Kąsnelis Visatos LXXXIII: skęstam kosmose

Šią savaitę Visatos naujienų pririnkau nedaug, bet užtat kokių – ugnikalniai Ijuje, nepriklausomos planetos ir asteroidų gaudynės. Tad žiūrėkite po kirpsniuku ir skaitykite.

***

Prieš kiek daugiau nei mėnesį, liepos 16 dieną, Tarptautinėje kosminėje stotyje vykęs eilinis išėjimas į atvirą kosmosą vos nesibaigė tragiškai. Vieno astronauto, Lukos Parmitano (Luca Parmitani), skafandre įvyko gedimas ir jo šalman ėmė plūsti vanduo. Laimei, viskas baigėsi gerai, o dabar astronautas apie potyrius papasakojo savo bloge. Situaciją jis apibendrino šitaip: svarbu nepamiršti, kad kosmose mes esame tyrinėtojai, o ne kolonistai; nors daugybės žmonių pastangų dėka sudėtingi dalykai gali atrodyti paprasti, jie tokie nėra. Kaip ten bebūtų, tokios avarijos (laimei, pasibaigusios be aukų) labai padeda patikrinti ir techniką, ir žmonių sugebėjimą reaguoti į pavojus, o to ateityje labai prireiks, kai pradėsime tyrinėti tolimesnius Saulės sistemos objektus, nei tik Žemės apylinkes ir Mėnulį.

***

Kai ilgai žiūri į Saulę, gali apakti. Bet jei turi tinkamą įrangą, tai gali pagauti protuberantų žaismą. Būtent tai pavyko astronomui-mėgėjui Mišeliui Kolarui (Michel Collart), kuris fotografavo Saulę maždaug kas pusę minutės ir valandos trukmės duomenis sudėjo į penkių sekundžių klipą, kuriame matome išsviedžiamą, o paskui vėl į Saulę sukrentantį plazmos lietų, judantį pagal magnetinio lauko linijas. Gražu.

***

Tyagaraja. ©Messenger, NASA

Pažiūrėkite į šį paveiksiuką. Kokia pirma mintis kyla, kas čia yra? Man primena banguojančią jūrą, galbūt debesis. Bet pasirodo, tai yra Tyagaraja krateris Merkurijuje, neseniai detaliai nufotografuotas MESSENGER zondo. Įtariu, kad toks „išplaukęs“ paviršiaus struktūrų vaizdas susidarė dėl nuolatinio metalų tirpimo ir kietėjimo, Saulei kaitinant planetos paviršių.

***

Veneros paviršius yra turbūt nedraugiškiausia vieta Saulės sistemoje ne tik žmonėms, bet ir technologijai. Bet nusiųsti ten ilgalaikę tyrimų stotį norėtųsi… O jei ta stotis dar galėtų judėti, kaip koks Smalsiukas Marse, būtų išvis tobula. Naujas pasiūlymas, kaip galėtų atrodyti toks venereigis, yra kiek neįprastas: prietaisas neturėtų variklio ir nevažinėtų, o… skrajotų. Tyrimams atlikti nusileistų ant paviršiaus, o esant reikalui nuvykti kitur, išskleistų burę, pakiltų pagavęs šimtų kilometrų per valandą greičio vėjo gūsį ir nusileistų jau naujoje vietoje. Iš principo tai nėra neįmanoma, tačiau iki realybės dar teks palaukti – reikia išspręsti ne tik pakartotino trankymosi į planetos paviršių problemą, bet ir sukurti prietaisą, kuris ištvertų milžinišką (450 Celsijaus laipsnių siekiančią) Veneros paviršiaus temperatūrą.

***

Smalsiukas, pasirodo, moka daryti keletą darbų vienu metu. Šią savaitę keliaudamas Gale kraterio dugnu jis kartu analizavo cheminę seniau paimtų mėginių sudėtį. Ir dar darė naujas Sharp kalno, pagrindinio kelionės tikslo, nuotraukas. Tikra barbė devyndarbė, ne kitaip.

***

NASA tęsia misijos sugauti asteroidą planavimą. Dabar išplatintas animacinis siužetas, kuriame matome „Orion“ erdvėlaivį, gabenantį astronautus jau pagauto asteroido link. Asteroidas būtų pagautas nepilotuojamo erdvėlaivio ir atvilktas į orbitą aplink Mėnulį. Įdomu tai, kad pats asteroidas būtų apvilktas kažkokiu dangalu, o astronautai jį pasiektų tik per nedidelę kiaurymę. Kol kas nesupratau, ar tas dangalas – tai maišas, kuriame asteroidas būtų velkamas, ar tiesiog apsauga nuo galimų šiukšlių iš Mėnulio orbitos.

Taip pat NASA nusprendė vėl įjungti orbitinį teleskopą WISE, kuris pastaruosius porą metų miegojo sukdamasis aplink Žemę polinėje orbitoje (t.y. praskrisdamas virš planetos ašigalių). WISE yra infraraudonųjų spindulių teleskopas, kuris 2009-2010 m. fotografavo visą dangaus skliautą, ieškodamas tolimų galaktikų, šaltų žvaigždžių ir asteroidų. Vėliau kurį laiką dar tyrinėjo asteroidų žiedą, ieškodamas Žemei galimai pavojingų jo narių. Dabar teleskopu toliau bus ieškoma asteroidų, tarp kurių galbūt pasitaikys ir toks, kurį NASA bandys atgabenti prie Žemės.

***

Jupiterio palydovas Ijo yra vienas iš dviejų Saulės sistemos kūnų, turinčių aktyvių ugnikalnių (kitas toks kūnas – niekada neatspėsite – yra Žemė). Ir štai jame pastebėtas naujas išsiveržimas. Įdomu tai, kad jis aptiktas regione, kuriame anksčiau nebuvo rasta vulkanizmo požymių, o išsiveržimo stiprumas, išmatuotas energijos kiekiu ploto vienetui, yra didžiausias iš kada nors užfiksuotų Ijuje.

***

Paprastas filmukas, vaizdžiai pristatantis Saulės sistemą ir jos sudedamąsias dalis:

[tentblogger-youtube KsF_hdjWJjo]

***

Norėdami nustatyti žvaigždės šviesį, masę ir kitus svarbius parametrus, astronomai paprastai remiasi dviem matavimais: žvaigždės paviršiaus temperatūra ir laisvojo kritimo pagreičiu paviršiuje. Pirmąjį išmatuoti lengva, o antrąjį – gerokai sunkiau. Dabar pasiūlytas naujas metodas, kaip tą padaryti greitai ir netgi tiksliau, nei anksčiau. Metodas remiasi žvaigždės mirgėjimo – šviesio kitimu 8 valandų ir trumpesniais laiko intervalais. Toks mirgėjimas priklauso nuo dėmių ir kitokių struktūrų žvaigždės paviršiuje kitimo, o šis kitimas – nuo žvaigždės masės, taigi ir nuo gravitacijos. Išmatavę daugelio žvaigždžių mirgėjimą ir palyginę su žinomais laisvojo kritimo pagreičio įverčiais, astronomai nustatė gana tvirtą koreliaciją. Metodas gali būti ypač naudingas, nes duomenis apie mirgėjimą galima gauti visoms žvaigždėms, kurias stebėjo Keplerio teleskopas, taigi galėsime tiksliai išmatuoti ir jų savybes, o tai padės charakterizuojant ir pačias žvaigždes, ir aplink jas besisukančias planetas.

***

Yra žinoma keletas planetų-vienišių (dar vadinamų „stepių vilkais“), kurios skrieja tarpžvaigždinėje erdvėje, neturėdamos savo žvaigždžių. Anksčiau manyta, kad planetos buvo atplėštos nuo žvaigždžių, prie kurių gimė, dėl gravitacinių sąveikų su aplinkinėmis žvaigždėmis. Bet dabar atrodo, kad kartais planetos gali susiformuoti pačios savaime. Astronomai, ištyrę Rozetės ūką, aptiko gausybę mažyčių labai tankių dujų gumuliukų, lekiančių tolyn nuo ūko centro. Gumuliukų masė yra palyginama su Jupiterio mase, o jų tankis rodo, kad objektai yra kolapsuojantys ir greitai virs planetomis; didžiausieji iš jų suformuos rudąsias nykštukes. Kai kurių gumuliukų masė yra tokia maža, kad juose gali susiformuoti netgi Žemės dydžio planetos.

***

Supermasyvios juodosios skylės būna aktyvios ir neaktyvios. Aktyviosios turi didžiulę įtaką savo galaktikoms, taigi svarbu išsiaiškinti, kada ir kaip jos „įsijungia“. Vienas iš geriausių būdų tą padaryti – tyrinėti besijungiančias galaktikas, ypač tokias, kurios jau yra susiliejusios, bet dar nebaigusios proceso, taigi turi du aiškiai atskirtus branduolius. Viena tokia galaktika yra Mrk 273, kurioje esantys abu branduoliai šiuo metu yra aktyvūs. Surinkę duomenų apie įvairias tokias sistemas galėsime nustatyti, kuriuo susiliejimo proceso metu branduoliai įsijungia. Jei pavyktų aptikti galaktiką, kurioje vienas branduolys yra aktyvus, o kitas – ne, būtų galima tyrinėti netgi skirtumus tarp jų aplinkų ir taip dar tiksliau išsiaiškinti, kas nulemia supermasyvios juodosios skylės aktyvumą.

***

Štai tiek naujienų (beveik) vasaros pabaigoje. Kaip visada, laukiu komentarų.

Laiqualasse

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas.