Kąsnelis Visatos XCI: Žemė nesunaikinamoji

Šios savaitės Visatos naujienų yra tikrai iš visos Visatos. Nuo Žemės apylinkių pro egzoplanetas keliausime iki tolimų galaktikų, o pakeliui netgi paieškosime nežemiškos gyvybės. Žiūrėkite po kirpsniuku ir smagaus skaitymo.

***

Filmukas, kuriame matome Mėnulį, besisukantį aplink savo ašį:

[tentblogger-youtube sNUNB6CMnE8]

Vaizdas sudėliotas iš Mėnulio apžvalgos zondo (Lunar Reconnaisance Orbiter) atsiųstų duomenų.

***

Atrastas naujas „potencialiai Žemei pavojingas“ asteroidas. Toks jo įvardijimas gali skambėti grėsmingai, bet bijoti nėra ko. Net ir dabar, vos tik jį aptikus, susidūrimo tikimybė 2032-aisiais, kai asteroidas priartės arčiausiai Žemės, tėra 1 iš 63 tūkstančių. Patikslinus orbitą, ši tikimybė netruks tapti nuline.

***

Prieš savaitę darytoje nuotraukoje matome, jog kometa ISON vis dar nebyra. To ir reikėjo tikėtis, bet visgi gerai, kai prognozės pasitvirtina. Iki perihelio liko vos kiek daugiau nei mėnuo.

***

Spalio 28-ą dieną nuo Žemės pakilti ir į Marsą išskristi turėtų Indijos zondas Mangalyaan. Jo tikslas – nustatyti metano dalį Marso atmosferoje. Jei misija bus sėkminga, Indija taps ketvirtąja šalimi ar organizacija, kurios zondai buvo Raudonosios planetos orbitoje (po SSRS, JAV ir Europos kosmoso agentūros).

***

Saturnas iš viršaus. ©NASA, JPL, Space Science Institute, Gordan Ugarkovic

Savaitės paveiksliukas iš pirmo žvilgsnio gali neatrodyti įspūdingas. Na taip, tai Saturnas, matome jo žiedus ir krentantį šešėlį, na ir kas? Bet pagalvokime – ne tik prieš šimtą, bet ir prieš porą dešimčių metų tokia nuotrauka buvo neįmanoma. Ne dėl teleskopų prastumo, o dėl to, kad šitaip Saturno iš Žemės nepamatysime. Kaip dažnai ir būna su Saturno vaizdais, šį padarė zondas Cassini. Esame jau pripratę prie nuostabių šio ir kitų zondų siunčiamų vaizdų, taigi dažnai nesusimąstome, koks tai didžiulis pasiekimas.

***

Egzoplanetų sistemose kartais aptinkama planetų, kurios sukasi orbitomis, palinkusiomis į bendrą sistemos plokštumą. Paprastai šį efektą sukelia karštieji jupiteriai, išdarkantys mažų šiek tiek toliau besisukančių planetų orbitas. Dabar atrasta sistema, Keplerio-56, kurioje dvi planetos sukasi palinkusiomis orbitomis, nors karšto jupiterio sistemoje nėra. Gali būti, kad planetų orbitas kažkaip išdarko gerokai toliau besisukanti trečia planeta, bet tikslus mechanizmas kol kas neaiškus.

Tuo tarpu patvirtintų egzoplanetų skaičius jau tuojau viršys tūkstantį. Tūkstantis pasaulių, skrajojančių aplink kitas žvaigždes – tikrai nemažai, ypač turint omeny, kad pirmąsias egzoplanetas atradome vos prieš du dešimtmečius. Bet taip pat tai yra tik menkutė kruopelė visos gausybės egzoplanetų, kurios, kaip manoma, egzistuoja Paukščių Take.

Kitas atradimas, pusiau susijęs su egzoplanetomis: pirmą kartą už Saulės sistemos ribų rastas vanduo ir kietas paviršius. Kietas paviršius yra asteroidas ar nykštukinė planeta, besisukanti aplink baltąją nykštukę už maždaug 40 parsekų nuo Saulės. Spektrinė sistemos analizė rodo ten esant ir vandens. Tai labai įdomu, nes asteroidai, kaip manoma, atnešė vandenį į besiformuojančią Žemę. Šis atradimas rodo, jog vanduo asteroiduose nėra tik Saulės sistemos savybė.

***

Pirmąsias žvaigždžių gimimo fazes yra sunku stebėti, nes jas gaubia tankių dujų ir dulkių sluoksnis. Bet radijo bangos prasiskverbia pro šias uždangas ir taip įmanoma nustatyti, kur šiuo metu yra bepradedančių formuotis žvaigždžių. Šitaip pavyko aptikti daugiau nei 6000 naujų žvaigždėdaros sričių Paukščių Take. Tokie stebėjimai padės objektyviau išaiškinti, kokioje aplinkoje linkusios formuotis žvaigždės.

***

Milimetrinių bangų ruože atsiveria nauji galaktikų vaizdai. Naudodami naująjį teleskopų masyvą ALMA, astronomai ištyrė centrines dviejų galaktikų – aktyvios ir neaktyvios – dalis. Abiejose aptikta nemažai molekulinių (šaltų) dujų ir burbulai, išpūsti supermasyvios juodosios skylės. Įdomu tai, kad neaktyvios juodosios skylės išpūstas burbulas yra mažytis, nutolęs mažiau nei 50 parsekų nuo centro, tuo tarpu aktyvioji pučia dujas žymiai toliau. Tokie detalūs stebėjimai leis patikrinti įvairių supermasyvių juodųjų skylių evoliucijos modelių prognozes.

***

Gravitacinis lęšis J1000+0221. ©NASA/ESA/A. van der Wel

Na ir dar vienas paveiksliukas, nes apie šį atradimą nėra ką daug rašyti. Čia matome gravitacinį lęšį – centrinę galaktiką, kuri iškreipia toliau esančių objektų šviesą, todėl vieno tolesnio objekto vaizdas išsiplečia į žiedą (vadinamą „Einšteino žiedu“). Įdomu tai, kad net ir paties lęšio šviesa iki mūsų keliavo ilgiau nei 9 milijardus metų; paprastai lęšiais tampa gerokai artimesni objektai.

***

Aukščiau minėtas gravitacinis lęšiavimas padeda nustatyti tamsiosios medžiagos pasiskirstymą. Iš to, kaip iškreipiamas tolimo objekto vaizdas, galima nustatyti lęšio masę ir medžiagos pasiskirstymą jame. Lygindami šią informaciją su regimąja, randame ir tamsiosios medžiagos išsidėstymą. Tačiau, žinoma, ne už kiekvienos galaktikos ar jų spiečiaus randame kitą objektą, taigi ne visada taip paprasta nustatyti tamsiosios medžiagos halo savybes. Čia į pagalbą ateina kosminė foninė spinduliuotė: įmanoma nustatyti, kiek jos regimus netolygumus sukelia tamsiosios materijos įtaka. Tai padarius pavyko įvertinti ir bendrą tamsiosios materijos tankį Visatoje. Šiuo nauju būdu gauti duomenys atitinka ir anksčiau nustatytus kitais metodais.

***

Pabaigai – pasiūlymas, kaip ieškoti protingos nežemiškos gyvybės. Grupė mokslininkų teigia, jog labai tikėtina, kad pažangi civilizacija bandys kolonizuoti aplinkinių žvaigždžių sistemas. Kolonizavimui reikia ir komunikacijos, o šiam tikslui gali būti panaudotos pačios žvaigždės, kurios veiktų kaip gravitaciniai lęšiai ir sustiprintų signalus. Tokius signalus iš principo galėtume aptikti ir mes, net ir būdami už šimtų parsekų nuo šaltinio ar gavėjo. Taigi SETI galėtų ieškoti panašių signalų.

***

Na štai, kiek glausčiau, nei paprastai, bet svarbiausiai naujienas apžvelgiau. Laukiu komentarų ir klausimų.

Laiqualasse

4 komentarai

  1. Ar teisingai supratau: reliktinės spinduliuotės iškraipymas dėl materijos gravitacinio poveikio nustatomas darant prielaidą, kad spinduliuotės temperatūros nukrypimai nuo vidurkio jos spinduliavimo metu buvo pasiskirstę visiškai atsitiktinai pagal Gauso skirstinį, ir matuojant dabar matomą nukrypimą nuo šio skirstinio?

    1. Įtariu, kad taip. Tik galbūt ne pagal Gauso, o kokį kitokį skirstinį, bet iš principo kažkas tokio.

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *