Kąsnelis Visatos LXXXVI: Mėnulio požemiai ir kometų paradas

Šią savaitę kosmoso mėgėjai žvalgėsi (perkeltine prasme) po Saulės sistemos pakraštį, kurį, atrodo, pagaliau kirto tolimiausias žmonijos kūrinys, zondas „Voyager 1“. Bet tai nėra vienintelė įdomi žinia. Taip pat atrasta naujų kometų, vaizdžiai parodyta Paukščių Tako struktūra, o mokslininkai diskutuoja apie ateities misijas į Marsą ir galimybes aptikti gyvybę kitose planetose. Apie visa tai – po kirpsniuku.

***

Yra toks „Google“ įsteigtas „Lunar X“ prizas, kurį laimėti gali bet kokia kompanija ar tyrėjų grupė, iki 2015-ųjų metų pabaigos sėkmingai nusiuntusi į Mėnulį zondą. Zondas turi nusileisti Mėnulio paviršiuje, pajudėti bent 500 metrų ir atsiųsti į Žemę kokius nors duomenis apie tai, ką Mėnulyje randa. Naujausias pasiūlymas, ką būtų galima nuveikti Mėnulyje, yra vulkaninių urvų tyrimas. Dar 2009 metais aptiktos olos Mėnulio paviršiuje, vedančios kažkur gilyn po palydovo pluta. Ateityje jose galbūt galės įsikurti žmonių gyvenamos tyrimų stotys, mat ten lengviau apsisaugoti nuo kenksmingų kosminių spindulių. Bet pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, kas tose olose yra ir galbūt kartu nustatyti, kaip jos susiformavo bei kaip senovėje Mėnulyje tekėjo lava.

***

Lapkritį danguje matysime kometą ISON. Bet greta jos galėsime žiūrėti į dar dvi kometas – Enkę ir ką tik atrastą Lovejoy. Šioje kol kas yra 14-o ryškio, bet turėtų paryškėti iki maždaug aštunto, taigi bus matoma per žiūronus ir nedidelius teleskopus. Jos ieškoti dabar reikėtų greta Oriono, o lapkritį – Didžiuosiuose Grįžulo ratuose.

Asteroidas ar kometa? Atsakymas į šį klausimą ne visada yra akivaizdus. Pavyzdžiui, kaip klasifikuoti Fajetoną – asteroidą, kuris, priartėjęs prie Saulės, išsiaugina dulkių uodegą? Uodega ir jos atsiradimo principas labai panašūs į kometų, tačiau chemine sudėtimi Fajetonas yra asteroidas. Kol kas jis tiesiog pavadintas „akmenine kometa“ (paprastos kometos yra sudarytos daugiausiai iš ledo, o ne uolienų). Beje, Žemė kiekvieną gruodį praskrenda pro Fajetono dulkių uodegą; krentančias į atmosferą mes jas matome kaip geminidų (t.y. dvynių) meteorų lietų.

O kartais paaiškėja, kad tai, kas buvo laikyta asteroidu, iš tikro yra kometa. Tiesą sakant, net 5% artimų Žemei objektų (Near-Earth Objects) yra „mirusios kometos“, t.y. kometos, praradusios ledo apvalkalus ir palikusios tik porėtą dulkių kamuolį. Bet Don Kichotas yra netgi ne mirusi kometa, o vis dar gyva. Neseniai užfiksuota, kad jis turi garų aureolę ir uodegą, o vandens kiekis jame siekia 100 milijardų tonų. Taip pat Don Kichote yra anglies dvideginio ledo ir panašių cheminių junginių. Tokie stebėjimai turėtų padėti suprasti ir Saulės sistemos kūdikystę, kai, kaip manoma, kometos atnešė šiuos junginius ir į Žemę.

***

Skrydžiai Saulės sistemoje kartais vyksta, atrodytų, keistomis trajektorijomis. Štai zondas Junona („Juno“), paleistas iš Žemės į Jupiterį 2011-ųjų rugpjūtį, spalio pradžioje praskris… pro Žemę. Zondas pernai buvo nuskridęs kone pusę kelio iki Jupiterio, tačiau tada grįžo atgal prie Žemės. Skrisdamas pro Žemę, zondas trumpam įjungs variklius, pagreitės ir tada jau nulėks Jupiterio link. Tokios orbitos privalumas – mažos energijos sąnaudos, pasiekiant Jupiterį. Nors skrydis užtruks ilgai – iki tikslo Junona nuskris tik 2016-aisiais – tai yra geriau, nei jokio zondo nebuvimas.

***

Smalsiukas jau porą mėnesių važiuoja į kalną Sharp, kur tyrinės Marso areologinę sandarą. Dabar jis pasiekė pirmąjį tarpinį „patikros punktą“, tik jame bus tikrinamas ne Smalsiukas, o vietinės uolienos. Tokie punktai numatyti net šeši; kiekviename jų bus paimami grunto mėginiai, daromos nuotraukos, taip sudarant bendresnį vaizdą apie sąlygas Marse dabar ir prieš milijardus metų.

Kitas marsaeigis – Europos kosmoso agentūros siunčiamas ExoMars, pasieksiantis Raudonąją planetą 2018-aisiais metais – turėtų galėti aptikti gyvybės požymius, net jei ta gyvybė yra sunaikinta radiacijos. Tai nustatyta išbandžius ExoMars spektrometrą su bakterijomis, kurios galbūt galėtų egzistuoti Marse. Net ir veikiant bakterijas milžiniškomis radiacijos dozėmis, jų signalai buvo atskiriami nuo gyvybės neturinčio pavyzdžio.

***

„Aušros“ („Dawn“) zondas, ilgą laiką tyrinėjęs asteroidą Vestą, padarė tūkstančius jos paviršiaus nuotraukų. Dabar iš jų visų padarytas atlasas, taigi galite ir patys paskrajoti virš Vestos paviršiaus.

***

Atrodo, kad „Vojadžeris-1“ tikrai išskrido iš Saulės sistemos. NASA po ilgų svarstymų ir duomenų analizės paskelbė, kad tai įvyko, ir kad tai įvyko jau prieš metus. Tokia išvada padaryta ištyrus Vojadžerio atsiųstus duomenis apie energingas daleles. Nustatyta, kad dalelių energijos spektras dabar jau atitinka tarpžvaigždinę medžiagą, o nebe Saulės vėjo plazmą. Tai reiškia, kad Vojadžeris kirto heliopauzę – ribą, kur Saulės vėjas atsimuša į tarpžvaigždinę medžiagą. Visgi nors šis pranešimas yra oficialus, neabejoju, kad ir jį dar ilgai bei kruopščiai tikrins. Kaip ten bebūtų, tai toli gražu ne pirmas kartas, kai Vojadžeris „paliko Saulės sistemą“.

Vienas iš būdų, kaip galima pateikti Vojadžerio duomenis apie tarpžvaigždinę plazmą, yra garsas: čia galite išgirsti tarpžvaigždinių garsų, atsiųstų Vojadžerio nuo praeitų metų rugpjūčio iki šių metų gegužės.

Vojadžerio kelionė prasidėjo 1977-aisiais metais. Čia galite susipažinti su dešimčia svarbiausių zondo kelionės akimirkų.

***

Aptikti gyvybės požymius planetose prie kitų žvaigždžių, savaime suprantama, yra labai sudėtinga. Tad astronomai kuria modelius, kuriais bando nustatyti, ką galima būtų pamatyti tolimų planetų atmosferose ir ką tai galėtų reikšti. Viename tokiame modelyje tyrinėjama, kaip Žemės tipo planetose prie raudonųjų nykštukių galėtume aptikti ozoną. Pasirodo, ozonas, kuriamas biologinių procesų planetoje, sunaikinamas, jei planetą pasiekia per daug arba per mažai ultravioletinių spindulių. Tokie ir panašūs tyrimai ateityje padės analizuojant planetų atmosferų stebėjimų duomenis.

***

Burbulo ūkas. ©J-P Metsävainio.

Suomis astronomas mėgėjas J-P Metsävainio daugeliui žinomas kaip nuostabių trimačių kosmoso vaizdų kūrėjas. Ir jis nepaliauja stebinti: viršuje matome jo darytą Burbulo ūko Kasiopėjos žvaigždyne nuotrauką, o čia rasite filmuką, kuriame galėsite paskraidyti po trimatį ūko vaizdą.

***

Infraraudonųjų spindulių ruože darytos centrinės Paukščių Tako dalies nuotraukos padėjo nustatyti jos struktūrą. Iš daugybės tokių nuotraukų astronomai sudėjo trimatį centrinio mūsų Galaktikos telkinio žvaigždėlapį. Taip paaiškėjo, kad centrinis telkinys yra ne elipsės, o žemės riešuto formos. Tai reiškia, kad greičiausiai centrinis telkinys susiformavo ne Galaktikos egzistavimo pradžioje, o per milijardus metų keičiantis disko žvaigždžių orbitoms. Toks centrinis telkinys vadinamas pseudobaldžu (pseudobulge; „tradicinis“ centrinis telkinys yra „bulge“). Jo egzistavimas galėtų paaiškinti ir kodėl Paukščių Tako centrinė supermasyvi juodoji skylė yra gana maža, lyginant su visos galaktikos dydžiu.

***

Du filmukai, kuriuose juokingu dirbtiniu balsu kalbantis ateivis pristato kosmologijos pagrindus. Apie Visatos begalinumą, t.y. krašto nebuvimą:

[tentblogger-youtube _k3_B9Eq7eM]

ir kitas, apie erdvės iškreiptumą ir kas iš to gaunasi:

[tentblogger-youtube KMyb6tu4S_I]

Ateityje turėtų būti ir daugiau.

***

Tiek naujienų šiam kartui. Kaip visada, laukiu komentarų ir klausimų.

Laiqualasse

2 comments

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *