Fizikos medis, mokslo miškas

Mokykloje, kurioje mokiausi nuo penktos klasės, fizikos kabinete ant vienos sienos buvo freska. Ne kokie šventųjų paveikslai, o tiesiog medžio siluetas. Ant medžio kamieno buvo parašyta „fizika“, ant didžiųjų šakų – „mechanika“, „elektra“ ir taip toliau, ant mažesnių šakelių – „statika“, „dinamika“ ir kitos smulkesnės fizikos sritys. Lapų lygtai nebuvo, žiedų ar vaisių irgi. Taigi ne visai mokslų medis, kurio šaknys karčios, o vaisiai saldūs, bet kažkas į tą pusę.

Kol mokiausi mokykloje ir tą medį matydavau keletą kartų per savaitę, nekreipiau į jį ypatingo dėmesio. Na, gražus būdas parodyti, iš kokių dalių susideda fizika, ir tiek. Ir šiaip siena truputį gražesnė, nei būtų sterili balta (medis, kiek atsimenu, buvo rusvai pilkas, užrašų spalva irgi neišsišokanti). Bet vėliau, pradėjęs studijuoti universitete, pradėjau suvokti gilesnę tokio vaizdo prasmę.

Mokykloje per fizikos pamokas mokiniai susipažįsta su labai apribotomis temomis. Jei jau kalbame apie kinematiką (kūnų judėjimą), tai ir bus tiktai tas. Jei kalbame apie elektrą, tai ir bus elektros grandinės ir visokie Omo dėsniai. Kvantinės mechanikos pagrindai irgi tokie visiškai atsieti nuo viso kito, tik su energijos lygiais gauni pasižaisti. Chemijos ar biologijos pamokų taip gerai neatsimenu, bet įtariu, kad ten yra kažkas panašaus. Galima ginčytis, ar toks mokymo būdas yra geras, bet aš čia ne apie tai.

Čia aš apie tai, kad vėliau, studijuodamas universitete, vis dažniau ėmiau pastebėti, kaip viskas susiję. Vienas giliai techninis pavyzdys: yra tokie dalykai, vadinami Einšteino A ir B koeficientais; jie nurodo, kaip sparčiai elektronai atome šokinėja iš vieno energijos lygio į kitą. Išvesti juos galima iš statistinės mechanikos arba iš kvantinės mechanikos. Pirmoji yra fizikos šaka, apimanti termodinamiką (šilumą) ir panašias sritis, antroji nagrinėja ypatingai mažų dalelių elgesį. Arba kitas, gal kiek mažiau techninis, pavyzdys: skirtingos trinties rūšys – šlyties trintis (du paviršiai trinasi vienas į kitą), riedėjimo trintis (objektas rieda paviršiumi), dinaminė trintis (vienas kūnas skrenda pro kitų kūnų telkinį) – gali būti aprašomos labai panašiais empiriniais (t.y. poveikį nurodančiais) dėsniais, nors jų prigimtis yra visiškai skirtinga. Šlyties trintis yra elektromagnetinė, riedėjimo trintis atsiranda dėl paviršiaus deformacijos (žiūrint plačiau – dėl išorinio gravitacinio lauko), o dinaminė – dėl gravitacinių sąveikų. Kuo toliau studijavau ir gilinausi į visokius reiškinius, tuo daugiau ėmiau matyti tokių sąsajų.

Dabar grįžkime prie medžio. Ant jo šakelių užrašyta „dinamika“, „temperatūra“ ir panašūs dalykai. Šiuos fizikos gabaliukus, pačius pakraščius, išmokstame mokykloje. Jeigu tai neatbaido moksleivių (vėlgi, nesiplėsiu apie tokio dėstymo teisingumą ar naudingumą, paliksiu kitam kartui) ir jie nueina studijuoti fizikos universitete, tai pamato ir šakas. Jei ir tada neišsigąsta, o lieka studijuoti magistrantūrą ir doktorantūrą, tai turi šansų įžvelgti ir kamieną.

Ir tas kamienas neturi būti šventagrališka Visko teorija (Theory of Everything), o tiesiog supratimas, kad viskas yra susiję. Ar tai būtų kinematika ir atomų skilimai, ar drugeliai ir galaktikos – visur galima rasti bendrumų, nes viskas yra vienos Visatos dalis. Šitaip mąstant, galima ir religinių potyrių pasiekti; man taip dar lyg ir nebuvo, nors ne kartą sėdėjau atvėpusiu žandikauliu, suvokęs, koks grožis slypi po kuria nors lygtimi ar modeliu.

Galima tokią progresiją tęsti ir toliau. Jei fizika – vienas medis, tai greta jo stovi chemija, biologija, geologija ir panašūs mokslai. Kiek toliau rasime ekonomiką, kur nors netoli jos – sociologiją, ir taip toliau. Bet ir šie medžiai tarpusavyje susiraizgę šaknimis ir šakomis, nes vieni pereina į kitus ir vieni nuo kitų priklauso. Šituos sąryšius, gerai pažiūrėję, galime pastebėti ir mokykloje, bet geriau jie atsiskleidžia gilinantis toliau.

Aišku, visokios tarpusavio sąsajos gali būti pavaizduotos ir ne kaip medis. Siūlų kamuolys arba beprotiškai susiraizgęs krūmas gal būtų tikslesnė analogija. Bet medis man visai patinka savo apibrėžtumu ir visokiomis simbolinėmis reikšmėmis. Beje, labai svarbu yra tai, kad pažinimas ateina ne nuo centro (kamieno) į pakraščius (šakeles), kaip dažnai mėgstama aiškinti. Bandyti suprasti pačią reiškinio esmę, nesusipažinus su kai kuriomis aiškiomis detalėmis – bergždžias reikalas. O mokantis nuosekliai ir po truputį artėjant prie šerdies, suvokimas apie sąsajas ateina nejučia. Bet taip tik geriau, mat toks suvokimas paskui nepradingsta, o tik tvirtėja ir masina pažinti dar daugiau.

Lapas, nutapytas Niekelio. ©89ravenclaw DeviantArt'e

Jei šie pamąstymai turėtų kokį nors moralą, jis galėtų būti toks: pamatę šakelę, pagalvokite ir apie medį, ant kurio ji auga. Netapkite Niekeliu ir nepameskite Medžio, siekdami vieno lapo. Ne tik dėl to, kad pasimesite gyvenime, bet paprasčiausiai dėl grožio, kuris slypi visumoje, o ne jos dalyse.

Laiqualasse

5 comments

  1. Super! Nežinau ar viems reikia uoliai ir stropiai mokintis ir gilintis, kad pamatytų tarpusavio visa ko sąsajas. Tai tiesiog akivaizdu: juk viską sulipžius į krūvą ir gautume visata :)

    1. Bet žinojimas, kad Visata susideda iš visko, neduoda suvokimo apie tai, kaip atskiros dalys sukimba viena su kita. Pažiūrėję į puzlio dėžutės viršelį matome paveikslą, kurį galima sudėti, bet tai nereiškia, kad jį jau ir sudėjome :)

  2. …koks grožis slypi po kuria nors lygtimi ar modeliu…
    – taip, tai niekaip nekada jau nepasikartojamos akimirkos. O ir kuo paprastesnė..
    Gražiai. Nors sakykim apie kvantinės mechanikos ir ekonomikos bendrą „siūlų kamuolį“ galima būt padiskutuot ir atskirai, bet gražu :)

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *