Žmogaus išsilaipinimas Marse [Mokslo populiarinimo konkursas]

Dvidešimt trečiajame konkurso darbe pasakojama apie Marso kolonizavimą. Jo autorius – Dovydas Baublys. Skaitykite po kirpsniuku, o perskaitę pagalvokite, gal dar spėtumėte ir sudalyvauti? Dar visą šiandieną galima siųsti darbus.

Žmogaus išsilaipinimas Marse

Dovydas Baublys

Prieš daugelį metų žmogus naktimis žiūrėdavo į dangų ir galvodavo, kad pasaulį sukūrė vienintelis jų tikėjimo Dievas, bet einant laikui žmonių atradimai pakeitė jų supratimą apie dabartinį pasaulį.

Ir štai, 1969 m. žmogus pirmą kartą žmonijos istorijoje išsilaipino vieninteliame Žemės gamtiniame palydove Mėnulyje.

Nuo to laiko žmonija sparčiai žengia moksle į priekį. Ji bando kolonizuoti Marsą, apie tai užsimina Vikipedija.

Marsas yra daugybės spėliojimų ir rimto studijavimo apie galimą žmogaus kolonizaciją centras. Jo paviršiaus sąlygos ir tikėtinas vandens buvimas daro jį, be abejonės, svetingiausia planeta Saulės sistemoje (be Žemės). Marsui reikia mažiau energijos vienetinei masei (Δv), kad būtų galima pasiekti jį iš Žemės, negu bet kokiai kitai planetai, išskyrus Venerą. Naudojant Hohmmano pekėlimo orbitą, kelionė į Marsą užtrunka maždaug devynis mėnesius. Pakeistos perkėlimo trajektorijos, kurios sumažina kelionės trukmę iki septynių ar šešių mėnesių, yra įmanomos sunaudojant didesnius energijos ir kuro kiekius, palyginus su Hohmanno perkėlimo orbita, ir yra naudojamos standartinėse robotų Marso misijose. Trumpinant kelionės laiką iki mažesnio nei apytiksliai šeši mėnesiai, reikia didesnio Δv ir proporcingai daugiau kuro. Tai nėra įmanoma naudojant chemines raketas, bet gali būti įmanoma su pažangiomis varymo technologijomis, tokiomis kaip branduolinės raketos, kurios galbūt galėtų sumažinti kelionės trukmę iki apytiksliai dviejų savaičių. NASA yra ne vienintelė kosmoso agentūra, pasiruošusi išlaipinti savo žmones Marso planetoje. Europos Kosmoso Agentūra (ESA) sukūrė savo „Auroros“ planą, pagal kurį planuoja sugalvoti būdus kaip nugabenti žmones į Marsą dar iki 2030 m.
Atranka

„Ieškome Marso kolonistų!“ Pradėta Marso kolonizavimo misijos atranka

„Mars One“ ieško ne mokslininkų ar buvusių naikintuvų pilotų. Marso pionieriais gali tapti visi, kuriems yra sukakę 18 metų. Anot organizacijos atstovų, svarbiausias kriterijus – intelektualumas, gera psichinė ir fizinė sveikata bei pasišventimas projektui, nes prieš misiją astronautai praeis aštuonerius metus truksiantį bandomąjį laikotarpį. Programos „Mars One“ vykdytojai planuoja nuo 2016 m. iki 2021 m. įvykdyti seriją robotizuotų misijų. Raudonojon Planeton deleguoti robotai pastatys ir įrengs pirmuosius žmonijos avanpostus 2023 m. į Marsą atkeliausiantiems pirmiesiems planetos pionieriams. Galutinę kandidatų į astronautus grupę visame pasaulyje vyksiančių TV transliacijų metu atrinks projekto „Mars One“ ekspertai. Atrinktieji treniruočių specialioje bazėje laikotarpiu ir viso gyvenimo Marse metu taps „Mars One“ išlaikomais darbuotojais.

 

Pasiruošimas

Marse iš karto reikėtų statyti baigtą bazę, nes jei įvyktų nenumatyta avarija, nebūtų galima tikėtis pagalbos. Visi įrenginiai ir aparatūra turi būti pritaikyti Marso klimatui. Bazėje taip būtų statomi branduoliniai reaktoriai, kurie bazei teiktų energiją, deguonies, maisto ir vandens atsargas. Vandenį ir deguonį žmogus turės išmokti išgauti Marse, kad bazė mažiau priklausytų nuo Žemės.
Apie Marsą

Su kuo valgomas tas Marsas?

Raudoną Marso tašką taip pat rasime nelengvai. Jis niekada danguje neatrodo toks didelis kaip Mėnulis, tik kartais būna rusvas, kartais šviesesnis. Net pernai rugpjūtį, kai pasklido gandas, jog Marsas 27 dieną gali būti priartėjęs prie Žemės arčiausiai per 60 tūkst. metų, daugeliui, žvelgiančių į naktinį dangų, teko nusivilti: šis pokštas buvo paskleistas dar 2003 m. paskelbto pranešimo pagrindu…

Kas gi tas Marsas? Susipažinkime

Jeigu kalbėsime paprasta žmonių kalba, tai – ketvirtoji Saulės sistemos planeta, vienas artimiausių Žemės kaimynų. Rausva, kraują primenanti spalva lėmė jos vardo susiejimą su kruvinuoju karo dievu Marsu. Aukštaičiai ją vadino Saulės dukra Žiezdre. Planeta beveik 10 kartų lengvesnė už Žemę ir beveik du kartus už ją mažesnė. Kai Marsas būna arčiausiai Žemės (o tai iš tiesų nutinka kartą per metus), jo spindesys tampa itin ryškus. Tai viena iš penkių planetų, turinčių kietą paviršių. Iki šiol Marsas kelia ypač didelį mokslininkų susidomėjimą. Seniau žmonės buvo beveik tikri, kad Marsas yra kupinas gyvybės, todėl atsirado daugybė fantastinių pasakojimų apie marsiečius, o Carl’o Sagan’o knygos bei Steven’o Spielberg’o filmai tik dar labiau sužadino vaizduotę. Deja, pirmieji kosminiai aparatai atrado tik vientisą raudoną dykumą ir retą atmosferą, kurioje maža deguonies.

Be apsauginės aprangos žmogus Marse negali išgyventi net keleto minučių. Bet, lyginant su Merkurijum ar Venera, šios planetos tyrinėjimo sąlygos palankesnės. Pavyzdžiui, Žemėje yra tokių kampelių, kur gamtos sąlygos kone prilygsta marsietiškoms. Sakykime, atmosferos slėgis maždaug 34 668 metrų aukštyje panašus į slėgį Marso paviršiuje. Žemiausios temperatūros Arktyje ir Antarktidoje tokios pat kaip Marse. Žemėje irgi yra dykumų, dykviečių, panašių į Marso landšaftą.
Visi kiti Raudonosios planetos rodikliai ne tokie palankūs Žemės žmogui. Marso atmosfera yra apie 100 kartų retesnė negu Žemės, bet ir ten to pakanka, kad susidarytų sezonai, vėjų sistema, debesys, kitaip sakant, klimatas. Marsas 1,523 karto toliau nuo Saulės, jo plotas sudaro 28,4 proc. Žemės paviršiaus (beveik kaip Žemės sausumos plotas), o planetos skersmuo 2,107 mažesnis už Žemės. Žemės masė net 10 kartų didesnė už savo konkurentės, nes šios tankis 70 proc. mažesnis. Todėl žmogus Marse jaustųsi taip, tarsi jo svoris sumažėtų 60 proc., kitaip sakant, jis beveik skraidytų. Jeigu numesi daiktą ant Marso paviršiaus, tai jo kritimo greitis bus lėtesnis negu Žemėje. Kaip ir mūsų planeta, Marsas sukasi aplink savo ašį iš vakarų į rytus, ir Marso para trunka 24 val. 39 min. 35 sek. Bet metai Marse trunka net 686,96 „žemiškų“ parų. Jau minėjome, kad abi planetos savo orbitomis skrieja aplink Saulę, todėl atstumas tarp jų keičiasi – nuo 50 mln. km iki 400 mln. km. Dėl didelio orbitos nuokrypio Marso paviršiuje yra dideli temperatūrų skirtumai: vasarą ekvatoriuje būna apie 30 Co karščio, o žiemą ašigalyje iki 140 Co.

Bet svarbiausia štai kas: Marsas irgi turi savo atmosferą. Taigi ji apsaugo nuo Saulės ir kosminės radiacijos, taip pat gali būti naudinga aerodinamikoje, stabdant kosminius aparatus. Neseni NASA tyrimai parodė, kad Marse yra vandens, nors jo neaptikta skystame pavidale paviršiuje. Kitaip sakant, jame yra tam tikros sąlygos gyvybei atsirasti ir egzistuoti. Dėl skirtingo atmosferos slėgio žmonės Marse turės nešioti skafandrus, stovyklose įrengti perėjimo šliuzus. Jame anglies dvideginis sudaro 95 proc. visos atmosferos, o CO parcialinis slėgis 52 kartus didesnis negu Žemės paviršiuje. Bet tai netrukdys auginti augalus, nors 2008 m. netoli Šiaurės ašigalio nusileidęs amerikiečių „Opportunity“ aparatas ištyrė, kad vadinamoji Marso dirva nepalanki natūraliai augmenijai.

Marsas turi du savo palydovus – Fobosą ir Deimosą, kurie skrieja arčiau Marso, negu Mėnulis nuo Žemės.

Ambicinga imitacija

Šiaip ar taip, šie duomenys tarsi paaiškina, kodėl nuo seno mokslininkų žvilgsniai nukrypo į šį dangaus kūną.

O dabar – apie pirmąjį imitacinį skrydį į Raudonąją planetą, kuris, kaip aiškina svetainė Mars500.ru, per keliasdešimt metų gali virsti visai realia kosmonautikos idėja. Dar 2007 m. rudenį prasidėjęs projektas „Mars-500“ susideda iš trijų dalių. Dabartinis – trečiasis – trunka 520 parų. Jis buvo pradėtas pernai birželio 3-iąją ir bus baigtas šių metų lapkričio 5-ąją. Per jį sukuriamos artimos skrydžio į Marsą ir išsilaipinimo jame sąlygos, kuriose vyksta tyrimas „žmogus – aplinka“. Taigi renkama informacija apie sveikatos būklę ir astronautų darbingumą: buvimo uždaroje erdvėje trukmė, autonomiškumas, ryšio su Žeme trukdžiai, resursų ribotumas. Taip pat tiriamas medicininis kosmonautų aprūpinimas ilgos trukmės skrydžiuose, šiuolaikinių technologijų, žmogaus apsaugos sistemų lygis. Siekiant psichologinės paramos kosmonautams, bus surengtas šachmatų turnyras tarp ekipažo ir A.Karpovo.

Taigi vasario 12 d. šešių kosmonautų – trijų rusų, prancūzo, italo ir kino – ekipažas pasidalijo į dvi grupes: du rusai ir prancūzas liko „kosminiame laive“, o italas, kinas ir rusas perėjo į modulį, iš kurio pirmadienį Aleksandras Smolojevskis ir Diego Urbina beveik dviem valandoms „išsilaipino“ Marse. Čia jie paliko šalių, dalyvaujančių eksperimente, vėliavėles, pasveikino rusų ir anglų kalbomis, išnešė iš modulio tyrimams reikalingą aparatūrą, aktyvavo tyrimo kompleksą, po to pailsėję paėmė paviršiaus mėginius, dirbo su magnetometru.

Iš viso bus trys tokie išsilaipinimai. Vasario 18-ąją tai padarė kiti du kosmonautai. Eksperimente buvo ir nenumatyta situacija: vienas tyrėjas nugriuvęs susižeidė ranką, antrasis turėjo jam suteikti pagalbą ir nugabenti į modulį. Bandymų metu išbandomi nauji skafandrai „Orlan-M“, kuriuos patobulino specialistai – sumažino jų svorį, padarė lankstesnes kojas ir kt. Iš viso skrydžio ir išsilaipinimo imitacija truks trejus metus.
Eksperimentas vyksta Rusijos medicinos ir biologijos tyrimų centre prie Maskvos, o jo eiga transliuojama Koroliove įsikūrusiame Skrydžių valdymo centre. Jis nėra slaptas: dar neregėtą Marso užkariavimo bandymą galima stebėti per „YouTube“ (http://mars500.imbp.ru/).

Taigi supratote, kad kolonizacijai ir gyvybei tinkanti antra po Žemės planeta yra RAUDONOJI planeta Marsas, kuri taip pat yra Saulės sistemoje.

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *