Kąsnelis Visatos XCVI: neįprastai daug tolimo kosmoso

Šią savaitę naujienų pririnkau tiek, kad vos telpa į naršyklės langą. Skubu pasidalinti jomis, bent jau trumpomis nuorodomis.

***

Kometinės naujienos: ISON užsiaugino „sparnus“ iš garuojančios medžiagos, tačiau dabar jau pasilėpė Saulės pašvaistėje ir bus nematoma iki gruodžio vidurio (toje nuorodoje rasite ir gausybę nuotraukų). Tačiau ISON nematoma tik iš Žemės – Saulę stebintis STEREO ir jos, ir kitos kometos Encke nuotraukas daro sėkmingai. O belaukiant ISON pasirodymo, pro žiūronus galima žvalgytis į Liūto žvaigždyną, kuriame dabar jau matoma Nevskio kometa.

***

1998-aisiais metais, lapkričio 20-ąją dieną į orbitą iškelta pirmoji Tarptautinės kosminės stoties dalis. Nors žmonės stotyje be perstojo dirba kiek trumpiau – tik nuo 2000-ųjų metų – stoties penkiolikos metų jubiliejus yra svarbi sukaktis. Ta proga galite susipažinti su stoties istorija ir statistika. Stotis, beje, baigta konstruoti tik prieš dvejus metus, taigi rimti moksliniai tyrimai joje dar tik įsibėgėja. Čia galite paskaityti pirmųjų stotyje dirbusių astronautų atsiminimus, o čia galite pasigrožėti virtualiu skrydžiu aplink stotį.

Vienas iš bandymų, kurie Tarptautinėje kosminėje stotyje bus atlikti po keleto mėnesių, yra lazerinės komunikacijos sistemos. Tą jau išbandė Mėnulio zondas LADEE, o dabar lazeriais bus kuriamas vaizdo ryšys tarp TKS ir ryšio stoties Kalifornijoje. Tokios technologijos gali žymiai pagerinti ryšį dideliais atstumais, nes lazerio spinduliuose galima užkoduoti žymiai daugiau informacijos, nei tos pačios trukmės radijo bangose.

***

Aukščiau minėtas zondas LADEE praėjusią savaitę nusileido į darbinę orbitą aplink Mėnulį ir jau pradeda tyrimus. Taip skrisdamas zondas aplink Mėnulį apsisuka vos per dvi valandas ir skrenda labai žemai – vos 8-37 km aukštyje virš palydovo paviršiaus. Misija truks apie 100 dienų – tokiam laikui užteks kuro orbitai palaikyti.

Žvalgytis Mėnulyje yra viena, o išsiųsti ten žmones, ypač ilgalaikėms misijoms – kas kita. Viena iš problemų, žinoma dar nuo Apolo misijų laikų, buvo Mėnulio dulkės, kurios yra labai smulkios, lenda visur ir gadina aparatūrą. Dabar paaiškėjo, kad jos yra dar pavojingesnės, nei anksčiau manyta – atrodo, kad dulkės Mėnulyje migruoja iš vietos į vietą, taigi net ir išvalius kokį plotą, jis netruktų vėl apsinešti dulkių sluoksniu.

***

Praėjusį pirmadienį iš Floridoje esančio Kanaveralo kyšulio kosmodromo sėkmingai pakilo zondas MAVEN. Jo misija – ištirti Marso atmosferą ir jos evoliuciją bei nustatyti, kada ir kaip Marsas didžiąją dalį atmosferos prarado. Zondas pakilo suplanuotu metu, nepaisant to, kad kurį laiką NASA darbai buvo sustoję dėl JAV vyriausybės neveiksnumo; kaip NASAi pavyko tą pasiekti, rašomą šiame straipsnyje.

***

Jau keletą metų žinoma, kad Žemės gravitacija gali „supurtyti“ pro šalį skrendančius asteroidus ir į jų paviršių iškelti gilumines medžiagas. Tuo paaiškinama, kodėl nuo tokių asteroidų atsiskyrę meteoritai yra sudaryti iš giluminių asteroidų uolienų, o ne paviršinių. Dabar paaiškėjo, kad panašiai paveikti asteroidus gali ir Marsas; turint omeny, kad Marsas yra gerokai arčiau Asteroidų žiedo, jo poveikis bendrai paėmus gali būti žymiai didesnis, nei Žemės.

***

Rudosios nykštukės yra neužsidegusios žvaigždės – jose neprasidėjo branduolinės sintezės reakcijos, taigi nuo pat susiformavimo jos tik po truputį vėsta ir blėsta. Pačios seniausios Paukščių Tako rudosios nykštukės šiuo metu yra atvėsusios iki temperatūrų, palyginamų su kasdieninėmis žemiškomis – vos kelių šimtų Celsijaus laipsnių. Dabar aptiktos pirmos tokios šaltos ne-visai-žvaigždės, o ateityje jų tikimasi rasti ir gerokai daugiau. Jų judėjimas galėtų daug paaiškinti apie Galaktikos sandarą ir pirmųjų žvaigždžių pasiskirstymą.

***

Radijo (mėlyna) ir rentgeno (violetinė) spindulių nuotraukų koliažas, rodantis struktūrą Galaktikos centre. © NASA/CXC/UCLA/Z.Li et al/NRAO/VLA

Savaitės paveiksliuke matome centrinių keleto Paukščių Tako parsekų vaizdą radijo ir rentgeno spindulių diapazone. Į kairę nuo centro matome violetinį brūkšnį, kuris interpretuojamas kaip iš centrinės supermasyvios juodosios skylės sklindanti čiurkšlė. Čiurkšlės kryptis beveik sutampa su mūsų Galaktikos sukimosi ašimi, o tai rodo, kad juodoji skylė greičiausiai buvo maitinama lėtai ir tolygiai iš didesnių Galaktikos struktūrų atsklindančia medžiaga, o ne chaotiškai. Man tokia interpretacija atrodo kiek skubota, bet apie tai plačiau parašysiu kada nors atskiru įrašu.

***

Žvaigždžių spiečius NGC 3572. © ESO/G. Beccari

O štai ir dar vienas savaitės paveiksliukas, nes jis tiesiog gražus. Čia matome jauną spiečių NGC 3572, kuriame aptiktos kelios įdomybės. Pirmoji – nedidelis žiedo formos ūkas arti nuotraukos centro; tai gali būti planetinis ūkas, o gali būti spiečių suformavusio molekulinio debesies liekana. Taip pat šiame spiečiuje aptiktos kelios žvaigždės, kurių amžius viršija 10 milijonų metų, tačiau jos vis dar auga, rydamos aplinkinę medžiagą. Tai gali reikšti, jog žvaigždėdaros procesas trunka ilgiau, nei manyta iki šiol.

***

Pagerėjusi nuotraukų raiška kartais atskleidžia netikėtų dalykų. Tai, kas anksčiau buvo laikoma viena masyvia labai tolima galaktika, paaiškėjo esant trimis besijungiančiomis galaktikomis. Atradimas padarytas naudojant naują milimetrinių bangų teleskopą ALMA. Galaktikų vaizdas matomas toks, koks buvo prieš 13 milijardų metų, Visatos jaunystėje. Įdomu tai, kad galaktikų haluose nerasta tokių elementų, kaip anglis. Tai reiškia, kad juos sudaro tikrai pirmykštės dujos, taigi stebime tikrų pirmykščių galaktikų susiliejimą.

***

Galaktikų grupėje NGC 5044, kaip ir daugumoje galaktikų telkinių, yra labai karštų retų dujų halas. O jame matyti kitos galaktikos, NGC 5054, paliktas pėdsakas, kai pastaroji prieš keletą milijonų metų pralėkė pro šią grupę. Tokie ir panašūs pėdsakai yra geriausios priemonės tyrinėti procesus, pasibaigusius prieš milijonus metų.

***

Ilgokas pasakojimas apie tai, kai pradedama į skaitmeninius galaktikų evoliucijos modelius įtraukti žvaigždžių formavimosi metu išskiriamos energijos įvertinimą. Kad šis reiškinys yra svarbus, žinoma jau senokai, tačiau žinoti ir mokėti suskaičiuoti – ne tas pats. Įtraukti tokį procesą į skaitmeninius modelius yra sudėtinga ir reikalauja daug resursų, kurių dar prieš penketą metų nelabai turėjome. Bet dabar didžiausi astronomų naudojami superkompiuteriai jau pasiekė tokį lygį, kai galima modeliuoti galaktikas su pakankama raiška, kad galėtume įtraukti ir grįžtamąjį ryšį.

***

Pietų ašigalyje, giliai po žeme paslėpta observatorija. Ten ji įtaisyta tam, kad detektorių nepasiektų visokiausi trukdžiai, o tik paslaptingos dalelės neutrinai, lakstančios beveik šviesos greičiu ir beveik su niekuo nesąveikaujančios. Bet ir tų retų sąveikų – kol kas aptikta vos kelios dešimtys neutrinų – pakanka, kad pradėtų vertis naujoviškų astronominių tyrimų langas. Galėdami stebėti neutrinų srautus, turėtume galimybę žymiai daugiau sužinoti apie supernovų sprogimus, gama spindulių žybsnius, aktyvias galaktikas ir netgi Didįjį sprogimą, mat visi šie įvykiai skleidžia ir neutrinus.

***

Na štai, lyg ir visos naujienos. Tikiuosi, skaityti neprailgo, o komentarai, kaip visada, laukiami.

Laiqualasse

4 komentarai

    1. Niekur jokio pranešimo apie jokį taginimą negavau. Nejau gali būti, kad gūglis nėra susiejęs šito blogo su visais įmanomais mano pašto adresais? :-O

Komentuoti: Skirmantas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.