Kąsnelis Visatos LXXX: Meteoritai ir kometos

Prasidedantis rugpjūtis mums žada daug gražių dangaus vaizdų. Nors naktys vis dar šviesios, bet jau ne tokios, kaip vidurvasarį, o pakėlę akis galėsime grožėtis meteoritų lietumi (vakar žvalgiausi, krito beveik be sustojimo). Apie juos ir kitus dalykus – šiame Visatos kąsnelyje.

***

Taigi, pradedame nuo meteoritų. Šiuo metu Žemė skrenda pro dulkėtą orbitos dalį, taigi ir žybsnių atmosferos viršuje matome daugiau, nei įprastai. Naujausia krintančių žvaigždžių grupė – perseidai, o kur jų ieškoti, paaiškinta čia.

Saulės link artėjanti kometa ISON kaitina aistras ir Žemėje. Anksčiau buvo teigiama, jog tai bus „amžiaus kometa“, ryškiausia per daugelį dešimtmečių. Detalesni stebėjimai, trukę iki gegužės pabaigos (birželio viduryje kometa pasislėpė už Saulės), ėmė rodyti, kad tokio įspūdingo vaizdo greičiausiai nepamatysime. Neseniai pasirodė pranešimas apie tų stebėjimų analizę ir ekstrapoliaciją, kuriame teigiama, jog ISON išvis beveik nesimatys ir jokio gražaus vaizdo metų pabaigoje nesulauksime. Tačiau ir tokie kategoriški teiginiai gali būti skuboti. Kol kometa neišlindo iš už Saulės (tai įvyks rugpjūčio pabaigoje arba rugsėjo pradžioje), kažką pasakyti apie jos likimą yra labai sunku.

***

Tarptautinė kosminė stotis (TKS) – tikrai tarptautinė. Esame įpratę skaityti pranešimus apie jon vykstančius astronautus ir įrangą, kylančią iš kosmodromų JAV ar Rusijoje. Rečiau išgirstame apie siuntinius iš kitų šalių, bet tai nėra visiška retenybė. Štai dabar į TKS išskrido siunta iš Japonijos. Siuntoje yra ir robotas Kirobo, kuris padės stoties įgulai dirbti, kalbėsis su jais ir taip pasitarnaus tyrimams apie žmonių bei robotų bendradarbiavimą kosmose.

Komerciniai skrydžiai į TKS taip pat netrukus taps kasdienybe. Jau dabar į ją reguliariai skraido SpaceX kompanijos Dragon kapsulės, o nuo metų pabaigos skrydžius pradės Orbital Sciences Corporation kapsulė Cygnus, taip pat skirta įrangos ir išteklių gabenimui. Pirmasis Cygnus modulis jau pasiekė NASA Wallops paleidimo aikštelę Virdžinijos valstijoje.

Kam apskritai reikalinga TKS? Atsako Krisas Hadfildas (Chris Hadfield), buvęs TKS vadas. Jo teigimu, viena iš pagrindiniu priežasčių – TKS yra galimybė išmokti gyventi, dirbti ir judėti kosmose, kad vėliau galima būtų saugiai skristi į kitas planetas ir už Saulės sistemos ribų.

***

Kitąmet NASA ketina pagauti asteroidą ir nutempti jį į saugią orbitą aplink Žemę, iš kur būtų galima jį tyrinėti santykinai pigiai. Bent jau tokie planai numatyti pasiūlytame agentūros biudžete, kurį dar turi patvirtinti JAV Kongresų rūmai. Bet net ir kol tai nėra patvirtinta, NASA nesnaudžia: jau pradėtas misijos detalizavimas, darbų planų ir etapų rašymas, idėjų sujungimas į vieningą projektą ir kiti parengiamieji darbai. Net jei finansavimo misija negaus, šias žinias bus galima panaudoti ateityje panašioms misijoms.

***

Smalsiukas Marso paviršiuje nusileido pernai rugpjūčio 6 dieną. Taigi beveik lygiai prieš metus. Ta proga – dviejų minučių trukmės filmukas, parodantis pirmaisiais metais Smalsiuko atsiųstas svarbiausias nuotraukas, nurodančias ir aparato kelionę bei atliktus darbus:

[tentblogger-youtube SprK_TDHPbI]

Kaip nustatyti, ar konkrečioje Marso paviršiaus vietoje kada nors būta vandens? Požymių yra įvairių; pavyzdžiui, šioje Tagus slėnio (Tagus Valles) dalyje keliuose krateriuose pastebėti daugybinių nuošliaužų požymiai; šias nuošliaužas galėjo sukelti ar bent jau palengvinti vanduo, telkšojęs krateryje. Taip pat kraterio dugne matyti nuosėdinių uolienų sluoksnių, greičiausiai suneštų vandens. Štai taip po truputį lipdomas vandeningojo Marso paveikslas.

Naujausia NASA misija į Marsą, zondas MAVEN, praeitą savaitę praėjo paskutinius bandymus montavimo angare ir iškeliavo į pakilimo aikštelę Kanaveralo kyšulyje Floridoje. Ten jis dar bus bandomas ir tikrinamas porą mėnesių, o galiausiai pakils lapkričio 18-ą dieną ir 10 mėnesių skris iki Raudonosios planetos, aplink kurią vėliau suksis ir tyrinės jos atmosferą.

***

Saturno palydovas Enceladas švirkščia vandens ledo geizerius. Naujausi zondo Cassini duomenys rodo, kad geizerių intensyvumas ne tik kinta, bet tą daro nuspėjamai. Kuo Enceladą labiau spaudžia Saturno gravitacija, tuo čiurkšlė stipresnė. Tokie aiškūs ir spartūs pokyčiai leidžia spręsti, kad čiurkšlė trykšta iš skysto vandens rezervuaro po palydovo paviršių dengiančiu ledu.

***

Asteroidų žiede tarp Marso ir Jupiterio yra žinoma keletas kometų (nuo asteroidų jos skiriasi tuo, kad pastarieji sudaryti vien iš akmens ar metalo, o kometose yra ir reikšmingas vandens ledo kiekis). Naujame tyrime teigiama, kad panašių kometų ten gali būti ir žymiai daugiau, tačiau jos yra neaktyvios – negauna pakankamai Saulės šviesos, kad pradėtų tirpti ledas ir susiformuotų uodega. Tokias kometas labai lengva palaikyti asteroidais. Jos galėtų suaktyvėti, jei gravitaciniai postūmiai dėl aplinkinių asteroidų ar Jupiterio įtakos stumtelėtų jas šiek tiek arčiau Saulės. Tolimoje praeityje Asteroidų žiede galėjo būti labai daug kometų, tačiau jos po truputį išdegė ir liko keistais asteroidais.

***

Tyrinėjant planetinių sistemų atsiradimą, svarbus faktorius yra vadinama „sniego linija“ (angl. snow line) – atstumas nuo žvaigždės, arčiau kurio negali formuotis ledas, nes žvaigždės šviesa palaiko pernelyg aukštą dujų temperatūrą. Manoma, kad ankstyvojoje Saulės sistemoje sniego linija buvo gerokai toliau, nei Žemės orbita, taigi vanduo į Žemę turėjo būti atneštas migruojančių kometų (arba pati Žemė migravo Saulės link), bet tokiems teiginiams pagrįsti labai norisi stebėjimų įrodymų. Dabar vienas toks įrodymas gautas: pirmą kartą nustatyta sniego linija jaunoje žvaigždinėje sistemoje. Ir ta linija tikrai yra labai toli – gerokai toliau nuo panašios į Saulę žvaigždės, nei Neptūno orbita nuo Saulės.

***

Planetų tranzitai paprastai stebimi regimųjų bangų ruože, nes taip paprasčiausia ir būtent šiame ruože jie geriausiai matomi. Dabar pirmą kartą egzoplaneta aptikta, naudojant rentgeno spindulius. Tiesa, tam prireikė dviejų orbitinių teleskopų (Chandra ir XMM Newton), bet rezultatas – daug žadantis. Rentgeno duomenys gali suteikti daug naujos informacijos apie planetą, taip pat juos galbūt galima bus panaudoti naujų planetų aptikimui.

***

Eskimo ūkas rentgeno ir regimuosiuose spinduliuose. ©X-ray: NASA/CXC/IAA-CSIC/N. Ruiz et al.; Optical: NASA/STScI

Savaitės paveiksliuku parinkau planetinį ūką NGC 2392, arba Eskimo ūką. Ūko pakraščiai – rusvai melsvos linijos, rodančios į objekto centrą – šiek tiek primena kailinę eskimišką kepurę. Centre esančios dujos, pažymėtos rožine spalva, spinduliuoja rentgeno spinulius.

***

Kiekviena galaktika savo evoliucijoje prieina momentą, kai žvaigždėdara joje praktiškai sustoja. Skirtingoms galaktikoms tai įvyksta skirtingu metu, o žiūrėdami į daugelį galaktikų matome, kad senovėje šios „išsijungusios“ galaktikos buvo mažesnės, nei dabar. Anksčiau manyta, kad būtent išsijungusios galaktikos po truputį augo susiliedamos su kitomis, tačiau nauja Hablo teleskopo COSMOS projekto duomenų analizė rodo, kad yra kitaip. Pasirodo, laikui bėgant išsijunginėja vis didesnės ir didesnės galaktikos, todėl ir susidaro toks įspūdis.

***

NASA (ir ne tik jie) tikisi, kad ateityje astronautai galės valdyti važinėjančius robotus ant dangaus kūnų paviršiaus, patys likdami orbitoje. Toks sprendimas leistų žmonėms realiai reaguoti į galimas problemas, tačiau būtų gerokai pigesnis, nei siųsti žmones į Mėnulį, Marsą ar kitas planetas. Dabar pirmą kartą išbandytas šis metodas: astronautai iš Tarptautinės kosminės stoties valdė robotą Žemės paviršiuje. Procesas veikia, taigi galima jį bus pritaikyti ir tolimų objektų tyrinėjimams.

***

Tai tiek šiai savaitei. Kito Kąsnelio galite tikėtis anksčiau, nei paprastai – penktadienį.

Laiqualasse

4 comments

  1. Sudomino „sniego linija“. Tai jaunos žvaigždės būna karštesnės ar šaltesnės už senesnes, pagrindinės sekos žvaigždes? Nes kiek suprantu, Žemė savo jaunystėje gaudavo mažiau energijos iš Saulės, nei gauna, sakykime, dabar ir gaus vėliau, besibaigiant Saulės gyvenimo ciklui.

    P.S.
    Persėjidai –> perseidai

    1. Jaunos žvaigždės būna šaltesnės, tačiau aplink jas būna dujų diskai, o tos dujos gali įkaisti iki santykinai aukštų temperatūrų (net ir kelių tūkstančių laipsnių). Todėl pačiame diske ledas ir nesiformuoja. Tuo tarpu jau egzistuojančiose planetose šilumos balansas yra kitoks (kaitinimas vyksta per spinduliuotę, o nebe konvekciją), taigi ir pusiausvyros temperatūra kitokia.

      1. Ačiū, aiškiau :) Kažko panašaus ir tikėjausi, tik nemanaiu, kad tokiu atstumu dujos gali taip įkaisti. O planetų stabdymas dėl trinties su dujomis tikriausiai nėra žymus?

        1. Žiūrint ką vadinsime „trintimi“. Jei fizinius susidūrimus tarp planetos ir dujų dalelių, tuomet nelabai žymus. Jei gravitacines perturbacijas, kurias sukelia planeta, judėdama pro dujas, tuomet žymus – būtent dėl to vyksta planetų migracija.

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *