Kąsnelis Visatos XCV: Kometa matosi!

Visiems mėgstantiems pasižiūrėti į dangų turbūt svarbiausia savaitės naujiena yra ta, kad kometa ISON tapo matoma plika akimi. Apie ją, kitas kometas, ir netgi kelias juodąsias skyles (tik, laimei, toliau nuo mūsų, nei kometos) – po kirpsniuku.

***

Šiaurės pašvaistė Jokulsarlono paplūdimyje Islandijoje. ©Cory Schmitz

Pradėsiu netradiciškai – nuo savaitės paveiksliuko. Vėl sustiprėjus Saulės aktyvumui, pasipylė ir šiaurės pašvaisčių nuotraukos. Negali pykti, nes jos dažnai būna tikrai pritrenkiančiai gražios.

***

Taigi, ISON šou prasidėjo. Nors kometa dar nepasiekė perihelio, jos branduolys pradėjo sparčiai tirpti, o tai reiškia, kad daugiau dalelių išlekia lauk iš kometos ir yra apšviečiamos Saulės spindulių. Taigi ISON jau pasiekė 5,5 regimąjį ryškį; kitaip tariant, ją jau įmanoma įžiūrėti plika akimi. Tam reikia ypatingai gerų stebėjimo sąlygų, bet artimiausiomis savaitėmis ji dar turėtų ryškėti. Pro žiūronus bei mėgėjiškus teleskopus kometa jau kurį laiką matoma labai gražiai, su dviem keliajuostėmis uodegomis. Pasižiūrėjus į kometą valandą ar pusantros, galima pamatyti ir jos judėjimą aplinkinių žvaigždžių atžvilgiu; tą puikiai atskleidžia šis filmukas.

Jei norite sužinoti, kurioje dangaus vietoje ieškoti ISON, štai jums interaktyvus žemėlapis (UniverseToday šiek tiek paaiškina, kaip juo naudotis).

O ISON ir kitos šiuo metu arti Saulės esančios kometos matomos ne tik iš Žemės, bet ir, pavyzdžiui, iš Merkurijaus. Ir ISON, ir kita kometa – Encke – pralekia visai netoli Merkurijaus ir aplink jį ratus sukančio MESSENGER zondo, taigi taip galima jas tyrinėti iš gerokai arčiau, nei Žemėje esančiais teleskopais.

***

Aplink Mėnulį kurį laiką skraidę du projekto GRAIL zondai ištyrė Mėnulio plutos sudėtį ir gravitacinį lauką. Taip jie patvirtino, kad krateriai regimojoje Mėnulio pusėje yra didesni, ir jų yra daugiau, nei nematomojoje (anksčiau tą irgi žinojome, bet nustatyti tikrąjį kraterių dydį buvo sudėtinga dėl juose kadaise išsiliejusios lavos). Be to, nustatyta, kad kometų ir meteoritų smūgių Vėlyvojo smarkaus bombardavimo (angl. Late Heavy Bombardment – Saulės sistemos epocha prieš ~4 mlrd. metų, kai į vidinę sistemos dalį atlėkė labai daug šiukšlių iš išorinių sričių) abi Mėnulio pusės patyrė maždaug vienodai, tačiau regimojoje pusėje jie paliko didelius kraterius, o nematomojoje – ne. Kodėl? Greičiausiai todėl, kad Mėnulio pluta į Žemę atsuktoje pusėje yra plonesnė, taigi smūgių metu ji lengviau sueižėdavo, atverdama skystą mantiją. Kodėl plutos storis buvo toks nevienodas – neaišku. Beje, šie atradimai gali priversti perskaičiuoti ir Vėlyvojo smarkaus bombardavimo mastus, nes šio bombardavimo tikrasis poveikis Mėnulio paviršiui anksčiau galėjo būti pervertintas.

***

Jau rytoj į Marsą išskris naujausias NASA zondas MAVEN. Jo tikslas – atsakyti į klausimą, kur pradingo Marso vanduo. Tuo tarpu Rusija planuoja 2020-aisiais į Marso palydovą Fobą išsiųsti naują zondą, kuris pakeistų labai nesėkmingą „Phobos-Grunt“; naujasis zondas skrajotų aplink Fobą, nuleistų tyrimų stotį ant palydovo paviršiaus, o paskui į Žemę parskraidintų paimtus mėginius. Apie kelionę į Fobą galvoja ir studentai Kanadoje, kurie pristatė projektą Mars-X; projekto tikslas – nusiųsti astronautus į Fobą, mat tai būtų gerokai lengviau, nei nugabenti juos į pačią Raudonąją planetą.

Kur keliavo Smalsiukas ir kur jis keliaus toliau? Čia rasite filmuką, kuriame vaizdžiai pristatomos marsaeigio tyrinėjamos vietos ir apylinkės. O kitame filmuke rodoma, kaip Marsas galėjo atrodyti prieš 4 milijardus metų, kai jame dar buvo skysto paviršinio vandens.

***

Dviem teleskopais – infraraudonuoju Spitzer ir submilimetrine ALMA – pavyko praskleisti dulkių uždangą ir pažiūrėti į jaunos žvaigždės išmetamus burbulus. Žvaigždė, įvardinta HH 46/47, dar nėra išnirusi iš ją suformavusio tankaus dujų ir dulkių gumulo, bet jos išmetamos energingos čiurkšlės veržiasi greičiau už garsą aplinkinėje medžiagoje. Taip jos sukuria smūgines bangas ir gali paveikti kitų žvaigždžių formavimąsi netoliese. Įdomu ir tai, kad viena čiurkšlė lekia į gerokai tankesnę medžiagą, nei kita; tokia konfigūracija leidžia patikrinti įvairius panašių čiurkšlių evoliucijos modelius.

***

Seniai žinoma, kad iš juodųjų skylių išmetamos čiurkšlės sudarytos iš plazmos – tiek įkaitintos medžiagos, kad joje elektronai atsiskyrę nuo branduolių. Taip pat žinoma, kad išmetamoje plazmoje tikrai yra elektronų, bet nebuvo aišku, ar teigiamai įkrautos dalelės, lekiančios kartu su jais, yra pozitronai (elektronų antidalelės), protonai ar sunkesnių cheminių elementų branduoliai. Dabar, remiantis naujais XMM-Newton orbitinio rentgeno spindulių teleskopo duomenimis, nustatyta, kad bent vienos juodosios skylės čiurkšlėje tikrai yra geležies ir nikelio jonų. Taigi čiurkšlėse kartu su elektronais lekia ir įvairių rūšių jonai, o tai daro jas gerokai įdomesnėmis struktūromis, nei manyta iki šiol.

***

Supermasyvi juodoji skylė mūsų Galaktikos centre, vadinama Šaulio A* (Sgr A*), šiuo metu medžiagą ryja labai neefektyviai. Tačiau vis gausėja įrodymų, kad santykinai netolimoje praeityje, t.y. prieš keletą milijonų metų, ji buvo gerokai aktyvesnė. Prie šių įrodymų dabar prisideda ir gana tolimo objekto – Magelano žvaigždžių srovės, juosiančios mūsų Galaktiką – savybės. Pasirodo, ši srovė, sudaryta iš dujų ir žvaigždžių, atplėštų nuo palydovinių galaktikų Magelano debesų, yra gerokai karštesnė ir skleidžia gerokai daugiau vienos vandenilio spektrinės linijos spindulių, nei galima paaiškinti žvaigždžių šviesa ar kitais įprastais procesais. Vienas galimas ir labai gerai tinkantis paaiškinimas – aktyvumo epizodas Paukščių Tako centre prieš keletą milijonų metų. Tokio epizodo metu Galaktikos branduolio spinduliuotė galėjo sužadinti vandenilio dujas Magelano srovėje, ir jos dar iki dabar skleidžia charakteringą spinduliuotę.

***

Skrendant į kosmosą, vienas iš didelių iššūkių yra apsisaugoti nuo energingų dalelių srautų – Saulės vėjo ir panašių. Ir nesvarbu, ar skrenda žmonės, ar sudėtingos elektroninės sistemos. Naujame Kanados poliarines sritis aptarnausiančiam ryšių ir meteorologijos palydove PCW gali būti įdiegta ir naujoviška apsaugos nuo šiol spinduliuotės sistema. Ji remiasi stipriais magnetais, kurie aplink palydovą sukurtų „mini-magnetosferą“ ir atstumtų krūvį turinčias daleles, lakstančiais Van Aleno juostose Žemės magnetosferoje, pro kurią palydovas greičiausiai skraidys (kol dar nėra patvirtinta tiksli palydovo orbita).

***

Kokio velnio reikalinga astronomija? Apie tai daug kartų yra rašę daugelis astronomų ir mokslo populiarintojų, keletą kartų šį tą minėjau ir aš. Čia – dar vienas bandymas glaustai pristatyti naudą, kurią astronomija teikia visuomenei: nuo gynybinių sistemų ir medicinos, iki didžiųjų gyvenimo klausimų nagrinėjimo.

***

Štai ir visas kąsnelis šią savaitę. Kaip visada, klausimai ir komentarai labai laukiami.

Laiqualasse

4 komentarai

  1. O, žvaigždėlapis su kometa patiko, atrodo, apie Kalėdas ir nuo kalniuko netoli namų galėsiu pamatyti, jei ji tebebus :)

    1. Priklausomai nuo to, kada ir kaip žiūri, kometos uodega tikrai gali lėkti į priekį nuo pačios kometos :)

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *