Kąsnelis Visatos CXVI: Marso šviesos

Praėjusią savaitę nutiko šiek tiek problemų Tarptautinėje kosminėje stotyje, tačiau sutvarkytos problemos, trukdžiusios kilti erdvėlaiviams iš Floridos. Dar yra daug visokių naujienų apie Marsą ir šiek tiek apie kvazarus bei egzotiškas daleles. Plačiau, kaip visada, po kirpsniuku.

***

Sutvarkytas radaras. Prieš porą savaičių rašiau apie iš rikiuotės išėjusį radarą, saugantį visą JAV rytinę pakrantę kosminių laivų kilimo iš Floridos metu. Dabar radarą pavyko pataisyti, taigi apsauga vėl veikia ir skrydžiai gali vykti. Radarą sugadino dėl kol kas nepaaiškintų priežasčių kilęs gaisras; gali būti, kad tiesiog užsidegė labai pasenusi elektros instaliacija. Nors radaras yra būtinas, kad galima būtų sekti kylančius erdvėlaivius, jo atnaujinimui (ar naujo radaro pastatymui) JAV vyriausybė pinigų neskiria. Kaip ten bebūtų, dabar sistema vėl veikia ir į kosmosą pakilti galės atidėti JAV žvalgybinis palydovas bei SpaceX Falcon raketa.

***

TKS bėdos. SpaceX raketa, pakilsianti šiąnakt, į Tarptautinę kosminę stotį nugabens Dragon kapsulę su atsargomis. Tačiau pačioje TKS yra šiokių tokių nesklandumų – sugedo atsarginis robotikos valdyme dalyvaujantis kompiuteris. Kadangi jis tik atsarginis, tai robotika vis dar veikia ir Dragon kapsulė galės būti priimta (tam reikalinga robotinė ranka Canadarm). Tuo tarpu NASA svarsto apie galimybę TKS įgulai išeiti į atvirą kosmosą sutvarkyti sugedusią kompiuterio detalę. Tai būtų vos antras toks išėjimas po pernai liepą įvykusios avarijos, kai vienas astronautas vos nepaskendo savo skafandre, išsiliejus vandeniui į šalmą. Šiuo metu planuojama, kad pustrečios valandos truksianti operacija vyks po šio trečiadienio, kai prie TKS prisijungs Dragon kapsulė, be kitų atsargų gabenanti ir skafandrų dalis.

***

Prieštvaninė katastrofa. Geologiniai tyrimai Pietų Afrikos Respublikos teritorijoje byloja, kad prieš kiek daugiau nei 3 milijardus metų į Žemę trenkėsi maždaug 35 kilometrų skersmens asteroidas. Tai pirmasis įrodymas apie konkretų tokio senumo smūgį. Ištirti geologiniai sluoksniai neparodo, kur įvyko smūgis – aišku tik tiek, kad už tūkstančių kilometrų nuo tirtos vietos. Smūgis buvo toks galingas, kad netgi galėjo suskaldyti Žemės plutą ir „įjungti“ tektoninių plokščių judėjimą. Tyrimo rezultatai pristatomi žurnale Geochemistry, Geophysics, Geosystems.

***

Vulkaninis Merkurijus. Ilgą laiką buvo manoma, kad Merkurijuje jokių ugnikalnių nėra ir niekada nebuvo, o visas lakias medžiagas planeta prarado beveik iškart po susiformavimo. Tačiau naujausi zondo MESSENGER duomenų tyrimai rodo, kad įvairūs vulkaniniai krateriai planetos paviršiuje yra nevienodo amžiaus. Skirtingas erozijos lygmuo bei tokių kraterių egzistavimas meteoritų sukurtuose krateriuose leidžia spręsti, kad Merkurijuje vulkanizmas nuslopo tik prieš milijardą metų (palyginimui Merkurijaus, kaip ir visos Saulės sistemos, amžius yra apie 4,5 milijardo metų). Tyrimo rezultatai pristatomi Journal of Geophysical Research.

***

Marso vandenys. Vėl sulaukėme naujienų apie vandens požymius Marse. Europos kosmoso agentūra (ESA) išplatino pernai gruodį darytos nuotraukos fragmentą, kuriame matomas Marso paviršiaus lopinėlis su giliais vingiuotais grioviais. Paviršiaus struktūrų analizė rodo, kad griovius sukūrė kadaise čia sparčiai tekėjęs vanduo, greičiausiai trumpalaikių potvynių metu. Taip pat manoma, jog potvynių buvo ne vienas, nes vagos persidengia tarpusavyje.

Kita galimai po vandeniu buvusi vieta yra Gusevo krateris, kur 2004-aisiais nusileido marsaeigis Spirit. Per šešerius darbo metus jis surinko daug informacijos apie kraterio sandarą, ypač paviršines uolienas. Nustatyta, kad tos uolienos yra vulkaninės, o ne nuosėdinės kilmės – tai praktiškai palaidojo ankstesnę hipotezę, kad kadaise krateryje tyvuliavo ežeras (hiptoezė rėmėsi kraterio vaizdu iš orbitos bei prie jo besijungiančiais upių vagas primenančiais grioviais). Tačiau nauja Spirit duomenų analizė rodo, kad kraterio paviršius yra padengtas karbonatiniais mineralais. Šie mineralai galėjo susidaryti garuojant sūriam ežerui, kuris galimai egzistavo kraterio dalyje (nagrinėti duomenys iš žemiausios kraterio dalies). Tyrimo rezultatai pristatomi žurnale Geology.

***

Marso šviesa. Neseniai po internetus pasklido Smalsiuko daryta Marso peizažo nuotrauka, kurioje prie horizonto matyti keista šviesa. Žinoma, atsirado ir sakančių, kad tai yra marsiečių siunčiami signalai; buvo ir rimtesnių idėjų, kad galbūt tai atspindys nuo kokio metalinio paviršiaus ar kažkas panašaus. Visgi tikrovė yra žymiai paprastesnė – tiesiog į Smalsiuko kameros detektorių tuo metu pataikė kosminis spindulys, kuris ir sukėlė šitą žybsnį. Panašių artefaktų Smalsiuko atsiunčiamose nuotraukose randama kone kiekvieną savaitę. Dar vienas tokio paaiškinimo patvirtinimas – tuo pat metu kita kamera darytoje tos pačios vietos nuotraukoje jokios švieselės nematyti.

***

Titano kopos. Saturno palydove Titane yra daug įdomių paviršiaus struktūrų – pavyzdžiui, ežerų ir upių. Dabar atrasta dar viena – pailgos siauros kopos, panašios į sugrėbtą smėlį. Kopas greičiausiai sukūrė vėjo gūsiai, o jų siaurumą galima paaiškinti kitokia smėlio sudėtimi – priešingai nei Žemėje, jis sudarytas ne iš silikatų, o iš įvairių organinių junginių. Nuotrauka padaryta mikrobangų ruože veikiančiu radaru.

***

Savaitės filmuke pasakojama apie planetas prie daugianarių žvaigždžių sistemų. „Tatuiną“, t.y. planetą su dviem žvaigždėm, jau turime; o kaip su keturnarėmis ar dar didesnėmis?

[tentblogger-youtube s77iEhRHVvI]

***

Greitėjantys pulsarai. Pulsarai yra tokios neutroninės žvaigždės, kurių šviesa sklinda kanalais palei magnetinius ašigalius. Jos sukasi aplink nemagnetines ašis, taigi kai kurių iš jų šviesa vis periodiškai atsisuka į Žemę. Pulsarų sukimasis yra labai reguliarus, bet kartais pasitaiko „nesklandumų“, kurie staigiai šiek tiek pagreitina pulsaro sukimąsi. Manoma, kad šie nesklandumai kyla dėl sūkurių po žvaigždės pluta esančiame supertakiame neutronų skystyme. Dabar, remdamiesi 29-erių metų Krabo ūko pulsaro stebėjimų duomenimis, astronomai nustatė, kad egzistuoja mažiausias įmanomas nesklandumo dydis (t.y. jo sukuriamas sukimosi dažnio pokytis), kuris atitinka milijardų mažų sūkuriukų judėjimą. Šis rezultatas leis tobulinti kol kas toli gražu nepilnus šių nesklandumų modelius. Plačiau apie tyrimą galite perskaityti arXiv’e.

***

Egzotiškos žvaigždės. Praeitą savaitę CERN paskelbė duomenis, patvirtinančius 2008-aisiais padarytą naujos dalelės atradimą. Tai nėra elementarioji dalelė, bet naujoviškas jų junginys – tetrakvarkas. Paprastai kvarkai jungiasi į poras arba trijules (tarp pastarųjų yra ir neutronas bei protonas), o tetrakvarką sudaro du kvarkai ir du antikvarkai. Tokios dalelės iš principo galėtų susidaryti ir neutroninėse žvaigždėse. Jei taip ir yra, sąveikos tarp dalelių šiuose objektuose yra kitokios, nei naudojama dabartiniuose modeliuose, tad ir stebėjimų interpretacija bei prognozuojamos savybės gali būti ne visai teisingos.

***

Supernovos liekana G352.7-0.1. Montažas iš rentgeno (mėlyna), radijo (rožinė), infraraudonųjų (oranžinė) ir regimųjų (balta) spindulių. ©Rentgenas: NASA/CXC/Morehead State Univ/T.Pannuti et al.; Optinė: DSS; Infraraudonoji: NASA/JPL-Caltech; Radijo: NRAO/VLA/Argentinian Institute of Radioastronomy/G.Dubner

Savaitės paveiksliukas – supernovos liekana Paukščių Tako centre. Jos identifikacinis kodas, G352.7-0.1, nurodo koordinates danguje (ilgumą ir platumą) pagal galaktinę koordinačių sistemą (Galaktikos centro koordinatės yra {0,0}). Įdomu yra tai, kad nors supernova sprogo prieš daugiau nei 2000 metų, jos spektre vis dar dominuoja karšta sprogimo metu išmesta medžiaga, o ne stumiama į šalis tarpžvaigždinė medžiaga, kaip būna kitose panašaus amžiaus supernovų liekanose. Kodėl taip yra – neaišku. Apie šį tyrimą paskaityti galite arXiv esančiame straipsnyje.

***

Kvazarų istorija. Kvazarai yra labai ryškūs šviesos šaltiniai, taigi jie dažnai naudojami tolimos Visatos tyrimams. Dabar, išmatavus net 140 tūkstančių kvazarų padėtis, nustatytos Visatos savybės, buvusios prieš 10,8 milijardo metų (Visatos amžius yra apie 13,8 milijardo metų). Pasirodo, tuo metu Visatos plėtimasis buvo apie tris su puse karto spartesnis, nei dabar. Detaliau su tyrimo rezultatais galite susipažinti arXiv straipsnyje.

***

Štai ir visos naujienos šiame kąsnelyje. Klausimai ir komentarai, kaip visada, laukiami.

Laiqualasse

61 comments

  1. Labai įdomu apie kvazarus. Ar tai reiškia, kad teiginiai apie greitėjantį visatos plėtimąsi yra neteisingi? Ar čia ženklas, kad vyksta kažkoks greitėjimo ir lėtėjimo ciklas?

  2. Teisingi, Laiqualasse tikriausiai turejo omeny jog Hublo konstanta buvo 3.5 karto didesne. Neatsargiai pavartojo savoka: greitesnis visatos pletimasis.

    Trumpai jei yra dar klaustuku, tai: Hublo konstanta – konstanta erdveje bet ne laike, t.y. kinta begant laikui, bet yra konstanta tam tikru momentu bet kuriame erdves taske. Dabar apie H = 71.8 km/s/Mpc. Tai reiskia, kad vieno megaparseko atstumas per sekunde prasiplecia 71.8 kilometra. Praeityje konstanta buvo didesne, ateityje bus mazesne, kol nusistoves ties kazkur 30-40 km/s/Mpc del akseleracijos. Tai kad H mazeja nereiskia kad objektai tolsta nuo musu leciau, nes pacios erdves daugiau. Atstumai tarp objektu dideja greiciau nei mazeja H konstanta.

    1. Dar galima pridėti, kad Hablo parametras apibrėžiamas kaip H = adot/a, kur a yra mastelio faktorius, o adot – jo išvestinė pagal laiką. Mastelio faktorius a visą laiką didėja; jo išvestinė pirmus kažkiek milijardų Visatos gyvavimo metų mažėjo (materija dominuoja prieš tamsiąją energiją; jei būtų vien materija, tada a būtų proporcingas t^(2/3), o adot proporcingas t^(-1/3)), paskui ėmė didėti (tamsioji energija dominuoja; kai liks praktiškai vien tamsioji energija, a ir adot didės eksponentiškai).

      O pats Hablo parametras, taip, visą laiką mažėja ir artėja prie nuolatinės nenulinės vertės.

  3. „yra konstanta tam tikru momentu bet kuriame erdves taske“

    Tai čia ir …atomo, Saulės sistemos, galaktikos etc. proporcijos didėja, ar didėja tik tarpgalaktiniai atstumai?

    1. Iš principo plečiasi visa erdvė. Bet ne visi objektai plečiasi kartu su ta erdve. Taip plečiasi tik objektai, kurių tarpusavio gravitacinė trauka yra pernelyg maža, kad juos išlaikytų ar leistų artėti vienam prie kito. Iš esmės galaktikų spiečiai ir mažesni objektai netolsta vienas nuo kito dėl Visatos plėtimosi. Šiek tiek plačiau apie tai buvau rašęs čia.

      Taisausi: galaktikų spiečiai (ne visi) ir superspiečiai vienas nuo kito tolsta dėl Visatos plėtimosi. Tik mažesnės substruktūros – spiečiai superspiečiuose, galaktikos spiečiuose ir mažesni dalykai netolsta.

  4. „Iš esmės galaktikų spiečiai ir mažesni objektai netolsta vienas nuo kito dėl Visatos plėtimosi.“
    O tai tada kaip čia suvoktina kas sudaro Visatą? Tik erdvė?

    Gerai, tegu erdvė plečiasi atsietai nuo joje esančių objektų (galaktikų etc.), tai kas tada yra tas atskaitos taškas nuo kurio skaičiuojama, jog erdvė plečiasi („Plėtimasis nėra fizinis galaktikų ar kitų objektų judėjimas erdve; tai yra pačios erdvės „tįsimas“ į visas puses.“)?
    Argi jau yra galimybių identifikuoti pačios erdvės atskirus taškus ir jų padėtį (ir pagal juos suvokti, jog pati erdvė plečiasi?)?

    Taigi, tas „tįsimas“ yra tik plika/neplika hipotezė, dalinai/pilnai/negrįžtamai pagrįsta teorija?

    1. Oi, neteisingai parašiau. Turėjo būti „mažesni už galaktikų spiečius objektai pačiuose spiečiuose netolsta vienas nuo kito dėl Visatos plėtimosi.“

      Dėl Visatos plėtimosi (kuris yra erdvės plėtimasis, dar tiksliau šnekant metrikinis plėtimasis, angl. „metric expansion of space“) vienas nuo kito tolsta galaktikų spiečiai (ne visi) ir superspiečiai.

      Kažkokių erdvės taškų identifikuoti galimybės nėra, tačiau matematinis modelis, aiškinantis Visatos plėtimąsi kaip erdvės plėtimąsi, stebėjimus paaiškina, o aiškinimas per objektų judėjimą statiškoje erdvėje – nepaaiškina.

        1. Jei tai objektai, tolstantys erdvėje, jų greičius riboja šviesos greitis. Tačiau stebėjimais šitokią interpretaciją galima pakankamai sėkmingai atmesti (dabar nerandu nuorodos į straipsnį…).

          1. geriau butu saltinis i darba, o ne i straipsni kadangi straipsnis yra antrinis saltinis. Nors galima atsekt ir saltini neretai, na o tai kokie argumentai padeda atmesti? Kokia esme to straipsnio?

                  1. Matematines klaidos tame darbe.

                    „the best we can do is assume that the recession velocity, and thus Hubble’s constant, are approximately the same at the time of emission as they are now“

                    ? Laikant kad H konstanta, emiting metu ir observing metu reiskia itin didele deceleracija, tuo paciu ir luminosity distance sumazejima.

                    ?: We then convert D(z) to DL(z) using Eq. 13, so DL(z) = D(z)(1 + z)

                    Neiskaiciuota aberration of light.
                    Tikra formule yra: D_l = D*(1+z)^2

                    Ir daugiau klaidu yra ne nevardinsiu.

                    Kai issiskaiciuoji be klaidu tai gauni toki SRT grafika (kaireje), flrw (desineje): http://i59.tinypic.com/2uifbsp.jpg

                    Maciau dar bent du darbus kur taip atmeta SRT „lengvai“. Matematines ir logines klaidos, nedaugiau.

                    1. Hm, čia įdomu. Netikrinau jų matematikos, tai kažko pakomentuoti (kol kas) negaliu. Deja, artimiausiu metu laiko tai matematikai patikrinti irgi neturėsiu, bet kai patikrinsiu, pabandysiu kažką parašyti.

  5. „mažesni už galaktikų spiečius objektai pačiuose spiečiuose netolsta vienas nuo kito dėl Visatos plėtimosi.“
    „tačiau matematinis modelis, aiškinantis Visatos plėtimąsi kaip erdvės plėtimąsi, stebėjimus paaiškina“
    Na, ir kuo čia matematika aiškina, kad Saulės sistema, galaktika, galaktikų spiečius ir jų spiečių spiečius turi plokščią formą (juk spiečių spiečiuje galaktikų spiečiai tarpusavyje jau yra gravitaciškai nebesurišti, o forma lieka ta pati)? (gal čia erdvė jau pradeda tįsti didėjančiais blynais/nevienodais greičiais į įvairias puses – kitaip neturėtų formuotis plokščias spiečių spiečius –tada H konstanta grybą pjauna, ar kaip?)…

    „Kažkokių erdvės taškų identifikuoti galimybės nėra, tačiau matematinis modelis…“
    Kaip suprantu kažkas be eksperimentinio patvirtinimo yra tik hipotezė (gal ir geriausiai kažką paaiškinanti, bet vis tiek tik hipotezė).
    Ir turbūt neverta ieškoti logikos (mokslo guzų galvose) kai lyginama anas ir būsenų kitimo būdų eksperimentinis patvirtinimas. Kaip suprantu pastarąjį vis tiek reikia vadinti tik mistika ir pseudofizika… na, tiesiog mokslinė idilė :)

    1. Saulės sistema ir Galaktika plokščios yra (arba plokščias dalis turi) dėl judesio kiekio momento tvermės dėsnio ir relaksacijos.

      Galaktikų spiečiai ir superspiečiai kartais, bet ne visada, yra daugmaž plokščių formų dėl to, kad formuojasi iš kosminio voratinklio (angl. cosmic web), kuriame yra gijų ir plokštumų, atsirandančių dėl gravitacinio kolapso.

      Erdvė, pagal tiksliausius dabartinius duomenis, plečiasi visomis kryptimis vienodai.

      Astronominius dalykus patikrinti eksperimentais dažniausiai neįmanoma – masteliai netinkami. Taigi belieka remtis stebėjimais. Jei hipotezė gerai paaiškina turimus stebėjimus ir sėkmingai prognozuoja ateities stebėjimus, ji tampa teorija arba jos dalimi.

  6. „Galaktikų spiečiai ir superspiečiai kartais, bet ne visada, yra daugmaž plokščių formų dėl to, kad formuojasi iš kosminio voratinklio (angl. cosmic web), kuriame yra gijų ir plokštumų, atsirandančių dėl gravitacinio kolapso.“
    Kažkodėl maniau, jog superspiečiai formuojasi iš spiečių, kurie jau neturi tarpusavyje jokių gravitacinių ryšių – jei taip, tai kaip čia atsirado tarp jų tas gravitacinis kolapsas?

    „Erdvė, pagal tiksliausius dabartinius duomenis, plečiasi visomis kryptimis vienodai.“
    :)
    To dar betrūko (kad plėstųsi skirtingai).

    „Jei hipotezė gerai paaiškina turimus stebėjimus ir sėkmingai prognozuoja ateities stebėjimus, ji tampa teorija arba jos dalimi.“
    Visa tai puiku.
    Tik kas patį mokslą apsaugos nuo šališkų mokslininkų, ar jų šališko mąstymo (gan šventvagiška kai tokie vienoje vietoje džiaugiamasi tuo, o kitoje spjauna į tai)(tiek to, lai šį kartą būna pavyzdys kai bachurėlio idėją apie vėžio testą patikrino tik 201-mas specas – o ta nereprezantyvi „apklausa“ juk parodė, kad tik kas dušimtasis mokslininkas neturi išankstinio nusistatymo)…

    1. Gravitaciniai ryšiai yra tarp visko, tik jie kartais būna per silpni, kad sustabdytų plėtimąsi dėl Visatos plėtimosi. Struktūra Visatoje formuojasi ir plėtimosi sąlygomis – dideli regionai, kažkada turėję beveik tolygų tankį, susitraukia ir susiskaido į galaktikas bei mažesnes dalis.

      „To dar betrūko (kad plėstųsi skirtingai).“

      Čia tik jums kažkokie panašūs klausimai buvo kilę, ne man.

      „Tik kas patį mokslą apsaugos nuo šališkų mokslininkų“

      O kai pasakysiu, kad šališkų mokslininkų ir išankstinio nusistatymo moksle yra (ko niekad ir neneigiau), tai vėl pradėsit aiškinti, kad jūsų niekas nesupranta, todėl esat genijus? :)

  7. „Čia tik jums kažkokie panašūs klausimai buvo kilę, ne man“
    Visai nesupratot to potekstės.

    „Taisausi: galaktikų spiečiai (ne visi) ir superspiečiai vienas nuo kito tolsta dėl Visatos plėtimosi. Tik mažesnės substruktūros – spiečiai superspiečiuose, galaktikos spiečiuose ir mažesni dalykai netolsta.“
    Čia maždaug du autobusai tolsta vienas nuo kito, bet (kiekviename iš jų) sėdynės netolsta viena nuo kitos.
    Būtų tai grakštus matematinis modelis, jei tie autobusai važiuotų patys, o ne slinktų pats kelias po jais. Ir jei čia iš autobuso iškristų sėdynė tai ji jau nebeslinktų tuo slenkančiu keliu*.
    Taigi, kad autobusui patys važiuodami grakščiai toltų vienas nuo kito tereiktų įvesti tik 5 fundamentalią jėgą.
    Šiaip įdomu, imant „intervalus“ tarp dabartinių 4, kokie būtų, vien matematiškai prognozuoti, penktos jėgos parametrai.

    *Ir kas tai per (eilinė) abrakadabra: spiečiai tolsta vienas nuo kito, bet jei pasirodo, kad jie yra superspiečiaus dalis staiga ima ir nebetolsta.

    „tai vėl pradėsit aiškinti, kad jūsų niekas nesupranta, todėl esat genijus? :)“
    Kaip matau visgi turite slaptą viltį tapti genijum (todėl jis jums vis ir užkliūna)(tapkit – man negalia, vėlgi tai bambos man negraužtų).
    Na, o aš turiu neslaptą norą – savo darbą padaryti gerai.

    1. „Čia maždaug du autobusai tolsta vienas nuo kito, bet (kiekviename iš jų) sėdynės netolsta viena nuo kitos.“

      Iš esmės visai neblogai apibūdinta.

      „Būtų tai grakštus matematinis modelis, jei tie autobusai važiuotų patys, o ne slinktų pats kelias po jais.“

      Kiekviena analogija turi savo ribas. Jei reikia palyginimo, kaip čia ta erdvė plečiasi, geriau galvoti apie razinas kylančioje tešloje arba taškelius ant pučiamo baliono paviršiaus.

      „Ir jei čia iš autobuso iškristų sėdynė tai ji jau nebeslinktų tuo slenkančiu keliu*.“

      Kadangi erdvės plėtimasis jokios trinties ar ko nors panašaus aplinkiniams objektams neperduoda, tai net jei galaktika kažkaip ir išlėktų iš spiečiaus, ji nepradėtų tolti dar labiau dėl Visatos (erdvės) plėtimosi.

      „*Ir kas tai per (eilinė) abrakadabra: spiečiai tolsta vienas nuo kito, bet jei pasirodo, kad jie yra superspiečiaus dalis staiga ima ir nebetolsta.“

      Erdvės metrikinis plėtimasis veikia tais masteliais, kuriais medžiagos pasiskirstymą galima laikyti daugmaž tolygiu (FRLW metrika tokiu atveju yra adekvatus erdvėlaikio aprašymas). Tais masteliais, kai tokios prielaidos daryti negalime, metrika yra kitokia ir erdvės plėtimasis nebūtinai veikia. Superspiečiuose erdvės plėtimasis neveikia, spiečiuose – taip pat. Bet jei spiečius nėra superspiečiuje, tai žiūrint masteliu, kuriuo matome ir aplinkinius spiečius, erdvės plėtimasis jau veikia. Be to, takoskyra tarp spiečių ir superspiečių nėra labai griežta.

      „Taigi, kad autobusui patys važiuodami grakščiai toltų vienas nuo kito tereiktų įvesti tik 5 fundamentalią jėgą.“

      Idėjų apie penktą fundamentaliąją jėgą yra, tačiau nežinau, ar jas įvesti siūloma tam, kad būtų paaiškintas Visatos plėtimasis. Kaip ten bebūtų, naujos jėgos (t.y. sąveikos) taip sau iš lempos įvesti nepavyks.

  8. Berots tam grafikui, naudojau mazesne H cosntanta nei yra. Net jei ir panaudojus esama H is planck 2013, SRT sprendimas yra per artimas kad galima butu atmest su 23 sigmom (kaip tam darbe minejo). Nuo best fit FLRW curve, SRT nutolsta iki 10% paklaidos ribose. Kad tas paklaidas detaliau nagrinet reikia visus esamus measurements’us (H, lum distance) paverst i SRT, kas yra absurdiskai daug darbo. Bet siaip ar taip SRT atmest negalima. Lyginant SRT ir FLRW, tai skustuvo principas labai lengvai nupjautu FLRW, nes daroma nemazai prielaidu: 3 kintamieji, erdve pleciasi, pleciantis erdvei mazeja fotono energija bet mase ne ir pan. SRT netgi sakyciau turi 0 prielaidu, objektai juda erdve reliatyviai ir tiek. Net jei ir paskyrus nemazai laiko ir isnagrinejus paklaidas paaisketu jog yra siokia tokia akseleracija, nors siuo metu abejoju ar ji is vis yra (del skustuvo principo), nieks nedraudzia ir paciai SRT turet akseleracija.

    Siek tiek filosofijos, ka SRT prognozuoja:
    * pradzia (apie 14 mlrd metu)
    * CMBR, ko nedaro kai kurie alternatyvus modeliai
    * Homogeniskumas
    * Isotropiskumas
    * Redshift’as
    * Visata ne beribe, matom tik puse. Kas kitoj pusej nezinau, teoriskai/geometriskai speciau turetu but particles moving back in time (kas yra reliatyvu), keistai skamba… Feynman’as toki judejima apibudines kaip antimatter, nors mainstream’as tokia ideja atmeta. Gal but tai paaiskintu kodel matom tik matter, ar kodel antimatter is vis yra.

    Taigi, kaip gi jie sugebejo SRT atmest tai nesuprantu, asmeniskai neradau darbo be klaidu tai nagrinejancio. Na bet jei turi nuorodu ar argumentu kodel negali but SRT tai noreciau isgist.

    1. Paieškosiu/paskaičiuosiu. Viena priežastis, kodėl SRT negali būti teisinga/pilna Visatos aprašymo schema – SRT, tiksliau sakant Minkovskio metrika tinka tik visiškam vakuumui; tuo tarpu Visata nėra visiškas vakuumas, taigi reikia eiti prie FRLW metrikos (didžiausiais masteliais). FRLW metrika turi narį a(t), kurio funkcinę priklausomybę galima išvesti, vėlgi naudojantis Einšteino lauko lygtimis. Gaunamos Fridmano lygtys rodo, kad Visatos erdvė negali būti stabili, (a(t) = const.), nebent pasiekiamos ir palaikomos idealiai tinkamos sąlygos (Lambda*c^2 = -8*pi*G*ro). Turint tokią situaciją, skustuvas jau kaip tik ima rodyti, kad erdvės plėtimasis yra paprastesnis kosmologinio raudonojo poslinkio paaiškinimas, nei objektų judėjimas tolyn nuo mūsų (erdvės plėtimasis yra becentris, tuo tarpu objektų judėjimas nebūtinai toks yra; nekyla klausimo dėl medžiagos pasiskirstymo Visatoje krašto; plėtimasis vis tiek egzistuoja, tai kodėl turėtų būti du procesai vienas kitą papildantys, jei galima viską paaiškinti tik vienu).

      1. Taip, SRT nurodo jog yra plokscia, kreivumas yra lokaliai nereiksmingas statistinis nuokrypis, nesvarbus kosmologijai. Matavimai butent ir rodo jog yra plokscia su 0.1% paklaida. FLRW atveju tai itin didelis sutapimas, o SRT – neisvengiamumas. Taip kad velgi, skustuvas nupjauna FLRW, kol nebus irodytas kreivumas, nors ir mainstreemas sutinka jog totaliai plokscia.
        Objektu judejimas erdveje yra becentris, nesuprantu is kur centras. t=0 metu buvo centras, tiek FLRW tiek SRT.

        1. SRT atveju judėjimas gali būti labai įvairus, t.y. v/d ne konstanta net ir mažais atstumais. Metrikinio plėtimosi atveju kitaip neįmanoma.

          Dėl kreivumo įtariu, kad SRT vis tiek nepadeda. Reikia susivokti, ar tokia sąvoka, kaip kritinis tankis (reikalingas erdvės plokštumui) yra tik FRLW/BRT išdava, ar ir SRT turėtų kažką panašaus. Įtariu, kad medžiagos (net ir regimosios, o ką jau kalbėti apie regimąją + tamsiąją) tankis Visatoje vis tiek yra per didelis, kad Minkovskio metrika būtų netinkamas artinys.

          1. Laiqualasse, negali but labai ivairus. Ziurek i tai is tokios puses: nuo t=0, kiekviena dalele turejo igyti four-vectoriu. Daleliu buvo itin daug, taigi statistiskai neimanoma jog butu nehomogeniskumas. Esant homogeniskumui v/d santykis islieka konstanta dideliam masteli, o lokaliam gali ir ne, del kreivumo. SRT kritinio tankio nereikalauja ir jo neapraso. Klasimas geras, cia reiktu gerai pagalvoti, del tu isdavu, gal pertekline prielaida? Kritinis tankis yra reikalingas tik BRT kad erdve butu plokscia. SRT erdve ir taip plokscia, tai SRT isdava kad tankis negali but kitoks nei kritinis. Kazkoks circular reason. Plokscia tai plokscia, nereikia tada pertekliniu prielaidu del galimu tankio teoriniu nuokrypiu. Matai cia kad paaiskint flat, pletimasi, akseleracija ir pan. FLRW iveda DE, butent kad islaikyt ta tanki. SRT to nereikalauja.

            1. Matai, SRT apskritai jokio tankio būti kaip ir negali.

              Bandom žiūrėti kitaip. Jei turime Visatoje daugmaž tolygiai pasiskirsčiusią medžiagą, jos erdvėlaikį aprašo FRLW metrika. Jei tos medžiagos yra labai nedaug, FRLW redukuojasi į Minkovskio metriką. Taigi reikia išsiaiškinti, ar galima taip atmesti medžiagos įtaką metrikai. Medžiagos įtaka pasireiškia Einšteino lauko lygtyse per stress-energy tenzorių, nuo jo priklauso FRLW metrikoje esantis mastelio faktorius. Stress-energy tenzoriaus parametrus, pagrinde medžiagos tankį, galime nustatyti iš stebėjimų. Tada randame, kad mastelio faktorius visgi kinta reikšmingai, kad matome objektus, kurių šviesa išspinduliuota, kai Visata buvo net šimtus kartų mažesnė.

              Taip, šitas mano paaiškinimas nėra matematiškai tvirtas, lygčių nepateikiau. Bet man atrodo, kad ir šito užtenka, kad suprastume, jog Minkovskio metrika Visatai aprašyti netinka.

              1. Man idomu ties kokiu r tas density yra critical. Nes didejant r dideja ir tankis. Cia speciau kazkur apie visible radius kalba eina, bet velgi… Cia nera fiksuotas dydis, jis kinta begant laikui. Standartine kosmologija priima jog yra bent 1000 daugiau nei matom. Tai kiek kartu tokiu spinduliu tankis virsija kritini? Vat ir klausimas prie ko cia mase is vis.

                1. Kodėl tankis turi didėti, didėjant r? Dideliais masteliais (didesniais už superspiečius, bet gerokai mažesniais už regimosios Visatos dydį) tankis yra vienodas (homogeniškumas).

              2. Del tankio kritinio pamasciau, jei lambdacdm prognozuoja radiusa visible apie 43, tai srt apie 14,5. Taigi turis visible tampa apie 25 kartus mazesnis, 4% visible matter yra pakankama paaiskinti kritiniam tankiui

                1. Bet materijos (visible ir dark) suminį tankį galime rasti ir be kosmologijos, vien iš galaktikų spiečių stebėjimo. Taigi turime tuos 27% kritinio tankio, o ne 4%.

                    1. Na taip, tai reiškinys, galintis paaiškinti galaktikų sukimosi kreives, greičių dispersiją ir gravitacinį lęšiavimą spiečiuose ir dar keletą reiškinių. Tamsioji materija – paprasčiausias paaiškinimas, alternatyvos (MOG, MOND ir jų vediniai) konceptualiai sudėtingesnės, kiek žinau.

                    2. Na as nezinau kas yra ta DM, cia itin sudetingas uzdavinys. Bet mano nuomone tai nera CDM. Visu pirma DM neikrenta i BH, o CDM turetu. Beto nykstukines turi itin didele koncentracija, o taip neturetu but, dingusiu satelitiniu galaktiku problemos ir kita. Man paaiskinimas nematoma materija netenkina. O del sudetingumo, tai nieks nesako kad uzdavinys paprastas, sprendimas gali buti sudetingas. Nors greiciausiai slypes labai paprastos prielaidos, kurios paaiskins.

                    3. 1. Iš kur žinai, kad DM nekrenta į juodąsias skyles?

                      2. Kodėl neturėtų būti didelė DM koncentracija nykštukinėse galaktikose? Didelė yra ne koncentracija, o santykis tarp DM ir regimosios medžiagos; tokį santykį paaiškinti galima mažu nykštukinių galaktikų potencialu, iš kurio lengva išstumti dujas supernovų sprogimais.

                      3. Dingusių satelitų problema turi keletą paaiškinimų, apie juos esu plačiau rašęs technologijose: http://www.technologijos.lt/n/mokslas/astronomija_ir_kosmonautika/S-31284/straipsnis?name=S-31284&l=2&p=1

                    4. 1. Jei ir ikrenta tai mazas procentas. Maksimalus DM tankis vieno parseko spilduliu 250 msun, kai tuo tarpu visible siekia 10 000 000 msun. Panasu kad CDM nesukrenta i centra.
                      2. Tai ir turejau omeny koncentracija kaip mases dali, o kaip gi kitaip.

                    5. Supratau, ką turi omeny. Įkrenta nedaug, nes nedaug ir yra galaktikų centruose. Taip yra todėl, kad DM galai gerokai labiau pasklidę, nei dujos. O dujos smarkiau koncentruojasi, nes gali prarasti energiją išspinduliuodamos fotonus. DM nespinduliuoja, todėl energiją gali prarasti tik gravitaciškai (relaksacija), todėl yra žymiai labiau pasklidęs, ir galaktikų centruose dominuoja regimoji materija.

                      (Kitą komentarą rašyk naujoje gijoje, kad nebūtų taip suspausta viskas. Man pranešimas apie komentarą vis tiek ateis, galėsiu atsakyti.)

  9. Dar nepaminejau:
    * Kodel plokscia paaiskintu, nes SRT kitaip ir but negali.
    Gal ir dar argumentu pamirsau, na neesme, domina kaip paneigt/patikrint galima.

  10. „Kadangi erdvės plėtimasis JOKIOS TRINTIES AR KO NORS PANASAUS aplinkiniams objektams neperduoda, tai net jei galaktika kažkaip ir išlėktų iš spiečiaus, ji nepradėtų tolti dar labiau dėl Visatos (erdvės) plėtimosi.“
    Hmm… o tai kodėl tada kyla noras teigti, jog spiečiai, superspiečiai tolsta vienas nuo kito dėl erdvės plėtimosi? Jie kažkaip tampa nebe aplinkos objektais ir tampa kažkuo kas “įgauna trinties ar ko nors panašaus“, kad jau užsilaiko ant tįstančios erdvės?
    Ar kitoje vietoje rašote: „Gravitaciniai ryšiai yra tarp visko, tik jie kartais būna per silpni, kad sustabdytų plėtimąsi dėl Visatos plėtimosi.“ – o čia erdvės plėtimasis jau kažkaip pririša objektus prie savęs, kad jie kažkaip užsilaiko ant „tįstančios“ erdvės.

    „Superspiečiuose erdvės plėtimasis neveikia, spiečiuose – taip pat“
    Na, tai erdvė nesiplečia nė viename „stacionariame“ objekte. Nuo subatominio lygio (…atome, ląstelėj, autobuse, planetoj, žvaigždėj…). Galima sakyti, jog čia kiekvienas objektas turi savo vietinę erdvę. Tai šios vietinės erdvės dubliuojasi su ta viena pamatine, ar toji tėra skylėta kaip olandiškas sūris?

    „geriau galvoti apie razinas kylančioje tešloje arba taškelius ant pučiamo baliono paviršiaus.“
    „Erdvė, pagal tiksliausius dabartinius duomenis, plečiasi visomis kryptimis vienodai.“
    „erdvės plėtimasis yra becentris,“
    Gerai galvojam apie balioną-erdvę.
    Ant pusės metro skersmens baliono pridedam daug taškelių, pripučiam jį iki metro skersmens. Dabar kiekvieną tą patį taškelį sujungiam atkarpa su ta to paties taškelio vieta kai buvo mažiau pripūstas balionas. Padarom tai su visomis taškų poromis, o atkarpas (vaizduotėje) pratęsiame dar toliau. Manau neabejotinai gausime centrą.
    Dar paprasčiau išleiskime orą iš metrinio baliono ant kurio buvo pripiešta daug taškelių – ir visi jie (taškai) susikoncentruos mažoje centrinėje dalyje (mažam gumos gniutule).
    O gal čia erdvė suvoktina ne kaip tūris, o kaip tik kažkokios sferos paviršius? Tada taip, reiktų matuoti atstumus tarp gretimų (ir kitų) taškų pusmetriniame ir metriniame balione ir …bet tai bus tik paviršiaus plėtimosi matavimas. Tai ar čia pavyzdys nekorektiškas, ar erdvė yra paviršius?
    Ar…?
    O gal geriau sakyti, jog Visata plečiasi taip kaip plečiasi šildomos dujos, ar vanduo virstantis ledu? Bet juk tada gali iškilti klausimas: o kuo iš principo skiriasi dujų kamuoliuko esmines savybės ir mechanika, nuo hypersuperspiečių tolstančių vienas nuo kito (jų esminių savybių ir jų mechanikos) ir pan. (jei neimti domėn detalių kaip jų gabaritai ir pan. ar pervesti tai dar giliau į mistikos pasaulį /į būsenų kitimą – kur tų „ir pan.“ visai nėra/)?

    Na, kol kas čia tas matematinis erdvės tįsimo modelis, pagal mane, daugiau buksuoja, nei grakščiai laviruoja tarp kliūčių. Kol kas objektinė seka ir objektų tolimas vienas nuo kitų (savomis pastangomis) daug grakščiau pasiaiškina.

    „Idėjų apie penktą fundamentaliąją jėgą yra, tačiau nežinau, ar jas įvesti siūloma tam, kad būtų paaiškintas Visatos plėtimasis. Kaip ten bebūtų, naujos jėgos (t.y. sąveikos) taip sau iš lempos įvesti nepavyks“
    Šiaip yra labai didelių skirtumų (ir juos pervertinti iš esmės labai sunku) tarp:
    -įvesti 5 jėgą, kuri geriau paaiškintų esamą mokslo įdirbį
    -įvesti 5 jėgą, kuri aiškintų ne esamą mokslo įdirbį, o tenkintų (vieną, „tolimesnė“, …) norimą sąlygą
    Manote pirmu atveju viskas esmėje būtų pritempinėjama prie esamų, įtikėtų etc. sąlygų ir pan.
    Antru atveju būtų pažiūrėta, o kas duotu atveju neišvengiamai netinka tame esamame mokslo įdirbyje.
    ………………..

    1. „Jie kažkaip tampa nebe aplinkos objektais ir tampa kažkuo kas “įgauna trinties ar ko nors panašaus“, kad jau užsilaiko ant tįstančios erdvės?“

      Iš esmės reikalas čia toks, kad Visata (t.y. jos erdvė ir ten esanti medžiaga) susidarė jau besiplečianti, taigi vėliau objektai (superspiečiai ir mažesni) formavosi jau besiplečiančioje erdvėje ir tą plėtimąsi, kuriame dalyvavo nuo pat Didžiojo sprogimo, išlaikė.

      „O gal čia erdvė suvoktina ne kaip tūris, o kaip tik kažkokios sferos paviršius?“

      Kaip jau esu minėjęs, nė viena analogija nėra tobula. Taip, baliono (ar kylančios tešlos) analogijoje Visatos erdvę atitinka baliono/tešlos paviršius, o ne tūris. Tai nereiškia, kad Visatos erdvė yra dvimatė ir nebūtinai reiškia, kad trimatė erdvė yra kažkokio keturmačio objekto/darinio (hiper)paviršius. Bet tokia interpretacija turbūt yra galima (jei neklystu, kai kurios branų teorijos variacijos maždaug šitai ir teigia).

      „O gal geriau sakyti, jog Visata plečiasi taip kaip plečiasi šildomos dujos, ar vanduo virstantis ledu?“

      Tai būtų dar viena analogija, su savais pliusais ir minusais. Vienas esminis minusas – nuo Visaots dydžio joje esančių objektų savųjų judėjimų kinetinė energija nepriklauso, tuo tarpu šylančiose dujose ar ledu virstančiame vandenyje – priklauso.

      „Na, kol kas čia tas matematinis erdvės tįsimo modelis, pagal mane, daugiau buksuoja, nei grakščiai laviruoja tarp kliūčių.“

      Modelis visai geras ir tarp kliūčių visai gerai laviruoja, tiesiog šitie mano paaiškinimai nėra tobuli. Ir apskritai reliatyvumo teorijos buitinėmis analogijomis paaiškinti, deja, iki galo neįmanoma, taigi bet kokie to bandymai pasmerkti kažkuriuo momentu žlugti. Svarbu nepamiršti, kad analogijos yra viena, o pats (matematinis/fizikinis) modelis – kita, ir norint jį suprasti bei kritikuoti reikia įsigilinti būtent į matematiką.

      „Šiaip yra labai didelių skirtumų…“

      Skirtumų tarp šitų dviejų dalykų visiškai nėra, nes abu jie „geriau paaiškina mokslo įdirbį“, tik vienu atveju – šiandieninį, kitu – buvusį prieš kažkiek metų. Tikslesnė takoskyra būtų tokia: atvejis a – pridedamas naujas parametras (kad ir ta fundamentali jėga), norint paaiškinti kažkokį konkretų stebėjimą, atvejis b – naujas parametras kyla iš eksperimentų/teorijos ir paaiškina konkretų stebėjimą. Antrasis atvejis atitinka utopinę mokslo vystymosi situaciją, bet realybėje dažniau būna pirmasis. Tik utopijos mokslininkai nepamiršta ir, jei jau įveda į teoriją naują parametrą, tai vėliau patikrina to įvedimo pasėkmes kitose mokslo srityse (pvz. kaip tokia penkta fundamentali jėga paveiktų planetų evoliuciją arba cheminę tolimų galaktikų sudėtį). Nes mokslinės teorijos turi būti nuoseklios; negali vienoje teorijoje veikti vienokia fizika, o kitoje – kitokia.

  11. „Tai būtų dar viena analogija, su savais pliusais ir minusais.“
    Tiesiog toje analogijoje teturėjau mintyje vienintelį aspektą – ten visos dujų, vandens molekulės vienodai tolsta viena nuo kitos trimatėje erdvėje – ir toks pat spiečių plėtimasis tokiu būdu nebūtų jau joks principinis naujadaras gamtoje…
    Žodžiu (jau kiek tolėliau ir bendriau) pats nesukčiausias (akivaizdžiausias, logiškiausias) atsakymas būtų: nuo subatominių dydžių iki galalaktinių dydžių objektai vien stumia – traukia vienas kitą, o dar didesnio dydžio objektus jau kartais pradeda vežti tįstanti erdvė. Kur į esminius klausimus nėra jokio atsakymo: iš ko sudaryta ta pati erdvė, kaip tada išmatuotas jos plėtimosi greitis (faktu gal tėra objektų tolimas), kodėl erdvė prisikabina prie savo tįsimo vienus objektus (o kitus ne), koks yra tų perėjimų mechanizmas ir t.t.

    „Ir apskritai reliatyvumo teorijos buitinėmis analogijomis paaiškinti, deja, iki galo neįmanoma, taigi bet kokie to bandymai pasmerkti kažkuriuo momentu žlugti.“
    Berods prof. R. Jasinavičius yra sakęs (maždaug): jei neina kažko taip aiškiai suformuluoti, kad suprastų ir ežiukas, tai teikiamame požiūryje dar nėra prisikasta iki esmės* (smarkiai priimtina pozicija).
    *maždaug: Pasaulis savo esmine sandara yra labai paprastas. Jei mums kas nors atrodo labai sudėtingai, tai šis jau yra simptomas to, kad mes dar kažko neišsiaiškiname. Sudėtinga visada yra tol kol nepaaiškėja esmės paprastumas.
    Kartais mokslininkai stengiasi viska pateikti sudėtingai. Taip sudėtingai, kad suprastų mažuma. Tai jau yra imitavimas, tai nėra mokslo priedermė. Mokslas turėtų daryti atvirkščiai, kur yra sudėtingas klausimas jį reikia paaiškinti taip „kad ir ežiukui būtų aišku”.

    „Svarbu nepamiršti, kad analogijos yra viena, o pats (matematinis/fizikinis) modelis – kita, ir norint jį suprasti bei kritikuoti reikia įsigilinti būtent į matematiką.“
    Ne visoms pozicijoms matematika yra neišvengiamybė.
    Matematika pagal savo prigimtį tėra specializuota/pagalbinė kalba, o esmę geriausiai aprašo universalioji kalba. Taigi matematika tėra tik kalbomosios kalbos specializacija, ar porūšis.
    Vėlgi matematika (kaip atskiras kalbų porūšis) aprašo tik „žinomas“ (išskaičiuojamas) pozicijas, o žmogaus protas sukurtas taip, jog jis veikia „nežinojimo“ pagrindu (gimstam nieko nežinodami, nežinom kitų žmonių bankų sąskaitų numerių ir jų kodų ir t.t. be galo). Taigi su šia (visa nežinojimo pozicija) iš principo/pilnavertiškai veikti gali tik universalioji kalba, o ne pagalbinė (duotu atveju matematikos) kalba, kuri aprašo tik mizerinę bendraties (t.y. tik „žinomą“) dalį…
    Taigi nežinojimas sukuria kūrybą, o skaičiavimas yra tik procedūrinė (kažką patvirtinanti/paneigianti) rutina. O ir nežinojimo objektų yra en kartų daugiau, nei žinomų pozicijų. Tad…

    „Skirtumų tarp šitų dviejų dalykų visiškai nėra“
    Neįtikėtina tai. Net tarp dviejų vieno cento monetų yra aibė skirtumų…
    Sunku su jumis diskutuoti kai jūsų kelrodė žvaigždė yra jūsų asmeninis moto „viskas kas yra moksle apsistovėję – jau yra nebepajudinama tiesa“, o ne mokslinis moto „jei rasis naujų faktų – tada gali kisti bet kuri nusistovėjusi padėtis“…

  12. „Tamstai derėtų atskirti naujovėms atvirą požiūrį, kuris yra varomoji mokslo jėga, nuo nesugebėjimo suprasti jau esamo mokslo ir naujų pseudomokslų kišimo ten, kur trūksta supratimo“

    Na, taip išankstinis nenusistatymas (ir pan.) yra varomoji mokslo jėga.
    Bet prie ko čia jūs? Na, akivaizdžiai neturit tos proto sanklodos kuri jums leistų būti „201-muoju, kuris jau patikrina naujas idėjas“. Kur pas jus bent vienas sakinys nesusietas (vienaip ar kitaip) su copypaste, o betarpiškai susietas su realiomis paieškomis “netrepentose (mokslu) pievose”?
    Gal kada ir esat (plaukdami copypaste paviršiumi) kokią idėją ir patikrinę, bet kad tai būtumėte nors kartą padarę naudodamiesi savo protu (ne copypaste analogų paieška) būtų sunkiai įsivaizduojama situacija.

    Jums gi viskas kas parašyta žinute (nei jūsų) aukščiau yra pseudomokslas, mistika ir joks požiūris :)
    (juk čia atsakėt į tą žinutę).

    Teko vienoje parodoje susidurti (kažkokio universiteto stende) su aplinkinių apšokinėjamu garbiu senuku. Pasiūliau jam savo teoriją, jo žvilgsnis pagyvėjo, puolė gale ieškoti jos rėmimosi šaltinių, nerado ir žvilgsnis vėl priblėso. Vat, žmogus nugyveno gražų amželį, o rėmimosi šaltiniai liko svarbiau už idėją (nebebandė net klausti apie ką ji)…

    1. „Kur pas jus bent vienas sakinys nesusietas (vienaip ar kitaip) su copypaste, o betarpiškai susietas su realiomis paieškomis “netrepentose (mokslu) pievose”?“

      Moksliniuose žurnaluose. Ir bloge kartais, kai parašau apie savo tyrimus. Ir bloge dažnai, kai savaip pristatinėju kitų žmonių jau kadaise atliktus tyrimus. O tamsta tų kitų žmonių atliktų tyrimų turbūt net neskaitęs, tik savo hipotezę kišat visur kur reikia ir kur nereikia (užbėgant už akių patikslinu – nereikia jos niekur).

  13. 1) Is kur pas type 1a supernovas tokios dideles matavimo paklaidos? Luminosity distance kartais taip svyruoja, jog atstumas paklaidose svyruoja nuo pvz 10 mrld sviesmeciu iki 20 mlrd sviesmeciu, ka jau kalbet apie uzfiksuotos sviesos kieki.
    2) Kazin kokios model-dependant prielaidos darobos matuojant atstumus, sviesius.
    3) Kaip nustatomas atstumas iki standartines zvakes? Sakykim uzfiksavom kazkoki E/s/area bet tai nepasako nieko apie atstuma. Kampo pokyciu tai irgi nenaudoja, per didelis atstumas. Kad pagal redshita galima nustatyt tai taip, bet cia nuo modelio priklausantis dalykas. Sakykim, prasauna atstuma kokia 3% tai ties dideliais z jau gautusi ne akseleracija, o deceleracija.

    1. Čia tik truputį nukryptemė – Freudian slip „redshitas“ atrodo labai gražiai :)

      Į pirmus du klausimus atsakymų kol kas nežinau, pasistengsiu paieškoti; į trečią išsamiai pasistengsiu atsakyti rytoj, šiaip yra kombinacija kitų kosminių kopėčių gabalų ir modelio parametrų fitinimo, jei kalbam būtent apie Ia supernovas.

      1. Idomi nukrypteme.

        „A Freudian slip, also called parapraxis, is an error in speech, memory, or physical action that is interpreted as occurring due to the interference of an unconscious („dynamically repressed“) subdued wish, conflict, or train of thought guided by the super-ego and the rules of correct behaviour.“

        Na cia ir parasei… Freudian slip termina isgirdau pirma karta. Perskaites toki termino aprasyma visu pirma pagalvojau apie diskusijos nutraukima. Geriau nevyniok i vata, nes nemazai laiko uztrunka suprast ka manai, taip sutaupysi laiko ir man is sau, bei nebus nesusipratimu.

        1. Nugi pajuokavau, nereikia taip rimtai priimti :) Va vis rašai, kad FRLW metrika ir kosmologinis raudonasis poslinkis nėra geras Visatos plėtimosi paaiškinimas, o dabar vietoj redshift parašei redshit, tai ir pajuokavau, kad matyt Freudian slip buvo.

          1. :D Oi smagiai nusijuokiau is saves… Nė nepastebejau kad „redshitas“. :D Fail’as neblogas. Pripazistu kad pasizymiu kreivu rasymu.

          2. Na gal ne tai kad blogai paaiškina, bet kad galbūt per sudėtingai. Kaip jau minėjau SRT sprendimas gana artimas, pasidarė įdomu, norėčiau detaliau panagrinėt. Taip pat norėčiau susivesti į alternatyvas http://en.wikipedia.org/wiki/Special_relativity_(alternative_formulations). Gana įdomių sprendimų yra. Bet visų pirma kas labiausiai domina, tai klausimai kuriuos uždaviau. Bediskutuojant šovė mintis, kad gal kartais tolimų supernovų atstumų nustatymas priklauso nuo artimų, t.y. priklauso ir paklaidos. Jei taip, tai tokiu atveju tos paklaidos būtų tik FLRW, bet jos išnyktų SRT variante, o tai leistų daug tiksliau išnagrinėt įvairius reliatyvistinius modelius.

    2. Ok, labai jau ilgai delsiau, bet bent šį tą atsakysiu.

      1) Paklaidų visur yra; bendru atveju jos susideda iš instrumentų (matavimo) paklaidų ir sisteminių paklaidų. Sisteminės paklaidos supernovų atveju gali būti netiksliai žinoma spinduliuotės sugertis tarp supernovos ir mūsų (supernovos galaktikoje, Paukščių take, tarpgalaktinėje erdvėje) ir turbūt dar kokios nors. Bendrai paėmus kosmologiniai parametrai skaičiuojami ne iš pavienių supernovų, o iš statistinio fitinimo. Kai 1998-aisiais buvo pradėta sistemingai ieškoti tolimų Ia tipo supernovų, atradus pirmas ~10, buvo apskaičiuotos visiškai kitokios Omega_m ir Omega_lambda vertės, nei dabartinės (man atrodo, Omega_lambda < 0.3 su trijų sigmų patikimumu). Vėliau paaiškėjo, kad imtis buvo pernelyg maža. 2) Konkrečiai supernovų klausimu tai daroma prielaida, kad absoliutinio šviesio ir šviesio mažėjimo spartos funkcija (dabar neatsimenu tiksliai, kokia) yra vienoda visoms supernovoms. Tai nebūtinai yra tiesa, nes supernovų savybės gali priklausyti, pavyzdžiui, nuo galaktikos metalingumo. Paskui fitinimas daromas remiantis FRLW modeliu, pritaikant parametrus, kad sutaptų luminosity distance is redshift'as. 3) Priklauso nuo žvakės. Pirmosios standartinės liniuotės buvo paralaksu išmatuoti atstumai iki žvaigždžių ir jų spiečių. Paskui jau žvakės prasidėjo - Cefėidės. Jos matomos ir kitose galaktikose, taip nustatyti atstumai iki tų galaktikų. Daugiausiai pagal Cefėides kalibruojamos ir Ia tipo supernovos, bet yra ir daugiau visokių žvakių (galaktikų paviršinis šviesis, kitokie galaktikų sąryšiai, AGN kintamumas ir t.t.). Plačiau rašiau čia.

      O ties dideliais z (t.y. labai seniai) Visatos plėtimasis tikrai lėtėjo :) But the point is, vienos supernovos atstumas nieko nereiškia, reiškia tik daugelio supernovų statistinė analizė.

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *