©Bob King

Savaitės paveiksliuku parinkau vakarinio dangaus ir jame judančių žvaigždžių nuotrauką. Gal nieko ypatingo, bet įdomu tai, kad iš šios nuotraukos iškart galima nustatyti dangaus pusiaujo buvimo vietą – į vieną pusę nuo pusiaujo esančios žvaigždės sukasi nuotraukoje į viršų, kitoje – žemyn.

***

Smalsiukas kasasi. Po praeitą savaitę išgręžto bandomojo gręžinio naujame sustojime, marsaeigis Curiosity pradėjo rimtą gręžimo operaciją. Taikinys – uoliena, pavadinta „Windjana“. Tai yra vos trečias tyrimų gręžinys Marse ir pirmasis gręžinys smiltainio uolienoje; pirmi du Curiosity taikiniai buvo argilitai.

Kalbant apie Marsą ir bendrai gyvybės bei gyvybei tinkamų erdvių paieškas – štai truputį neraminanti žinia. Prieš keletą metų NASA Tarptautinėje kosminėje stotyje „apgyvendino“ dvi bakterijų kolonijas. Jos apgyvendintos ne stoties viduje, o išorėje – visiško vakuumo, pilno spektro Saulės spinduliuotės ir Saulės vėjo bei didžiulių temperatūros svyravimų sąlygomis. Ir štai po pusantrų metų paaiškėjo, kad nemaža dalis bakterijų išgyveno. Mirė tik tos, kurias periodiškai apšvitindavo ultravioletinė Saulės spinduliuotė. Taigi jei bakterijos galėtų pasislėpti nuo UV spindulių, jos greičiausiai išgyventų kelionę į Marsą. Tai būtų pavojinga ir galimiems kolonistams, ir apskritai visiems bandymams nustatyti galimo gyvybės egzistavimo Marse faktą. Tyrimo rezultatai publikuojami Astrobiology.

Spalio mėnesį pro Marsą praskris kometa C/2013 A1 Siding Spring. Su planeta ji tikrai nesusidurs, tačiau nauji skaičiavimai rodo, kad kometos uodega, kuri greičiausiai bus sudaryta iš vandens garų, bent keletą valandų sąveikaus su Marso atmosfera ir priartės vos per pusantro šimto kilometrų iki paviršiaus. Sąveiką stebės Marsą tiriantys zondai. Tyrimas aprašomas žurnale Icarus (deja, priėjimas mokamas).

***

Besimainantis asteroidas. Pernai spalį buvo atrastas labai blausus asteroidas 2013 UQ4, kurio orbita buvo panašesnė į kometos. Sausį jis pasislėpė už Saulės, bet dabar tapo vėl įmanoma jį stebėti. Ir paaiškėjo, kad tai tikrai yra kometa. Objektas, dabar jau žymimas C/2013 UQ4, šiuo metu šviesėja, o liepos pradžioje pasieks maksimalų ~7 ryškį. Tuo metu jis skris pro Cefėjo ir Drakono žvaigždynus, kurie vasaros vakarais patogiai matomi aukštai danguje. Taigi pasiruoškite žiūronus ir žiūrėkite į asteroidą, pavirtusį kometa.

***

Misija į Europą. NASA nusprendė rimtai ištirti Europą. Ne, tai nėra anekdotas apie amerikiečių nesigaudymą geografijoje, tiesiog taip vadinasi labai įdomus Jupiterio palydovas. Iš po jį dengiančio ledo veržiasi vandens geizeriai, taigi greičiausiai yra ir popaviršinis vandenynas. NASA paskelbė kvietimą siūlyti idėjas, kokio pobūdžio zondą būtų galima nusiųsti į šią sistemą. Nors Jupiterį ir jo palydovus netrukus pradės tyrinėti zondas Junona, šis zondas nėra pritaikytas galimai gyvybei tinkamos Europos aplinkos tyrimams, taigi atrodo logiška parengti naują misiją. Kol kas nežinia, nei kokia ta misija galėtų būti, nei kada ji pakils nuo Žemės (jei iš viso jai lemta tapti realybe), bet planavimo pradžia rodo rimtą NASA nusiteikimą. Tiesa, misija turės išsitekti su mažiau nei 1 mlrd. JAV dolerių, maždaug trečdaliu Curiosity biudžeto.

***

New Horizons naujas taikinys. Zondas New Horizons jau nuo 2006-ųjų skrieja Plutono link. Tikslą jis pasieks kitąmet, praskries pro Plutoną, padarys daug nuotraukų, tačiau į orbitą aplink šią planetą nepereis, o nulėks toliau, į Kuiperio žiedą. Ką jis ten ras, nežinia. Ir ta nežinia neramina misijos valdytojus, kurie ragina NASA sustiprinti tinkamo kito New Horizons taikinio paieškas. Dabartinė New Horizons orbita nepraeina arti jokio kito žinomo Kuiperio žiedo objekto; pakeisti ją pakankamai daug taip pat neįmanoma. O misija vertinga – labiau netgi ne kaina, bet skrydžio laiku. Teigiama, kad kitos tokios misijos laukti teks ne vieną dešimtmetį. Taigi, ar pavyks NASAi rasti naują taikinį Naujiems horizontams? Atsakys tik laikas, kurio lieka vis mažiau.

***

Saulės dvynė. Mūsų Saulė, kaip ir dauguma kitų žvaigždžių, greičiausiai susiformavo nedideliame spiečiuje, kuris vėliau iširo, o jį sudarančios žvaigždės išsilakstė po Galaktiką. Atrastos Saulės seserys padėtų tiksliau įvertinti sąlygas jaunoje Saulės sistemoje ir detaliau atsekti planetų, tarp jų ir Žemės, formavimąsi. Dabar nustatyta, kad žvaigždė HD 162826, esanti Heraklio žvaigždyne maždaug už 35 parsekų, greičiausiai yra viena tokia sesuo. Tokia išvada remiasi žvaigždės orbitos ir cheminės sudėties matavimais. Kol kas nėra žinoma, ar žvaigždė turi planetų – ankstesni tyrimai nustatė tik tiek, kad žvaigždė greičiausiai neturi Jupiterio masės ir masyvesnių palydovų. Tyrimo rezultatai pristatomi arXiv.

***

Tarpgalaktinės dujos. Nors apie tarpgalaktinių dujų egzistavimo faktą žinoma seniai, jų išsidėstymas erdvėje vis dar išlieka gana paslaptingas. Taip yra todėl, kad dėl mažo tankio pačias dujas stebėti labai sunku. Jų savybes nustatyti lengviausia skaičiuojant, kaip smarkiai jos sugeria tolimų kvazarų šviesą, bet tai nieko nepasako apie erdvinį išsidėstymą. Tačiau dabar pagaliau teleskopai tampa pakankamai jautrūs, kad pavyktų taprgalaktinę medžiagą stebėti tiesiogiai. Pirmieji rezultatai – labai įdomūs: tolimoje Visatoje aptiktas kvazaras, kurio galaktiką maitina šimtų kiloparsekų ilgio siauras dujų srautas, bei beformis dujų telkinys, maitinamas net trijų panašių srautų. Pastarasis gali būti spiralinės galaktikos užuomazga. Ateityje iš tokių stebėjimų po truputį bus sulipdytas viso kosminio voratinklio atvaizdas. Abiejų atradimų straipsniai yra arXiv.

***

Hipergreitos žvaigždės. Atrasta dar viena hipergreita žvaigždė, bėganti iš mūsų Galaktikos. Dabar šių žvaigždžių žinoma jau kelios dešimtys, o mokslininkai pradeda jas ne tik klasifikuoti, bet ir naudoti tamsiosios materijos tyrimui. Mat šios žvaigždės, pabėgusios iš Galaktikos disko, juda pro tamsiosios materijos halą. Tyrinėdami žvaigždžių greičius ir jų trajektorijas, galime nustatyti, kokio stiprumo gravitacija jas veikia, taigi ir tamsiosios materijos pasiskirstymą. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Poliarizuoti žybsniai. Gama spindulių žybsniai yra vieni ryškiausių reiškinių Visatoje. Šiuo metu jų aptinkama maždaug po vieną per dieną, netgi šiek tiek daugiau. Tačiau bėda, kad nustatyti, kur jie įvyks, iš anksto neįmanoma, taigi detaliai galime stebėti tik jau blėstančią jų šviesą, mat pats žybsnis dažnai trunka vos keletą sekundžių. Bet vis geresni ir šios šviesos stebėjimai suteikia naujų žinių ir pažeria naujų klausimų. Štai dabar nustatyta, kad bent vieno gama spindulių žybsnio šviesa yra žymiai labiau apskritimiškai poliarizuota, nei buvo manoma anksčiau. Daugelis teorinių modelių prognozavo, kad šviesa turėtų būti poliarizuota tik tiesiškai, taigi šiuos modelius reikės smarkiai tobulinti arba išvis jų atsisakyti. Kad galėtų sukelti tokią poliarizaciją, kol kas neaišku – tai gali būti stiprūs magnetiniai laukai arba labai nesimetriškas žvaigždės sprogimas (manoma, kad žybsniai yra labai masyvių žvaigždžių sprogimo požymiai). Žinoma, gali būti ir taip, kad šitas žybsnis yra vienas keistuolis, o kiti poliarizuoti taip, kaip tikimasi; tam išsiaiškinti reikės padidinti duomenų kiekį. Tyrimo rezultatai spausdinami Nature.

***

Savaitės filmuke klausiama, ar šviesa jaučia laiką? Klausimas gali pasirodyti beprasmiškas, bet tik iš pirmo žvilgsnio: pažiūrėjus per realityvumo teorijos prizmę, atsakymas yra randamas nesunkiai. Šviesai laikas nejuda. Na, o kodėl, kaip ir ką tai reiškia, žiūrėkite čia:

[tentblogger-youtube ZGoDK18b3LE]

***

Ar verta ieškoti ateivių? Filosofiniai klausimai apie nežemišką gyvybę iškyla kasdien, gana dažnai juos gvildena ir įvairūs mokslininkai bei filosofai. Štai dabar vienas neuropsichologas apklausė 116 studentų iš JAV, Italijos ir Ispanijos, paklausinėjo jų apie religiją, astronomiją ir dar šį tą, ir padarė toli siekiančią išvadą, kad žmonija kontaktui dar nepasiruošusi, nes tie studentai per mažai gaudėsi astronomijoje ir per daug sekė religinius bei politinius lyderius. Iš pastarojo sakinio tono turbūt supratote, kad man tokia išvada atrodo tikrai nepamatuota, ypač kai neturime jokio supratimo apie tai, ką galėtų vertinti ar netgi kaip mąstytų kitos civilizacijos. Na, bet neperskaitęs viso tyrimo, detaliau jo kritikuoti nesiimsiu; tuo labiau, kad nieko žymiai geresnio turbūt pasiūlyti negalime. Straipsnio santrauką rasite čia.

***

Štai ir visas eilinis Kąsnelis. Komentarai, klausimai ir taip toliau laukiami visada, tik atsakymų kartais gali tekti palaukti.

Laiqualasse

3 comments

  1. Čia šiek tiek ne į temą ir turbūt kvailas klausimas. Bet kodėl žvaigždėse termobranduolinės reakcijos vyksta tik iki geležies? Suprantu, kad po jos, jungimosi reakcijose energija jau yra sugeriama, bet kodėl negalėtų brand. reakcijos vykti toliau ir eikvotis likusi žvaigždės energija(pvz. iš paviršinių sluoksnių ar kaip nors), nors ji ir būtų sugeriama? Maždaug iš kur žvaigždė supranta, kad reakcijos daugiau nebevyks, po geležies? Ir kaip tada pvz. susidaro visi sunkieji elementai, randami žemėje? pvz. U, Po…

    1. Reakcijos vyksta ir po geležies, tik nebeduoda energijos. Jos vyksta dviem atvejais: supernovos sprogimo metu cheminiai elementai gaudo neutronus, tada vyksta beta skilimai ir atsiranda sunkesni izotopai (tai vadinama r-procesu). Dar būna smarkiai evoliucionavusių žvaigždžių atmosferose panaši reakcija vyksta, tai vadinama s-procesu. Iš ten ir atsiranda visi tie sunkieji cheminiai elementai.

      O žvaigždės branduolyje sunkesni už geležį elementai nelabai spėja susiformuoti, nes kai pasibaigia energijos gamyba, kolapsas į neutroninę žvaigždę ar juodąją skylę (būtent branduolyje) įvyksta per keletą sekundžių.

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *