(Ne)baisios juodosios skylės. II – sprogimas Galaktikos centre

Pirmame serijos rašinyje pasakojau apie tai, kad juodosios skylės nėra dulkių siurbliai, viską aplinkui ryjantys ir naikinantys. Dabar pažvelgsiu į galimą jų pavojų iš kitos pusės. Mat juodosios skylės gali sukelti ir didžiulius sprogimus. Ar tokie sprogimai gali pakenkti Žemei? O visam Paukščių Takui? Atsakymai į šiuos klausimus – po kirpsniuku.

Jau esu rašęs, kad medžiaga, krentanti į juodąją skylę, praranda labai daug energijos ir dažniausiai ją išspinduliuoja. Didžiausias šviesis, kurį šitaip gali skleisti dujos, vadinamas Edingtono šviesiu; jo apskaičiavimas remiasi tuo, kad esant stipresnei spinduliuotei, šviesos slėgis nustelbia gravitaciją ir medžiaga nebegali būti traukiama artyn prie juodosios skylės (ar bet kokio kito kūno; bet dabar mums rūpi būtent juodosios skylės). Šis šviesis yra proporcingas objekto masei: Saulės masės kūno Edingtono šviesis maždaug šimtą tūkstančių kartų viršija dabartinį Saulės šviesį.

Šiuo metu centrinė mūsų Galaktikos juodoji skylė dujų beveik neryja. Tos dujos, kurios visgi įveikia magnetinių laukų barjerus ir įkrenta į juodąją skylę, sukuria bendrą šviesį, vos 300 kartų didesnį, nei Saulės. Juodosios skylės Edingtono šviesis didesnis net milijardą kartų. Natūraliai gali kilti klausimas – o jeigu juodoji skylė nušvistų taip ryškiai, kaip galinti, koks būtų poveikis mums?

Kad atsakytume į šitą klausimą, pirma reikėtų palyginti juodosios skylės Edingtono šviesį su visos Galaktikos žvaigždžių šviesiu. Maždaug 300 milijardų Saulės šviesių – daug tai ar mažai? Prisiminkime, kad visoje Paukščių Tako galaktikoje žvaigždžių yra apie 100 milijardų. Turint omeny, kad vidutiniškai jos šviečia taip pat ryškiai, kaip ir Saulė, matome, jog centrinė juodoji skylė gali nustelbti visos Galaktikos žvaigždžių šviesą. Tai nėra kažkas neįprasto Visatos mastu – žinoma daug galaktikų, kurių branduolių (t.y. juodosios skylės ir artimiausios jos aplinkos) šviesiai viršija visos likusios galaktikos spinduliuotę. Tokios galaktikos vadinamos aktyviomis.

Taigi, turime 300 milijardų Saulių šviesos šaltinį, sušvitusį Galaktikos centre. Kuo tai gresia mums? Manau, kad jūsų labai nenustebinsiu pasakęs, jog visiškai niekuo. Pagalvokite – visos Galaktikos šviesą mes matome kaip balzganą juostą nakties danguje. Net jei tą šviesą padvigubintume ir sutelktume į mažą taškelį, tai tikrai nenustelbtų ne tik kad Saulės ar Mėnulio, bet net ir planetų šviesos. Galima palyginti ir kitaip – panašiai ryškiai šviečia supernovos pirmus keletą mėnesių po sprogimo. Jos jau gali pakenkti Žemei – ir energinga spinduliuote, ir vėliau pralekiančiu besiplečiančiu nusimestų dujų sluoksniu – bet tik tada, kai sprogsta arčiau, nei kelių šimtų parsekų atstumu nuo mūsų. Tuo tarpu Galaktikos centrą nuo mūsų skiria net aštuoni tūkstančiai parsekų. Taigi bijoti paryškėjusios centrinės juodosios skylės nėra ko. Be to, tarp centro ir mūsų yra pilna dulkių, sugeriančių regimuosius ir ultravioletinius spindulius (būtent dėl jų Galaktikos centrą stebėti galima iš esmės tik radijo, infraraudonųjų ir rentgeno spindulių diapazonuose), taigi paryškėjimo ne tik kad nejaustume, bet net ir nematytume be tam pritaikytų teleskopų.

Visgi didesnis aktyvumas Galaktikos centre pasireiškia ne vien nepavojingu šviesiu. Jau aukščiau minėtas šviesos slėgis paveikia ne tik dujas visai arti juodosios skylės, stabdydamas jų kritimą. Slėgis stumia ir tolimesnes dujas ir gali sukurti didžiules, net iš Galaktikos išlekiančias, dujų tėkmes, tarsi sprogimų bangas, nusidriekiančias per tūkstančius parsekų. Manoma, kad panašiai mūsų Galaktikoje atsitiko prieš 6 milijonus metų – tuometinio padidėjusio juodosios skylės šviesio padarinys yra du didžiuliai gama spindulius skleidžiantys dujų burbulai, nutįsę „aukštyn“ ir „žemyn“ nuo Galaktikos centro. Šiuose burbuluose dujų temperatūra siekia dešimtis ar net šimtus milijonų laipsnių, be to, juose pilna gama spinduliuotės. Į tokį burbulą patekusiai Žemei būtų nesaldu – nors ir labai retos, karštos dujos per keletą tūkstančių metų nupūstų atmosferą, o gama spinduliuotė pagadintų viską nuo ryšio priemonių iki žmonių sveikatos.

Bet ir šitokios lemties žmonijai bijoti nereikia. Šįkart mus gelbsti tai, jog esame Galaktikos diske. Jo dujos ir dulkės (tos pačios, kurios sugeria iš centro sklindančią spinduliuotę) yra pakankamai tankios, kad panašus burbulas pro diską tiesiog negali plėstis. Nesvarbu, kad juodoji skylė spinduliuoja didžiausiu įmanomu šviesiu; jos sukuriamos energijos nepakanka nustumti diskui. Tad pražūtingos karštos dujos mūsų nepasiekia.

Taigi, galime pasidžiaugti, jog gyvename ten, kur gyvename. Galaktikoje, bet ne per arti jos centro; diske, kur neužpučia pragaištingi vėjai, bet iš kurio galime pasigrožėti nakties dangumi; su snūduriuojančiu monstru kaimynystėje, bet nebijodami kartkartėmis pasigirstančių jo urgztelėjimų.

Šiam kartui tiek. Trečiajame serijos rašinyje panagrinėsiu pavojų, kurį mums kelia mažosios juodosios skylės, zujančios po Galaktiką.

Laiqualasse

4 komentarai

  1. „Šiuo metu centrinė mūsų Galaktikos juodoji skylė dujų beveik neryja. Tos dujos, kurios visgi įveikia magnetinių laukų barjerus ir įkrenta į juodąją skylę, sukuria bendrą šviesį, vos 300 kartų didesnį, nei Saulės.“

    Nori pasakyti kad super massive BH sviecia ryskiau nei zvaigzdes? Negali but, placiau galima?

    1. Šviečia ne JS, o į ją krentančios dujos :) Kažkur apie tai jau rašiau, paieškosiu nuorodos.

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas.