Kąsnelis Visatos LXXXII: Perseidai ir šiaip kritimai iš dangaus

Nuo šios savaitės Visatos kramsnojimas turėtų grįžti į tradicinį laiką, t.y. sekmadienio vakarą/naktį (aš visada stengiuosi anksčiau, bet gaunasi kaip visada). Pastarąją savaitę galėjome grožėtis meteorais perseidais, įvyko keli reikšmingi nutikimai privačių kosminių skrydžių srityje, taip pat randame šiek tiek naujienų apie galaktikų evoliuciją. Apie visa tai ir kitka plačiau – po kirpsniuku.

***

Taigi, perseidai. Pastarosiomis savaitėmis naktį užvertęs galvą į dangų mačiau tikrai ne vieną ir ne dvi krintančias žvaigždes. Daug jų matė ir kiti astronomai mėgėjai, bei pridarė gausybę nuotraukų ir netgi keletą video siužetų. Porą tokių siužetų galite pamatyti čia. O viename nuotraukų rinkinyje pavyko netgi užfiksuoti meteoro sprogimą. Šiaip toks reiškinys nėra labai retas, bet įvyksta taip greitai, kad užfiksuoti jį be galo sunku.

Tuo tarpu XKCD kaip visada yra labai paslaugus ir mums aiškina, kuo skiriasi įvairūs meteorų lietūs bei kaip nuo jų saugotis :)

***

Jau trečia privataus kapitalo firma, Sierra Nevada Corporation, pradeda erdvėlaivio bandymus. Jų „Dream Chaser“, išvaizda kiek primenantis NASA‘os Šatlus, praėjo gausybę antžeminių išbandymų ir dabar ruošiasi pirmiems bandomiesiems skrydžiams.

Tuo tarpu konkurentai nesnaudžia – SpaceX vis tobulina savo daugkartinio panaudojimo raketą-nešėją „Grasshopper“ („Žiogas“). Šįkart ji pakilo 250 metrų į viršų, nuskrido 100 metrų į šoną, o paskui grįžo atgal. Gal skamba neįspūdingai, bet kai visa tai daro autonominės sistemos, tai yra nemenkas pasiekimas.

***

Ar dabartinis Saulės aktyvumo ciklas tikrai yra ypatingai silpnas? Nauji tyrimai rodo, kad greičiausiai ne, nors standartiniais metodais, paremtais Saulės dėmių skaičiaus sekimu, gaunami rezultatai byloja būtent apie silpnumą. Pasiūlytas kitoks Saulės aktyvumo įvertinimo metodas remiasi heliosferos srovės lakšto (angl. heliospheric current sheet, juosta, skirianti Saulės magnetinių polių įtakos zonas) susilankstymu. Kuo Saulė aktyvesnė, tuo lakštas labiau sulankstytas; per pastaruosius tris aktyvumo ciklus šio susilankstymo indikatoriai buvo labai panašūs į Saulės dėmių skaičiaus indikatorius. Tačiau pastarajame cikle Saulės dėmių mažai, o lakšto susilankstymas – toks pat stiprus, kaip ir ankstesniuose. Kodėl taip yra, kol kas neaišku, bet gali būti, kad šiuo metu Saulė pereina į ilgesnio – maždaug šimto metų trukmės – ciklo mažo aktyvumo periodą.

***

„Voyager“ zondas jau ne pirmus metus tai išlekia iš Saulės sistemos, tai vėl į ją grįžta… tiksliau sakant, mokslininkai nesutaria, ar jis paliko Saulės sistemą, ar ne. Čia rasite šiokią tokią tų ginčų apžvalgą, kuri susiveda į vieną esminę problemą: nėra tiksliai žinoma, kur yra Saulės sistemos riba ir kokie pokyčiai ten vyksta. Yra įvairių hipotezių, bet jas patikrins turbūt tik pats Vojadžeris.

***

Naujas šviesulys mūsų danguje – novos žybsnis, užfiksuotas Delfino žvaigždyne. Novos ryškis siekia ~4.5, t.y. esant geroms sąlygoms ją turėtų būti galima įžiūrėti plika akimi. Su žiūronais ar mažais teleskopais pamatyti šį baltosios nykštukės žybsnį, kylantį dėl medžiagos rijimo iš kompanionės dvinarėje sistemoje, pamatyti išvis nebus sunku. Daug kas ją ir pamatė bei nufotografavo – galeriją rasite čia.

***

Vos prieš mėnesį atrasti greitieji radijo žybsniai (angl. Fast Radio Bursts) jau turi tikėtiną paaiškinimą. Pasirodo, tai gali būti vienas iš neutroninių žvaigždžių susiliejimo požymių: dvi žvaigždės prieš pat susiliejimą sinchronizuojasi, jų magnetiniai laukai susiveja į vieną ir išmeta čiurkšlę labai energingų dalelių. Šios dalelės spinduliuoja radijo bangas, taigi jas galime pamatyti, o dėl didelio magnetinio lauko stiprio jos matomos iš labai toli. Manoma, kad tokie žybsniai vyksta dažniau nei kartą per sekundę, tačiau aptinkame tik labai nedidelę jų dalį, nes dalelių čiurkšlės kryptis turi tiksliai rodyti į Žemę.

***

Įlankos ir Trifidų ūkai. ©Terry Hancock/Down Under Observatory

Savaitės paveiksliuku parinkau dviejų ūkų, žvaigždžių spiečiaus ir žvaigždėdaros regiono natiurmortą. Įdomu tai, kad nuotrauka daryta mėgėjo su sąlyginai mėgėjiška įranga; vaizdui gauti tereikėjo daug laiko (4 naktų) ir keleto filtrų (RGB ir jonizuoto vandenilio alfa spektrinės linijos).

***

Kaip užauga supermasyvios juodosios skylės? Į šį klausimą yra du atsakymai – arba jos gimsta žvaigždinės masės (iki 100 Saulės masių) ir užauga, arba gimsta jau labai masyvios (100 tūkstančių ar net milijonų Saulės masių) ir tada joms augti tereikia gerokai mažiau. Naujais tyrimais parodoma, kad pirmasis atsakymas yra visai tikėtinas, mat įvertinus reliatyvistinius efektus, veikiančius dujas, susisukusias į diską aplink juodąją skylę, galima gauti ypatingai didelę juodosios skylės maitinimo spartą, kurios pakaktų, kad juodosios skylės, atsiradusios po pirmųjų Visatos žvaigždžių sprogimų, užaugtų taip sparčiai, kaip rodo stebėjimai.

***

Teleskopas Hablas pasižiūrėjo į Visatos praeitį ir rado ten ne tai, ką prognozuoja galaktikų evoliucijos modeliai. Milžiniškų apžvalginių stebėjimų duomenys parodė, kad net ir prieš 11 milijardų metų (t.y. kai Visatos amžius buvo vos 20 procentų dabartinio) galaktikų formos buvo labai „šiuolaikiškos“ – buvo ir spiralinių, ir elipsinių galaktikų, jose žvaigždėdara vyko skirtinga sparta, nulemiančia ir skirtingas galaktikų spalvas. Anksčiau manyta, kad tokiu metu dauguma galaktikų buvo netaisyklingos formos gumulai, tik vėliau susilieję ir susisukę į gražias šiandienines formas.

***

Tarptautinė astronomų sąjunga (IAU) ilgą laiką buvo labai priešiška mintims apie leidimą „paprastiems mirtingiesiems“ duoti vardus žvaigždėms ir planetoms, bei apie idėją dangaus kūnams dalinti paprastus vardus, o ne tik katalogų identifikatorius. Tačiau dabar, gana netikėtai, ši politika visiškai pakeista. IAU paskelbė, kad palaiko siūlymus suteikinėti naujai aptinkamoms planetoms populiarius vardus, o vardų davimo procese turėtų dalyvauti ne tik mokslininkai, bet ir visuomenė.

***

Keplerio teleskopas beveik neabejotinai pagedo ir negali būti naudojamas savo pagrindinei užduočiai – stebėti planetų tranzitus. Liūdna, bet nieko jau nepakeisi. Tačiau neskaitant pozicionavimo sistemos, Kepleris vis dar yra labai geros būklės, taigi jį galima būtų panaudoti kitiems tikslams – pavyzdžiui, ieškoti asteroidų.

***

Štai toks Visatos kąsnelis šią vasarišką savaitę. Gražių meteoritų!

Laiqualasse

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas.