Gyko komentarai. Pasaulius kainuojantis nesuskalbėjimas

Seniai seniai, prieš aštuonerius ar devynerius metus, sutikinėjau Naujametį su draugais vienoje sodyboje. Kai sausio pirmos rytą, gal kokią šeštą valandą, visi išlūžo, pradėjau žvalgytis po knygų lentynas, ieškoti kokio trumpo skaitalo, tinkamo tokiai valandai. Radau vieną PFAF tomą, kuriame prie romano buvo ir apsakymas. Atsisėdau, surijau per porą valandų, ir labai patiko. Patiko tiek labai, kad siužetą detaliai nupasakoti galėjau ir praėjus penketui metų. Bet va, nei autoriaus, nei pavadinimo neįsidėmėjau, taigi paskui, panorėjus surasti šį kūrinį vėl, kilo nemenkų problemų. Klausinėjau įvairiuose internetuose, gūglinau, bet kaip nesisekė, taip nesisekė. Kol galų gale prieš kokius pusantrų metų užėjau Anglijoje į antrų rankų knygyną ir fantastikos skyriuje netikėtai akis užkliuvo už vienos knygos. Perskaitęs aprašymą supratau, kad tai yra tas pat, ką ir skaičiau, tik… ne apsakymas, o romanas. Romanas vadinasi „Sign of the Pilgrim“, jo autorius – vienas toks Gordon Dickson. Po kirpsniuku – šiokie tokie mano komentarai (ir, žinoma, gadikliai, t.y. spoileriai).

Romaną perskaičiau jau beveik prieš metus ir iškart supratau, kad norėsiu jį apkomentuoti, bet vis neprisėdau to padaryti. Iš dalies dėl visokių darbų, iš dalies dėl to, kad reikėjo susidėlioti mintis. O jų buvo daug, nes istorija – netradicinė. Banalus aprašymas galėtų pasirodyti tikrai klišinis: pavergta žmonija kovoja su ateiviais okupantais. Bet tai – tikrai ne „Battlefield Earth“ ar koks panašus „bojavykas“. Čia nėra nei galingų armijų – tik paminėjimas, kad jos buvo sutriuškintos per porą dienų; nėra ir kariaujančių partizanų, nes per trejus metus, praėjusius po invazijos, žmonės daugiau ar mažiau įprato prie naujos tvarkos. Beje, ta tvarka pasikeitusi ne tiek, kiek galima būtų įsivaizduoti: žmonės gyvena kaip gyvenę, tik turi laikytis įvairių naujų įstatymų ir nurodymų, pavyzdžiui, dėvėti tam tikrus rūbus ir nenaudoti makiažo. Na, dar dauguma žmonių dirba įvairiose kasyklose, o gamtiniai ištekliai gabenami kažkur. Tačiau visa tai, ką čia papasakojau, irgi sužinome tik iš pokalbių nuotrupų, nes istorijai tai nėra svarbu.

Istorijai svarbu kalbos. Tos kelios dešimtys žmonių kalbų ir viena okupantų kalba, kurias moka pagrindinis veikėjas. Šie neeiliniai sugebėjimai (toli gražu ne kiekvienas žmogus gali išmokti susikalbėti su ateiviais) leidžia jam dirbti okupantų kurjeriu ir suteikia galimybę patekti į okupantų administracinius centrus. Gal ir nedidelis skirtumas nuo likusios žmonijos – kaip ten bebūtų, jis irgi yra laikomas kažkuo panašiu į gyvulį (knygoje žmones ateiviai įvardija kaip „cattle“), – bet to užtenka, kad panašių į jį paprasti žmonės nemėgtų kaip kolaborantų. Vėliau atsiranda ir aplink kurjerį ima suktis ir pasipriešinimo judėjimas, bet nuo pat jo pradžios tampa aišku, kad jėga priešo neįveiksi.

Visas siužetas sukasi aplink pagrindinio veikėjo svarstymus, kaip jam išsisukti iš situacijos. Ar susidėti su pasmerktu pasipriešinimu, ar įduoti rezistentus okupantams; kito kelio kaip ir nėra. Tokia kovos su neįveikiamu priešu tema dar labiau atsiskleidžia, kai paaiškėja, kad patys okupantai bėga nuo jų gimtuosius pasaulius užgrobusio priešo, tiek nesuvokiamai galingesnio už juos, kiek okupantai galingesni už žmones. Bet kita, gal net dar svarbesnė, nagrinėjama tema yra tos pačios kalbos ir (ne)susikalbėjimas. Žmonės apie okupantus mąsto žmogiškomis kategorijomis, bet tai nepadeda jiems okupantų suprasti. Okupantai apie žmones mąsto kaip apie gyvūnus ar gyvulius, taigi negali suvokti, kodėl jų valdžia (kuri davė ir daug gero, pavyzdžiui, puikią švarą miestuose ir daugelio ligų išnaikinimą) žmonėms galėtų nepatikti. Šitas nesusikalbėjimas tęsiasi iki pat romano pabaigos, kuri yra labai gera ir netikėta (bent jau man ji tokia buvo). Pasakydamas, kad galų gale Žemė nuo okupantų išvaduojama, tikrai daug neišduosiu, nes esmė ne tame. Bet nesusikalbėjimas tęsiasi ir toliau, nes iškart po okupantų pasitraukimo žmonės, dar prieš keletą valandų dirbę išvien, pasidalija į stovyklas (kinai, rusai, britai, amerikiečiai ir t.t.) ir pradeda tarpusavio intrigas.

Šiek tiek apibendrinant, retai kada pasitaiko perskaityti tikrai gerą, idėjomis (o ne veiksmu) grįstą mokslinės fantastikos romaną, kurio pagrindas yra socialiniai, o ne technologiniai mokslai. „Piligrimo ženkle“ toks socialinis mokslas yra lingvistika ir šiek tiek antropologija, o romanas tikrai netradicinis. Tikrai rekomenduoju.

Labai subjektyvus įvertinimas – 9 iš 10. Būtų ir 10 iš 10, jei ne lėkštoka meilės istorija.

Laiqualasse

P.S. Dar atsiminiau vieną pamąstymą apie visą siužetą. Čia labai gera paralelė su įvairiomis okupacijomis mūsų pasaulyje, kad ir sovietine Lietuvos. Ir „nauja tvarka, prie kurios įprantama“, ir „nesusikalbėjimas, nes mąstoma skirtingomis kategorijomis“ (čia labiau apie šiandienos žmones, tarp kurių esu ir aš, ir tuos, kurie dar atsimena sovietų laikus), ir „susiskaldymas vos tik pasibaigus okupacijai“.

2 comments

  1. Gal ir nieko skamba siužetas. Būtų visai nieko filmas netgi, kiek supratau.
    —–
    Bet va nei autoriaus, nei pavadinimo neįsidėmėjau
    ->
    Bet va, nei autoriaus, nei pavadinimo neįsidėmėjau

    makijažo –> makiažo

    Na dar dauguma -> Na, dar dauguma

    1. Vis pamirštu kablelius po „na“ ir panašių žodelių :)

      Filmas gal ir gautųsi, bet toks nelabai tradicinis būtų, su daug pamąstymų ir pokalbių bei nelabai daug veiksmo.

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *