Puikus įrodymas, kad mokslo populiarinimo konkursas įdomus ne tik „tiksliukams“. Dvidešimtąjį konkurso darbą atsiuntė Kauno jėzuitų gimnazijos mokinė Gelija Tamulytė. Ji rašo apie Zo’e gentį, gyvenančią Amazonės miškuose, ir kodėl tos genties nariai yra tokie laimingi. Skaitykite po kirpsniuku, o perskaitę gal dar suspėsite sudalyvauti.
Ne civilizuoti, bet laimingesni. Kuo mes skiriamės nuo jų?
Gelija Tamulytė
Gyvename net nesusimąstydami apie tai, kaip gyvena žmonės kitame pasaulio krašte. Esame užsiiemę darbais, po darbų namie laukia šeima ir kasdieninė rutina. Paskendę joje ir įvairioje veikloje kartais atrodo, jog tampame viskam apatiški, jaučiamės pavargę, pradedame kaltinti aplinkinius, nes tokie juk esame sukurti – Homo Sapiens (iš lot.k. protingasis žmogus). Tačiau Amazonės miškuose, šiaurės Brazilijoje gyvena izoliuota, ir atskirta nuo kitų žmonių, priešprieša mums – gentis Zo’e.
Zo’e yra labai nedidelė, ją sudaro apie 250 asmenų. Šis skaičius normalizavosi po 1980 metais pasklidusios epidemijos, kurios metu mirė daug žmonių. Ši gentis – labai savita, turinti išskirtas tradicijas. Viena iš jų – medinis kištukas pravertas į apatinę lūpą (‘m’berpot’). Šį genties simbolį turi ne tik suaugę, tačiau ir jauni palikuonys nuo 7 – 9 metų. Kita įdomi tradicija, tačiau tik moterų – dėvėti nepaprasto grožio galvos apdangalus, pagamintus iš karališkojo grifo plunksnų. Ypatingų dienų proga, tokių kaip gimimo, mirties arba prasidėjusių menstruacijų, moterys išdažo savo kūnus su urucum – pasta, pagaminta iš anato sėklų. Šios tradicijos išlikę iki dabar šiaurės Brazilijos miškuose.
Vienas iš šios genties svarbiausių bruožų – vieningumas bei nuoširdumas. Jų gyvenamojoje aplinkoje nėra “lyderių”, visi yra lygūs. Medžioti vyrai taip pat eina grupelėmis, o ne atskirai. Visi besidomintys žmonės apie šią gentį gali rasti vaizdinės medžiagos populiarioje svetainėje “youtube”. Viename iš tokių šaltinių žiūrėjau kaip Zo’e bendruomenės vyrai medžioja. Jie pasidarę lankus ir strėles iš medžio, šaudo į aukštai ant medžių sėdinčias beždžiones ir kai jos nukrenta ant žemės, jas paruošia valgymui ir kepa ant ugnies. Taigi vyrų pareiga – sumedžioti maisto, moterų – auginti ir prižiūrėti palikuonius. Kiekvienas turi savos veiklos.
Jų požiūris ir gyvenimas daug kuo skiriasi nuo mūsų. Pas juos yra normalu turėti daugiau nei vieną gyvenimo partnerį, nestebina ir tai, kad moteris gali turėti vaikų nuo skirtingų vyrų iš tos pačios bendruomenės. Mums tai atrodo galbūt šiek tiek smerktina, nepadoru, tačiau Amazonės miškuose viskas yra kitaip, žmonės kitokie ir gyvenimas skirtingas. Zo’e genties žmonės yra nei pasiturintys, jie neturi savo įmonių, vardinių drabužių, jie apskritai neturi jų, vaikšto nuogi, pas juos nėra materealinių vertybių. Tačiau, jie yra laimingi, nes turi vienas kitą ir visada vieni kitus palaiko, būna kartu. Manau, kad tuo ir pakerėjo ši gentis mane, savo paprastumu ir nuoširdumu. Kas gi mums trugdo būti geresniems, suteikti pagalbos tiems, kuriems jos reikia ir pamiršti tą materealų gyvenimą, kuriame į žmogų žiūrima pagal jo turimą pinigų skaičių.
Prieš keletą metų, 2011 – aisiais, keletas Zo’e genties narių buvo nuvežti į Brazilijos sostinę. Jie turėjo galimybę susipažinti su kitokiais žmonėmis, “pajausti mokslo skonį”. Šiems žmonėms, kurie buvo ilgą laiką izoliuoti, puikiai sekėsi ir jiems buvo pritaikyta mokslo programa, supažindinanti su medicina, kaip padėti žmonėms tam tikrose situacijose. Tikiuosi, kad žmonės ir toliau padės šiai genčiai mokytis ir tobulėti, tačiau visi turėtų iš jų pasimokyti paprasto dalyko – būti laimingu žmogumi.
Informacijos šaltiniai
Vaizdinė medžiaga : http://www.youtube.com/watch?v=–1AEHcLmuk
Nuotrauka : http://flickrhivemind.net/Tags/tribe,zoe/Interesting