Kąsnelis Visatos LXXXVIII: Marso vandenys ir kitokie baubai

Kaip turbūt jau pastebėjote, vakar sukramtyti Visatos nespėjau. Tai pasistengsiu bent jau šiandien iki vakaro neužtrukti. Naujienų apžvalga – po kirpsniuku.

***

Praeitą savaitę rašiau apie Tarptautinės kosminės stoties link išskridusią raketą, nešiną Cygnus atsargų moduliu. Nors prie TKS jis turėjo prisijungti dar praeitą sekmadienį, dėl ryšių sistemos gedimo to padaryti negalėjo. Visgi pataisius gedimą, modulis TKS pasiekė ir sėkmingai prisijungė vakar. Tai yra antras komercinis projektas, sėkmingai nuskraidinantis atsargas į TKS; pirmasis buvo SpaceX kompanijos Dragon modulis.

Patys SpaceX irgi neatsilieka – taip pat vakar pristatė ir išbandė savo patobulintą raketą Falcon9 v1.1. Šįkart iškėlė tik vieną Kanados orų stebėjimo palydovą, bet ateityje skraidins atsargas į TKS.

***

Kometa ISON vis dar artėja Saulės link ir ryškėja. Iki lapkričio 28 dienos, kai pasieks artimiausią Saulei orbitos tašką, greičiausiai taps matoma ir plika akimi. Kur jos ieškoti danguje, sužinosite čia. Tuo tarpu kometos aureolė, susidaranti dėl garavimo kaistant Saulės šviesoje, pažaliavo. Žalia spalva rodo, jog iš kometos sklinda cianogeno dujos (t.y. anglies ir azoto mišinys).

***

Ugnikalniai Žemėje paprastai yra kalnai. Net ir Mėnulyje, kur vulkanizmo būta tik prieš milijardus metų, dar galima įžiūrėti ugnikalnių formas. O štai Merkurijuje vulkanizmas pasireiškė kitaip: ten lava tekėjo per plačias lygumas ir neformavo kalnų. Todėl šiandien vulkaniniai Merkurijaus regionai atrodo kaip netvarkingų kraterių nusėti laukai.

***

Smalsiukas Marso grunto mėginiuose aptiko mineralų, kurių sudėtyje yra vandens molekulių. Tai yra didelis atradimas: taip dar sykį patvirtinama, kad kadaise Marse tekėjo vanduo (kitaip tokie mineralai negalėjo susiformuoti). Dar svarbiau yra tai, kad kažkiek to vandens išlikę ir dabar; nors ir užrakintas mineraluose, šis vanduo gali būti išgaunamas ir pasitarnauti ateities kolonistams.

Bet gal jiems nereikės net ir šito. Didžiausia savaitės naujiena yra ta, kad vandens yra ir tiesiog Marso grunte. Jūros ar ežero Smalsiukas neaptiko, bet išgarintus grunto mėginius nustatyta, kad apie 2% masės sudaro vanduo. Ir nereikia jokių mineralų skaldyti, tiesiog distiliuoti Marso dirvą.

Tuo tarpu veteranas marsaeigis Opportunity pradeda kopti į pirmąjį kalną – Solander Point. Jau seniau nustatyta, kad kalno šlaituose matyti įvairių areologinių sluoksnių, taigi jų tyrimas turėtų praplėsti žinias apie gyvybei tinkamų terpių Marse egzistavimą.

***

Nežemiškos gyvybės ieškoti galima ne tik egzoplanetose, bet ir egzomėnuliuose – tų planetų palydovuose. Tačiau tam, kad jie būtų gyvybingi, egzomėnuliai negali būti nei per arti, nei per toli nuo planetų. Per arti esančius mėnulius pernelyg smarkiai minko planetos potvyninės jėgos, o esantys per toli nėra dengiami planetos magnetinio lauko. Dabar, ištyrus Jupiterio, Saturno ir Neptūno dydžio egzoplanetų magnetosferų evoliuciją, nustatyta, kad daugiausia šansų būti tinkamais gyvybei turi mėnuliai, nuo planetos nutolę atstumu, lygiu 5-20 planetos spindulių.

Yra daug pasiūlymų, kaip galima ieškoti gyvybės pėdsakų kitose planetose. Vienas toks būdas, kurio privalumas yra maža kaina, būtų automatinė spalvų ir raštų paieška. Jis remiasi prielaida (gana teisinga Žemės atveju), kad vienas iš gyvybės požymių yra pokyčiai artimiausioje aplinkoje. Ar tai būtų spalvos pokyčiai dėl cheminių procesų, ar struktūrų pokyčiai dėl judėjimo, tokių dalykų automatinis nustatymas galėtų padėti daug sparčiau aptikti įdomias ir vertas tolesnių tyrimų zonas.

2003-aisiais metais į orbitą paleistas infraraudonųjų spindulių teleskopas Spitzer turėjo dirbti tik pustrečių metų. Tačiau visus dešimt metų observatorija džiugino naujomis žiniomis apie žvaigždes ir galaktikas. Dabar ji vis dar sėkmingai dirba ir yra pertvarkoma, kad galėtų ieškoti egzoplanetų ir tyrinėti jų savybes – temperatūrą bei atmosferos sudėtį. Tai, kas anksčiau atrodė neįsivaizduojama, dabar, sugedus Kepleriui, tampa realybe.

***

Neutroninės žvaigždės, esančios dvinarėse sistemose, dažnai šviečia rentgeno spindulių ruože (tokios sistemos vadinamos rentgeno spindulių dvinarėmis, angl. X-ray binaries). Per milijonus metų jos gali pavirsti radijo bangas skleidžiančiais pulsarais. O dabar atrasta sistema, kurioje neutroninė žvaigždė kaitaliojasi tarp šių dviejų būsenų kas mėnesį. Atrodo, kad taip atsitinka dėl to, jog žvaigždė-kompanionė medžiagą neutroninei žvaigždei siunčia ne tolygiai, bet pliūpsniais. Kai medžiaga paduodama, sistema elgiasi kaip rentgeno spindulių dvinarė, o nutrūkus tiekimui pavirsta radijo pulsaru.

***

Katės letenos ūkas, arba NGC 6334. © ArTeMiS team/Ph. André, M. Hennemann, V. Revéret et al./ESO/J. Emerson/VIST

Kai naujas teleskopas įjungiamas, jis ne iškart pradeda tyrinėti kažką naujo. Pirmosios daromos nuotraukos būna gerai žinomų dangaus kūnų ar regionų vaizdai. Tokios nuotraukos, vadinamos „pirmosios šviesos“ (angl. first light) paveikslais, pasitarnauja ir įrenginio reklamai, ir instrumentų kalibravimui. Čia matome naujos kameros ArTeMiS (pranc. „Architectures de bolometres pour des Telescopes a grand champ de vue dans le domaine sub-Millimetrique au Sol“, maždaug submilimetrinių Saulės teleskopų architektūra) pirmosios šviesos vaizdą – Katės letenos ūką. Tai yra intensyvios žvaigždėdaros regionas Skorpiono žvaigždyne.

***

Yra tokios galaktikos, vadinamos ultra-kompaktiškomis nykštukinėmis. Kaip byloja pavadinimas, jos yra mažos ir tankios. Dabar atrasta bene tankiausia šios klasės galaktika, kurioje žvaigždės viena prie kitos glaudžiasi net 25 kartus arčiau, nei Paukščių Take. Pačios galaktikos skersmuo tesiekia apie 100 šviesmečių; kitų nykštukinių galaktikų skersmenys yra maždaug 10 kartų didesni, o Paukščių Takas užima apie 120 tūkstančių šviesmečių.

***

Čia šiaip įdomu: diagrama, lyginanti įvairių mokslinės fantastikos filmų, serialų ir žaidimų kosminių laivų dydžius. Jei kada norėjote sužinoti, kiek penktų Babilonų tilptų į Imperijos žvaigždžių naikintoją, dabar galite tą padaryti.

***

Štai ir viskas šiam pirmadieniui. Kaip visada, laukiu komentarų.

Laiqualasse

5 comments

    1. Aha, nebloga, man ir patiko, mazai ka atpazinau, bet paziuret idomu buvo. Siaip visi sie laivai nesunkiai tilptu death star’e (160 km diametras) :)

      1. Na taip, aš irgi nedidelę dalį laivų atpažįstu, bet įdomu pažiūrėti, ko prigalvota.

        Dar būtų įdomu pamatyti, kaip kada nors ateityje atrodys tikri kosminiai laivai, skrajosiantys bent jau Saulės sistemoje, o gal ir už jos ribų, ir palyginti su šitais.

        1. Dizainas kito, kinta ir kis per metus iki kol bus pradėti statyti tikrieji kosminiai laivai, kurie ko gero labai skirsis nuo diagramoje atvaizduotų.

          1. Kosminiams laivams, bent jau kol jų nepradės gamintis turtuoliai kaip pramoginių jachtų, žymiai svarbiau bus ne dizainas, o funkcionalumas. Tai va tas ir įdomu – kurie iš šitų fantastinių laivų yra labiausiai paremti funkcionalumu.

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *