Kąsnelis Visatos CVII: Juodųjų skylių švytėjimas

Šią savaitę naujienų pasirodė labai daug, taigi sunku buvo atrinkti, kurias pristatyti jums. Vėl atmečiau vieną įdomybę apie juodąsias skyles – vis dar tikiuosi šį tą apie informacijos paradoksus, ugniasienes ir panašius keistus dalykus parašyti atskirai. Bet to dar reikės palaukti, o šįkart po kirpsniuku rasite visokiausių naujienų iš Mėnulio, Merkurijaus, Marso, Kentauro alfos, Galaktikos centro ir tolimų juodųjų skylių. Gero skaitymo.

***

LADEE pratęstas. Naujausias NASA Mėnulio tyrimo zondas LADEE (Lunar Atmosphere and Dust Environment Explorer) turėjo dirbti visai neilgai – darbą pradėjo pernai lapkritį, o dabar pagrindinė misija kaip ir baigta. Bet NASA nusprendė ją pratęsti dar mėnesiui, mat kuro zondo bakuose dar yra likę. Taigi duomenys bus renkami dar mėnesį; tikimasi, kad pavyks nusileisti net iki vos penkių kilometrų aukščio virš Mėnulio paviršiaus. Taip bus praplėstas ruožas, kuriame renkama informacija apie Mėnulio atmosferos tankį ir sudėtį ir galima bus susidaryti išsamesnį vaizdą apie jos struktūrą.

***

Merkurijaus krateriai. Seniai ką girdėjome iš MESSENGER zondo, kuris vis dar skrieja aplink Merkurijų, nors pradinė misija baigėsi dar 2011-aisiais. Skrajodamas jis nesnaudžia, o toliau fotografuoja ir renka duomenis apie artimiausią Saulei planetą. Dabar atsiuntė Kerész kraterio nuotrauką, kurioje matyti kraterio dugne esantis darinys, įtartinai primenantis ledo luitą. Nors vandens ledo Merkurijuje tikrai yra, čia matome ne tai. Šio kraterio dugnas atsivėrė išgaravus aukščiau esančioms uolienoms. Panašių darinių Merkurijaus paviršiuje pastebėta ir seniau, bet tikslus jų susiformavimo mechanizmas dar neišaiškintas.

***

Šūsnis marsienų. Marso naujienų apžvalgą pradėkime nuo pirmosios Žemės nuotraukos, kurią nuo Marso paviršiaus padarė Smalsiukas. Marse Žemė, panašiai kaip mūsų danguje Venera, yra Aušrinė ir Vakarė žvaigždė; šįkart ji buvo matoma praėjus kiek daugiau nei valandai po saulėlydžio.

Tuo tarpu pats Smalsiukas sėkmingai pervažiavo Dingo plyšio (Dingo Gap) kopą ir padarė panoraminę apylinkių nuotrauką. Tą panoramą galima ir pasukioti bei panagrinėti detaliau – pirmyn, galite ieškoti marsiečių pėdsakų :)

Naujausios nuotraukos, paskelbtos HiRISE instrumento, esančio Marso apžvalgos zonde (Mars Reconnaisance Orbiter), komandos, rodo kintantį Raudonosios planetos veidą: nuošliaužas, vėjų draikomas kopas ir panašius dalykus. Lyginant naujas ir seniaus darytas nuotraukas, aptiktas netgi visai naujas 30 metrų skersmens krateris. Jis atsirado tarp 2010-ųjų liepos ir 2012-ųjų gegužės, o smūgio metu paviršiaus dulkės ir uolienos buvo išmėtytos net 15 km spinduliu.

Po truputį pirmyn juda planai nuskraidinti žmones į Marsą, ar bent jau iki jo. Inspiration Mars, kompanija, žadanti 2018-aisiais į skrydį aplink Marsą išsiųsti sutuoktinių porą, paskelbė, kad misijos dizaino pasiūlymų konkurse dalyvaus net 38 komandos, atstovaujančios 56 įstaigas ar tyrimų centrus 15-oje šalių. Kovo viduryje bus paskelbti konkursiniai darbai, o dešimt geriausiųjų toliau juos vystys NASA Ames tyrimų centre. Tuo tarpu kitos kosminių skrydžių kompanijos, SpaceX, vadovas Ilonas Maskas (Elon Musk) teigia, kad kelionėms į Marsą tinkama erdvėlaivių paleidimo sistema bus paruošta per 10-12 metų.

***

Asteroido tankis. Asteroidas Itokawa yra netaisyklingos, žemės riešutą primenančios formos. Dabar nauji, labai tikslūs, jo sukimosi ir judėjimo stebėjimai leido nustatyti asteroido tankį. Paaiškėjo, kad dvi jo dalys yra gana skirtingos: mažesniosios tankis siekia 2850 kg/m^3, o didesniosios – tik 1750 kg/m^3 (palyginimui vandens tankis yra 1000, o Žemės – 5500 kg/m^3). Su tyrimo rezultatais detaliau susipažinti galite Astronomy & Astrophysics straipsnyje.

***

Gyvybė superžemėse. Užpernai buvo pranešta apie planetą, besisukančią aplink Kentauro alfą – artimiausią Saulei žvaigždę. Nors toji planeta yra pernelyg arti žvaigždės, kad būtų tinkama gyvybei, skaitmeniniai sistemos formavimosi modeliai rodo, kad ji gali turėti gal net dešimtį kaimynių, labiau nutolusių nuo žvaigždės. Dabar ištyrus šio modelio prognozuojamų planetų tinkamumą gyvybei nustatyta, kad net penkios iš tų vienuolikos planetų gali būti tinkamos į žemiškąją panašiai gyvybei, o dvi – netgi tinkamesnės, nei Žemė. Toks keistas rezultatas (detaliau aprašytas arXiv duombazėje esančiame straipsnyje) pasiektas nagrinėjant galimų planetų biologinį produktyvumą. Nors jis smarkiai priklauso nuo įvairių parametrų, be to, net ir pačių planetų egzistavimas dar tėra tik hipotezė, tačiau vis tiek įdomu pasvarstyti, kad galbūt net ir kosminėje kaimynystėje turime į Žemę panašių planetų. Šiek tiek bendriau apie superžemes ir jų tinkamumą gyvybei, didesnį nei Žemės, rašoma kitos mokslininkų grupės tyrime. Jie siūlo naują terminą, „supergyvenamosios“ („superhabitable“) planetos, taikytiną įvairioms planetoms, kuriose sąlygos gyvybei egzistuoti ir plisti yra geresnės, nei Žemėje.

***

Svyruojanti egzoplaneta. Kentauro alfa iš tiesų yra trinarė sistema, o tokiose sistemose planetos kartais gali skrieti netaisyklingomis orbitomis. Viena tokia planeta aptikta už 700 parsekų nuo Žemės. Keplerio-413b yra planeta, besisukanti aplink dvinarę žvaigždę. Jos orbitos plokštuma nesutampa su žvaigždžių orbita, taigi planeta sukdamasi dar ir svyruoja. Svyruoja ir Žemė, bet mūsų planetos svyravimas tėra 23,5 laipsnio per 26 tūkstančius metų, o štai Keplerio-413b trisdešimties laipsnių amplitude svyruoja vos per 11 žemiškųjų metų. Tyrimas plačiau aprašytas arXiv esančiame straipsnyje.

***

Čiurkšlė objekte HH 24. ©Hubble Legacy Archive, NASA, ESA, Judy Schmidt

Savaitės paveiksliukas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip debesuoto dangaus vaizdas, apšviestas Saulės šviesos ir Žemėn smingančios dangiškos ieties. Bet tai nėra apokalipsė, o tiesiog dar besiformuojanti žvaigždė ir jos aplinka. Žvaigždė šiuo metu yra stadijoje, kurioje vadinama Herbig-Haro objektu, arba tiesiog HH. Iš vis sparčiau besisukančios protožvaigždės ašigalių karts nuo karto išlekia labai greitų dalelių čiurkšlės, nušviečiančios aplinkines dujas. Tos aplinkinės dujos – molekulinio debesies šerdis, viena iš daugelio, kurioje formuojasi keletas žvaigždžių (žemiau nei nuotraukos centras matomas sūkurys – besikuriantis protoplanetinis diskas).

***

Debesuota nykštukė. Pastaruoju metu vis daugiau kalbama apie rudųjų nykštukių ir egzoplanetų atmosferas. Štai dar vienos nykštukės atmosferoje aptikti debesys, šįkart sudaryti iš mineralų dulkių. Tos dulkės labai gerai atspindi raudoną šviesą, taigi nykštukė atrodo raudonesnė, nei kiti jos masės objektai. Ateityje tikimasi stebėti atmosferos pokyčius ir taip nustatyti, kaip ji vystosi laikui bėgant bei kokie procesai nulemia paviršinių nykštukės sluoksnių sandarą. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Savaitės filmukas – pasakojimas apie tai, kas dedasi mūsų Galaktikos centre:

[tentblogger-youtube 1EI1Rn4Z5qE]

Pasakoja daktarė Andrea Ghez, ilgiau nei dešimtmetį vadovaujanti Galaktikos centro tyrimų grupei Kalifornijoje.

***

Garbanota galaktika. Galaktika M82, dar vadinama Cigaro galaktika, yra gana artima Paukščių takui, o pastaruoju metu sulaukė astronomų mėgėjų dėmesio, kai joje sprogo supernova. Tuo tarpu nauji galaktikos stebėjimai radijo bangų diapazone parodo ne šią naują supernovą, o daugybės senų supernovų liekanas ir jaunų žvaigždžių lopšius. Tai nėra netikėtos naujienos – ši galaktika gerai žinoma, kaip sparčios žvaigždėdaros pavyzdys. Tačiau dar aptiktos ir anksčiau nematytos pūkuotos gijos, nusidriekusios statmenai galaktikos diskui. Jos gali būti vienas iš žvaigždėdaros kuriamo stipraus vėjo požymių, tačiau turbūt galimos ir kitokios interpretacijos.

***

Dulkės Kentauro A. Kentauro A yra artimiausia Paukščių takui aktyvi galaktika – joje matomas ir aktyvus branduolys, ir labai aiškios čiurkšlės, ir jų sukurti burbulai. Dabar, surinkus per 13 metų Chandra rentgeno spindulių teleskopu darytas nuotraukas, išryškėjo dar viena galaktikos struktūra – dulkių juosta, dengianti dalį branduolio. Manoma, kad ši juosta gali būti kadaise prarytos mažesnės galaktikos liekana. Taip pat iš šių duomenų tikimasi sudaryti didelį rentgeno spindulių šaltinių katalogą, kuris turėtų padėti išsiaiškinti šį tą daugiau apie masyvių žvaigždžių gyvenimo pabaigas ir jų sprogimų liekanas (neutronines žvaigždes ir juodąsias skyles). Tyrimo rezultatų straipsnis.

***

Vėlyvas nušvitimas. Ankstyvaisiais gyvavimo laikais Visata išgyveno periodą, vadinamą Tamsiaisiais amžiais (Dark ages). Tuo metu nebuvo spinduliuotės šaltinių, o Visata buvo užpildyta neutraliomis dujomis. Vėliau įvyko rejonizacija – pirmieji energingos spinduliuotės šaltiniai suardė vandenilio atomus ir pavertė juos protonų ir elektronų plazma. Kada tiksliai įvyko rejonizacija, išsiaiškinti labai sudėtinga. Naujausi tyrimai rodo, kad praėjus 400 milijonų metų po Didžiojo sprogimo, Visata greičiausiai dar buvo tamsi. Tai nereiškia, kad žvaigždžių visai nebuvo, tiesiog jų spinduliuotė negaėjo išsiveržti iš labai artimos aplinkos. Šie rezultatai prieštarauja ankstesniam supratimui apie pirmąsias juodąsias skyles, kurios, ypač dvinarėse sistemose, galėjo efektyviai jonizuoti dujas dideliais atstumais aplink save. Tyrimo rezultatai publikuoti Nature, deja, priėjimas prie jų mokamas.

***

Štai ir visos žinios šią savaitę. Laukiu klausimų ir komentarų.

Laiqualasse

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas.