Kąsnelis Visatos LXXVII: Kinematografija

Šią savaitę, greičiausiai dėl ketvirtadieninės šventės Amerikoje, astronominių naujienų nėra labai daug. Taigi po kirpsniuku rasite nuotraukų, video siužetų ir šiaip įdomybių, bei tarp jų pasislėpusių keletą rimtų žinių – apie egzomėnulius, paslaptingus galaktinius sprogimus ir panašius dalykus. Smagaus skaitymo.

***

Liepos ketvirtąją JAV buvo laidoma daugybė fejerverkų. Pora šūvių įvyko netgi moksliniais tikslais – NASA į viršutinius atmosferos sluoksnius išsiuntė dvi raketas, skirtas jonosferos tyrimams. Viena raketa turėjo sensorių, kuriais matavo elektringųjų dalelių kiekius savo kelyje, o kita paliko ličio dujų pėdsaką, kurį vėliau bus galima stebėti ir taip nustatyti viršutiniuose atmosferos sluoksniuose pučiančių vėjų savybes. Raketų skrydžiai truko tik apie 15 minučių, bet jų surinkti duomenys duos darbo ilgiems mėnesiams.

***

Hablas karts nuo karto vis pasižiūri į Saulės link artėjančią kometą ISON. Iš vieno tokio pažiūrėjimo sudėtame filmuke galite pamatyti, kaip kometa juda. Klausimas virtualiam sausainiui užsidirbti – kodėl kometos uodega nusidriekusi beveik ta pačia kryptimi, kaip juda kometa?

***

Liepos ketvirtoji buvo dar ir afelio diena – diena, kai Žemė labiausiai nutolusi nuo Saulės. Arčiausiai prie Saulės būname sausio pradžioje, tačiau skirtumas nėra didelis, „vos“ penki milijonai kilometrų iš 150-ies.

***

Smalsiukas nufilmavo Marso mėnulio Fobo judėjimą. Filmukas trumpas, o pats mėnulis – mažytis, nuotraukoje nelabai besiskiriantis nuo žvaigždės. Bet vis tiek įdomu.

***

Nusileisti ant asteroido paviršiaus – nelengva užduotis. Būsimiems tyrinėtojams reikės išspręsti manevravimo ir susilietimo problemas žemos gravitacijos sąlygomis, bet ir tai dar ne viskas. Pasirodo, sujudinus asteroidų paviršius nuklojusias dulkes, per visą akmenį gali nusiristi griūtis, nuošliūžos ir panašūs reiškiniai, galimai smarkiai apsunkinsiantys astronautų darbą. Blogiausiu atveju tai netgi gali palaidoti zondą po storu dulkių sluoksniu.

***

Jau devynerius metus zondas „Cassini“ skrajoja Saturno sistemoje ir siunčia mums įvairiausių nuostabių nuotraukų. Per pastaruosius šešerius metus kinematografas Stefenas van Vurenas (Stephen van Vuuren) rinko ir dėliojo tas nuotraukas į filmą (pats Cassini neturi vaizdo kamerų, tad siunčia tik nuotraukas). Iš viso to turėtų gimti filmas „Saturno žieduose“ („In Saturn‘s Rings“), o dabar galima pasižiūrėti jo treilerį.

[tentblogger-youtube QNce_8WHTGc]

***

Du naujausi Plutono palydovai jau turi tikrus vardus, nebe tik P4 ir P5. Taigi pasveikinkime Stiksę ir Cerberį!

***

Kokiose egzoplanetose geriausia ieškoti gyvybės pėdsakų? Naujo tyrimo autoriai teigia, kad verta žvalgytis į mirštančias planetas prie senų žvaigždžių. Protingos gyvybės ten gal ir nerasime, bet jei tose planetose kada ir egzistavo gyvybė, bent jau bakterijos, tai jos turėtų ir išlikti ir skleisti savotišką spektrinį signalą, kurį aptikti galbūt būtų lengviau, nei deguonį, kurio tikimasi rasti ieškant panašios į žemiškąją gyvybės.

Pernai rudenį rašiau apie egzomėnulius ir jų paiešką. Dabar jau pradėta tuo užsiiminėti rimtai. Tiesa, pirmas bandymas aptikti egzomėnulius rezultatų nedavė, bet taip tik patikrinta, kad metodai veikia. Pirmas bandymas aptikti egzoplanetas irgi buvo nesėkmingas.

***

Dulkėtas ūkas NGC 2170. ©Adam Block, Mt. Lemmon SkyCenter, U. Arizona

Savaitės paveiksliuku parinkau šitą kosminį monstrą. Nors jis atrodo kaip iš Lavkrafto (t.y. Lovecraft) fantastikos išniręs padaras, tai tėra dulkių gaubiamas ūkas NGC 2170 Vienaragio žvaigždyne. Ūkas yra molekulinio debesies Vienaragio R2 dalis, panašių objektų tame regione žinoma ir daugiau.

***

Atrasti naujo tipo kosminiai sprogimai. Jie vadinami greitais radijo žybsniais (Fast Radio Bursts, FRBs), trunka vos po keletą milisekundžių, bet išspinduliuoja tiek energijos, kiek Saulė per milijoną metų. Kol kas jų nustatyta nedaug, bet ne dėl to, kad jie būtų reti; tiesiog tokius trumpus žybsnius sunku pastebėti. Kas juos sukelia – nežinia; galbūt tai neutroninių žvaigždžių žybsniai, gal dar nežinomos materijos formos pasireiškimas, o gal kažkas dar labiau egzotiško.

***

Kuo žemesnė temperatūra, tuo lėčiau vyksta cheminės reakcijos. Taigi sudėtingos reakcijos kosmose, kur temperatūra vos keliomis dešimtimis laipsnių viršija absoliutų nulį, turėtų nevykti. Tačiau jos vyksta, ir netgi gerokai sparčiau, nei normaliomis sąlygomis laboratorijoje. Manoma, kad to priežastis – kvantinis tuneliavimas, leidžiantis reagentams suartėti pakankamai arti, kad prasidėtų reakcija, ir „apeiti“ energetinius tokio sąlyčio barjerus net ir neturint pakankamai temperatūros.

***

Užfiksuota galaktika, ryjanti aplinkines dujas. Astronomai jau seniai įtarė, kad galaktikos auga prisitraukdamos dujas iš aplinkinės terpės, tačiau buvo neaišku, ar tos dujos šaltos, ar karštos, ir kaip sparčiai vyksta procesas. Dabar, sėkmingai sutapus labai tolimo kvazaro ir kiek arčiau esančios galaktikos padėtims, gravitaciniu kvazaro šviesos lęšiavimu pasinaudoję mokslininkai nustatė, jog į artimesnę galaktiką srautais krenta šaltos dujos. Šis ir panašūs tyrimai padės atsakyti į klausimą, kaip galaktikos užauga iki tokių dydžių, kokius matome aplinkinėje Visatoje.

***

Štai ir visos naujienos šią savaitę. Kažkaip netgi spėjau jas pateikti sekmadienį. Kaip visada, laukiu komentarų (žinau, kad į juos jau kurį laiką lėtai atsakinėju, bet pažadu ateityje pasitaisyti).

Laiqualasse

11 comments

  1. išsiuntė dvi raketas, skirtąs jonosferos tyrimams.
    skirtąs –> skirtas

    toliausiai nutolusi plg. sviestas sviestuotas. Geriau – labiausiai nutolusi/yra toliausiai

  2. Sausainiui – uodegos kryptį formuoja saulės vėjas, taigi kometai lekiant link saulės, uodegos kryptis beveik sutampa su kometos judėjimo trajektorija (tik į priešingą pusę nei saulė).
    O arčiausiame taške prie saulės turėtų būti statmena judėjimo krypčiai.
    Kramst.

    1. Šiaip rašai teisingai, bet tada kodėl kometa, kuri vis dar artėja prie Saulės, atrodo turinti uodegą, nukreiptą beveik ta pačia kryptimi, kaip pati kometa juda?

      1. Apie uodegą rodančią saulės kryptimi buvau negirdėjas, bet kad jau atsikandau sausainio, teko pačiam išsiaiškinti:
        Kometą gaubiančiame dulkių ir dujų diske sunkesnės dulkių dalelės yra mažiau paveikiamos saulės vejo ir jos nenutysta į uodegą, o lieka aplink kometa visose pusėse. O tam tikru metu mums atsidūrus vienoje plokštumoje su kometos orbita, mes matome apšviestas tiek pagrindinę uodegą, tiek dulkių disko priekinę dalį, kuri tada atrodo kaip atskira uodaga.
        Tuo pačiu kilo papildomas klausimas Tau – kodėl dulkės formuojasi į diską, o ne sferą aplink branduolį?

        1. Ha, ir aš kažką naujo sužinojau :) Nežinojau tikslaus atsakymo, bet maniau, kad uodega atrodo taip pakrypusi tiesiog dėl projekcijos efektų.

          Diskas šiaip turbūt todėl, kad beveik visos kosminės struktūros, traukiamos vieno centrinio objekto, sukrenta į diskus. Kiekviena dulkė norėtų suktis orbita aplink kometą, bet susidurdama su kitomis, po truputį suvienodina savo orbitą su visų dulkių vidurkiu.

          1. Nu štai ką radau wiki:
            The antitail is formed of larger dust particles, which are less affected by the sun’s radiation pressure or solar wind, and tend to remain in the comet’s orbital plane and eventually form a disc. As the earth passes through the comet’s orbital plane, this disc is seen side on, and appears as the characteristic spike.
            Bet dar radau ir šį paveiksliuką:
            http://en.wikipedia.org/wiki/File:Anti_tail.gif
            Tad galbūt mes abu teisūs :)

        2. Bandyti islaikyti sferine struktura tas pats kaip bandyti pastatyti kiausini ant smailo galo, o islaikyti diskine – ant buko. Lengviau, bet visviena nukris :) Idealiu salygu nebuna. Supaprastinimo delei esam linke paimti idealias salygas, visiskai elastiskas kolizijas, taskinius kunus, idealius sferinius pasiskirstymus ir t.t. Realiai taip nera.

          1. Kad sferiška struktūra dėl išcentrinių jėgų plojasi į diską, tai ir intuityviai aišku. Bet turint omenyje labai mažą kometos gravitaciją, galvojau, kad kometos turi labai mažą sukinį kur turėtų buti sferinis debesiukas, arba su didesniu sukiniu visos laisvos dalelės turėtų labai lengvai pabėgti ir nesuformuoti jokio debesies.

            1. Jei sukinio nėra išvis, dulkės sukris ant kometos (arba liks aureole aplink ją, jei kometa pakankamai įkaitusi ir „garuoja“, bet tada pačios dulkės irgi gali išgaruoti), o jei sukinys per didelis – išsilakstys į šalis. Tačiau egzistuoja ir tarpinis variantas, kai dulkės lieka aplink kometą ir susisuka į diską.

  3. 0:36 Saturn
    0:54 Sombrero galaxy
    1:01 Earth and Moon
    1:05 Saturn
    1:14 Engineering test
    1:24 Eagle crater, Mars (Opportunity rover landed here)
    1:27 Messier 82 galaxy
    1:29 Titan (largest moon of Saturn)
    1:32 Moon
    1:34 Ptolemaeus crater (Moon)
    1:37 Jupiter
    1:40 Saturn
    1:42 Epimetheus (inner satellite of Saturn)
    1:45 Titan
    1:48 Saturn
    1:53 Titan and Saturn
    1:58 Messier 81 galaxy
    2:00 Sombrero galaxy
    2:01 Iapetus (natural satellite of Saturn)
    2:02 Earth and Moon
    2:04 Earth & Moon
    2:12 Jupiter
    2:13 Saturn

Komentuoti: Laiqualasse Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *