Kąsnelis Visatos LXXVIII: Vidursavaitiniai viensakiniai

Kaip pastebėjote, Kąsnelio sekmadienį nebuvo. Nebus jo ir ateinantį sekmadienį, tačiau užtai bus dabar. Gal neypatingas, labai labai trumpas ir be jokių išsamių komentarų, bet bent jau nuorodų norintiems perskaityti pastarosios pusantros savaitės naujienas pateiksiu.

***

Auksas, kurį randame Žemėje (ar kur kitur Visatoje), greičiausiai susiformavo neutroninių žvaigždžių susidūrimų metu. Taip sprendžiama iš naujų tokio susidūrimo liekanos stebėjimų, tačiau susiformavimo mechanizmas lieka neaiškus.

***

Zondo „Mars Express“ duomenys paversti video siužetu, kuriame galima praskristi pro Hebes kanjoną – Marinerio slėnio šiaurinę dalį:

[tentblogger-youtube yKa8kTvgZyg]

2020-aisiais metais NASA į Marsą ketina išsiųsti marsaeigį, Smalsiuko brolį, kurio tikslas būtų kadaise egzistavusios gyvybės paieškos ir mėginių surinkimas bei grąžinimas į Žemę. Šie tikslai pristatyti neseniai, dabar bus derinami ir detalizuojami.

Kaip sukurti zondą, kuris galėtų skraidyti Marso atmosferoje? Vienas būdas – pasinaudoti kai kurių vabzdžių skrydžio principais, „plaukiant“ kiaurai orą.

***

Esame įpratę, kad Hablo teleskopu fotografuojami tolimi Visatos (ar bent jau Galaktikos) užkampiai, atveriama tarpžvaigždinės medžiagos didybė. Tačiau ir Saulės sistemoje Hablu galima padaryti naujų atradimų, pavyzdžiui, surasti naują mažytį Neptūno palydovą.

***

Arti raudonųjų nykštukių besisukančios planetos greičiausiai yra potvyniškai prirakintos, t.y. visą laiką į savo žvaigždę nukreipusios vieną pusę. Toje pusėje esantis vanduo labai greitai išgaruotų, tačiau garus atmosferos srautai gali pernešti į naktinę pusę, kur jie sušaltų ir taptų ledynais. Vėliau ledynai po truputį migruotų dieninės pusės link ir ciklas kartotųsi iš naujo. Tokiose planetose gali netgi egzistuoti gyvybė, nors ji būtų toli gražu nepanaši į žemiškąją.

Pirmą kartą nustatyta egzoplanetos spalva. Planeta HD 189733b yra mėlyna. Tiesa, nors spalva ji primena Žemę, kitomis savybėmis toli gražu nėra svetinga: tai yra dujinė milžinė, besisukanti labai arti savo žvaigždės, o spalvą sukuria sūkuringoje atmosferoje įkalinti silikatai.

Paskelbtas naujas egzoplanetų skaičiaus įvertis. Šįkart apskaičiuota, kiek gyvybei tinkamų egzoplanetų gali būti Paukščių Take. Gautas skaičius – 60 milijardų – yra artimas bendram žvaigždžių skaičiui mūsų Galaktikoje ir nesmarkiai skiriasi nuo ankstesnių įverčių, gautų naudojant Keplerio duomenis.

***

Naujasis Čilėje stovintis milimetrinių bangų teleskopas ALMA praskleidė tankias protožvaigždinio debesies dujas ir rado ten šimto Saulės masių monstrą. Pats debesis SDC 335.579-0.292 yra 500 Saulės masių objektas, vis dar augantis prisitraukdamas aplinkines dujas. Paprastai tokie debesys skyla į daugybę mažų, bet šis centre augina vieną milžinišką žvaigždę.

***

Šių metų pabaigoje iš Galaktikos centro mus pasieks neeilinio įvykio signalai: visai arti centrinės supermasyvios juodosios skylės pralėks dujų debesis. Kol astronomai laukia šio įvykio, galima pasižiūrėti iš stebėjimų duomenų sudėtą debesies judėjimo filmuką, kuriame matyti debesies išsitempimas, artėjant prie juodosios skylės.

***

Kometa ISON, žvaigždės ir galaktikos. ©NASA/HST

Savaitės paveiksliukas – Hablo teleskopu nufotografuota kometa ISON, foninės žvaigždės ir galaktikos. Tiesiog gražu, ir tiek.

***

Per maždaug paskutinius metus daugybė astronomų ėmė galvoti apie būdus, kaip aktyvūs galaktikų branduoliai gali sustiprinti žvaigždėdarą visoje galaktikoje. Atsirado ir tokias mintis patvirtinančių stebėjimų duomenų. Pavyzdžiui, paaiškėjo, kad ankstyvaisiais Visatos milijardmečiais metomose galingas dujų čiurkšles turinčiose galaktikose žvaigždėdara yra stipresnė, nei tokių čiurkšlių neturinčiose. Taigi greičiausiai čiurkšlės sustiprina žvaigždėdarą (arba atvirkščiai – stipri žvaigždėdara sudaro sąlygas čiurkšlėms formuotis).

***

Aplink juodąsias skyles ir kitus dangaus kūnus dažnai susiformuoja akreciniai diskai – plokšti dujų (kartais ir dulkių) telkiniai, besisukantys ir po truputį krentantys į centrinį objektą. Kaip jie susiformuoja, vystosi ir išnyksta, pasakojama šiame podcast‘e.

***

Kubiniai palydovai, arba Cubesat‘ai, šiais laikais labai populiarūs. Net Lietuva vieną iškelti žada. Tačiau jų misijos paprastai būna trumpos – keletas savaičių orbitoje, o paskui sudegimas atmosferoje. Tačiau dabar kuriami specialūs varikliai, leisiantys Cubesat‘ams skrajoti ilgai ir toli, netgi išlėkti už Saulės sistemos ribų.

***

Štai tiek naujienų už paskutines pusantros savaitės. Komentarų laukiu, nors į juos kurį laiką ir negalėsiu atsakyti.

Laiqualasse

3 komentarai

  1. juodosios skylė –> juodosios bedugnės
    O šiaip viskas tvarkinga. Įtartinai tvarkinga… :D

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *